Yra žmonių, kurie su savo energija gali kalnus nuversti, upes užtvinkdyti. Ši nuo energijos ir emocijų sproginėjanti mergina yra atsakas tiems, kurių nuomone, milenialsų karta yra nebe tokia alkana, veržli, kokie buvo jų tėvai.
Irma – tas ugnies kamuolys, kuris vos per pusmetį sukūrė ypač funkcionalų startuolį, kuriam piešiamos kuo geriausios perspektyvos. Jo autorė taip dega idėja, kad pasakojant apie ją sklando žiežirbos, kurias ji pati gesina netyčia išsprūdusia ašara.
Paklausius šios jaunos merginos supranti, kad tie, kuriuos iš vidaus sprogdina kažkokia idėja, sumanymas, tai reikia imti ir įgyvendinti. Nes labai didelė tikimybė, kad pavyks.
Švietė sportininkės karjera
Gyvybės draudimo srities profesionalė vertinant jos amžiaus masteliais jau spėjo praeiti nemažą kelią. Ji konsultavo ir privačius klientus, ir įmones, bei su keliomis bendramintėmis pasiūlė finansų gidžių paslaugas.
„Mes rimtai žiūrėjome į finansinį raštingumą, bet tai buvo labiau švietėjiška, nei pajamas generuojanti veikla. Tai buvo toji sritis, kur buvo ir daug dėmesio, ir daug darbo – įvairių konsultacijų. Bet ilgainiui jos atsisakiau, nes supratau, kad kokybiško laiko galima skirti tik vienai veiklai“, – konstatuoja pašnekovė.
Trijų dešimčių metų slenkstį peržengusi mergina sako, kad dabar yra jos geriausi metai. Juose sukaupta ir patirtis, ir žinios, o kliūtims atspirtį duoda jaunystė.
„Profesinę patirtį pradėjau kaupti nuo 18 metų, nes mane taip auklėjo tėvai. Tiek finansinio, tiek karjeros prasme. Tėvai šiek tiek finansiškai rėmė, tačiau mane, tiek vyresnę pametinukę sesę skatino, kad mes finansiškai galėtume savimi pasirūpinti. Taigi studijų metai buvo gan sudėtingi, – studijavau, buvau grupės, vėliau dviejų grupių seniūne, dirbau pilnu etatu sporto klube, jau ir ten karjeros prasme augau ir kilau. Viską suderinti buvo sunku, bet įmanoma. Tada ir supratau, kokios neišsemiamos, neaprėpiamos yra mūsų galimybės ir kiek daug galime padaryti“, – tokias išvadas daro pašnekovė.
Samdomo darbo Irma paragavo ne tik sporto klube. Studijų metais ji dirbo ir vykdė apklausas užsienio kompanijoje. Sako, kad tas darbas mokė išgirsti, o taip pat nebijoti paklausti.
Vėliau ji darbavosi tarptautinėse įmonėse, kuriose įgavo neįkainojamos patirties ir praplėtė savo pasaulėžiūrą.
Irma baigė verslo vadybos studijas, tačiau visuomet linko į finansinę pusę, nes jai visą laiką labai patiko skaičiukai.
Maža to, Irma buvo profesionali sportininkė, jai švietė puiki rankininkės karjera.
„Mano šeima buvo susijusi su rankiniu, mama kilusi iš Vievio, kur rankinis buvo labai populiarus. Buvau labai energingas vaikas, tai nekilo klausimų, į kokią sporto šaką mane leisti. Man tai labai patiko, man patiko kontaktinis sportas. Ir tai man labai gerai sekėsi“, – sportininkės karjerą prisiminė pašnekovė.
Taigi, po mokyklos baigimo mergina turėjo išvykti žaisti į Austriją. Bet prieš egzaminus gyvenimas pasikeitė. Įgimta stuburo trauma tapo tuo dalyku, dėl kurio ji turėjo keisti gyvenimą, – atsisakyti mėgstamos sporto šakos, o medikai jai rekomendavo vos kelias sporto veiklas – plaukimą ir ėjimą.
„Supratau, kaip gali staiga pasikeisti gyvenimas ir tavo pasaulis. Todėl ir mano pasirinta draudimo veiklos sritis buvo daugiau orientuota į žmones, į sportininkus, į šeimos maitintojų draudimus.“
Bet pradėjusi šioje srityje dirbti Irma suprato, kad toji sritis jos prigimčiai yra per siaura. Tada pradėjo dirbti su verslo, darbuotojų draudimais.
„Dažnai draudimo poreikis atsiranda iš to, kai jau kažkas atsitinka, tada jau domina, arba iš noro gauti naudą. Neva, apsidrausiu, bet kaip čia man tuo pasinaudoti. Fiziniams asmenims tuo metu tikrai buvo labai sunku įrodyti, kad draudimas yra reikalingas tada, kai dar nėra problemos ir kad naudinga turėti tą skėtį ir pagalbą, kai jinai bus. Ir labai gerai, kad tos problemos nebus, nes tu tik sumokėjai įmoką, bet tuo nepasinaudojai. Bet tuo metu mes kitaip galvojome“, – draudikės karjeros pradžią prisimena pašnekovė.
O štai versle buvo kitaip. Į Lietuvą atėjo užsienio verslai, kuriems buvo normalu draustis, nes jie ir kitose šalyse tai darė, draudė savo darbuotojus. Taigi, dirbti su verslu pašnekovei buvo kur kas įdomiau.
„Kita vertus, esu maksimalistė. Kodėl turėčiau konsultuoti vieną žmogų, keisti jo suvokimą, jeigu galiu paimti daugiau, galiu pasiekti didesnę auditoriją“, – neslepia pašnekovė.
O kodėl šios merginos pasaulyje buvo tokie svarbūs skaičiukai?
„Mes dažnai sekame tėvų pėdomis. Mano mama yra susijusi su mokesčiais. Man pačiai labai patikdavo skaičiuoti. Visai neseniai mama papasakojo, kokia buvau gudri. Jeigu man reikėdavo sudėti didesnį skaičių, tai visi vaikai mokėsi skaičiuoti su pagaliukais, o mano skaičiavimas buvo labai paprastas, – viską skaičiuodavau su pirštais. Mama juokėsi: sakė nesupratusi, iš kur aš tai išmokau, bet man pagaliukų nereikėjo. Man patiko skaičiuoti. Mano vyresnė sesė taip pat buvo labai gabi mokslams, gal ir tai pastūmėjo, kad nenorėjau atsilikti, bet man skaičiukai visada patiko. Man ir dabar jie yra tas dalykas, kuris leidžia priimti sprendimus. Ne emocija, ne intuicija, bet dažniausiai skaičiukai. Taip aš galiu paskaičiuoti, kiek man tai sutaupys laiko, kiek man tai atneš naudos, arba kