Atėjus naujiems metams, vidutinė temperatūra jau bus pakilusi apie 1,2°C. Pusiaukelę jau praėjome. Kiekvienais metais paleidžiame daugiau kaip 35 gigatonas anglies dvideginio ir padidiname jo koncentraciją ore maždaug 2,5 dalelių vienam milijonui. Sulaikyti kolektyvinį karščiavimą ties 2°C riba, kaip tikisi Paryžiaus susitarimą pasirašiusios šalys, arba dar geriau, žemiau nei 1,5°C – jau dabar atrodo labai sudėtinga.
Kuo skubesnis anglies dvideginio emisijų energetikos ir transporto sektoriuose atsisakymas ir toliau išlieka kiekvieno rimto klimato kaitos suvaldymo plano (taip pat ir išrinktojo prezidento Joe Bideno plano) centre, tačiau reikia atsižvelgti ir į visus kitus pasiūlymus. Neišvengiamas faktas yra tai, kad, prieš pasiekdami technologinį anglies dvideginio neutralumą, į atmosferą paleisime dar daugiau jo emisijų. Atsižvelgdami į šį pavojų, turime išbandyti visus įmanomus būdus jas sumažinti.
Tarp visų šių kolektyvinių galimybių yra technologijos, leidžiančios išskirti anglies dvideginį iš atmosferos ir sulaikyti jį Žemėje arba jos viduje. Šie projektai, kartais vadinami anglies dvideginio išsiurbimu arba neigiamu anglies dvideginiu, dabar atrodo patrauklesni nei bet kada, netgi būtini. Seni kontrargumentai, neva pati anglies dvideginio pašalinimo idėja paskatins žmones atsisakyti skubiai likviduoti naujų išmetamųjų teršalų šaltinius, šiuo metu atrodo tiesiog nebeaktualūs.
Greičiausi ir paprasčiausi anglies dvideginio išsiurbimo iš atmosferos metodai, be abejo, yra biologiniai: miškų atsodinimas, sėjomaina, rudadumbliai ir jūržolės, akvakultūra, pelkių atkūrimas ir kt. Tačiau natūralių sprendimų šiuo metu gali nebepakakti. Per du šimtmečius nuo industrializacijos pradžios sudeginome milijonus metų augusius miškus. Norint, kad biologinis pasaulis sugebėtų susiurbti visą tą iškastinę anglį atgal, gali prireikti dviejų Žemių miškų ir jūrų.
Taigi prasminga aptarti technologiją, kurios dar nesame gerai įvaldę: tiesioginį surinkimą iš oro arba DAC (angl. direct-air capture). Šis procesas įtrauktų specialias mašinas, kurios iš aplinkos oro išfiltruotų anglies dvideginį, o tada surinktas dujas pašalintų – įpurškiant jas po žeme, surišant su uolienomis arba panaudojant pramonėje. Tokios mašinos, jei tik pasiektų tinkamą mastą, mums labai praverstų.
Anglies dvideginio išskyrimas iš oro yra sudėtingas pramoninis procesas, kuriam gali būti sunaudojama daug vandens ir energijos. Vertimas: tai brangu. Prototipų sistemos kainuoja net 1000 dolerių už kiekvieną išskirtą toną. Tačiau šios išlaidos netrukus gali sumažėti perpus, ir yra vilčių, kad galiausiai pasieksime 100 dolerių už toną.
Su tuo susijusios mechaninės operacijos jau naudojamos stambiose pramonės šakose. Viskas, pradedant saugojimo ir transportavimo metodais, baigiant absorbentų ventiliatoriais ir guoliais, gali būti adaptuojama iš esamų technologijų, neišradinėjant visko nuo nulio. Ironiška, kad būtent senosios naftos kompanijos jau turi pagrindinių techninių įgūdžių ir infrastruktūrą, kurią būtų galima pritaikyti šiam darbui.
Kelios kompanijos jau vysto sistemas ir kuria veikiančius prototipus, kuriuos norint būtų galima padidinti. Šveicarijos „Climeworks AG“ pastatė pirmąjį komerciškai veikiantį DAC įrenginį ir neseniai užmezgė partnerystę su geotermine jėgaine Islandijoje, siekiant susiurbti anglies dvideginį ir surišti jį su po žeme esančiomis uolienomis.
„Carbon Engineering Ltd.“ ir „Global Thermostat LLC“ taip pat domisi DAC projektais. Šią kylančią pramonę dar pastiprina akademiniai tyrimai tokiose įstaigose kaip Arizonos valstybinio universiteto Neigiamų anglies dvideginio emisijų centras, kurio direktorius Klausas Lackneris man ir papasakojo apie dabartinę technologijų būklę.
DAC kartais lyginamas su automobilių pramone. Automobilis, kaip ir anglies dvideginio surinkimo technika, yra sudėtingas ir brangus. Vis dėlto mes kasmet jų pagaminame milijonus, nes mums patinka tai, ką jie daro. Dar geresnis palyginimas būtų su nuotekų valymo įrenginiais: brangiu įrankiu tvarkyti atliekoms, kurių ignoruoti tiesiog negalime. Į savo gyvybės palaikymo sistemą išspjauname milijardus tonų anglies atliekų; kaip ir kitas atliekas, jas būtina tinkamai pašalinti, jei nenorime nusinuodyti. Mokėti už atliekų valymą būtina – nesvarbu, ar tai būtų gatvių plovimo mašinos, ar oro valytuvai.
Problema – ne pati technika, o milžiniškos investicijos, reikalingos norint sukurti kažką, kas gali neatnešti pelno. Galbūt pavyks sukurti skystąjį kurą, pagamintą naudojant surinktą anglies dvideginį, arba paversti pirmines šiltnamio efektą sukeliančias dujas įvairių anglies pluoštų žaliava. Tačiau anglies kiekis, kurį turime surinkti, gerokai viršija šiuos pramoninius panaudojimo būdus, o kapitalas, siekiantis didžiausios grąžos, investuotas nebus.
Stabilizuotas klimatas išeitų į naudą visiems, tačiau jei rinka tebėra vienintelis būdas apskaičiuoti vertę, mes negalėsime tinkamai apmokestinti žmonių už biosferos gyvybingumo palaikymą. Išeitis – tiesiog laikyti šią technologiją viešąja įranga, kuriančia viešąją naudą (kaip, pavyzdžiui, keliai, krašto gynyba, gėlas vanduo ir nuotekų šalinimas), ir už tai atitinkamai susimokėti.
Galimas susimokėjimo būdas – kiekybinis anglies dvideginio
palengvinimas. Centriniai bankai galėtų finansuoti anglies dvideginio valymo įrenginių gamybą ir įdiegimą, kaip kad prireikus teikia likvidumą finansų pramonei. Tai taip pat galėtų tapti didele darbo programa, lyg ir savotiška darbo garantija – su nauda tiek planetai, tiek individui. Reikės atlikti tikrai daug darbo. Prireiks daug vyriausybės investicijų – ir daug darbo jėgos. Mes turime ir viena, ir kita – arba galime turėti, jei tik panorėsime.
Visoms DAC formoms taip pat reikės daug elektros energijos, kuri turės būti švari ir atsinaujinanti, kitaip bus prarasta pati pastangų esmė. Didelio masto DAC iniciatyva, kuri atitiktų didelę procentinę poreikio dalį, gali pareikalauti net kelių procentų visos pagaminamos elektros energijos. Skamba ekstremaliai, tačiau atsižvelkime į tai, kad šiuo metu 2 proc. visos pasaulio elektros energijos sueikvojama kuriant bitkoinus. Galbūt verta panašų procentą skirti civilizacijos gelbėjimui?
Anglies ir medžiagų sąnaudos gaminant tiek daug surinkimo vienetų turėtų būti įtraukiamos į bendrą kaštų ir naudos lygtį, tačiau šie veiksniai yra susiję su viskuo, ką gaminame, net ir gyvybiškai svarbiais klimato sprendimais, tokiais kaip ličio jonų ir saulės baterijos. Regis, manome, kad šios išlaidos yra to vertos. DAC atveju anglies dvideginio ištraukimas iš oro yra grynas gėris – be jokio blogo šalutinio poveikio. Mums net ir norint nepavyktų persistengti ir sukurti naują ledynmetį! O jei kada nors pasiektume tokį tašką, tai būtų visai maloni problema.
Nors kitus metodus gali būti lengviau paleisti ir pigiau padidinti iki reikiamų pajėgumų, jie visi turi savų problemų. Esant ekstremaliai situacijai, tiesioginis oro valymas gali tapti vienu patikimiausių išsigelbėjimų. Verta tuo pasidomėti.
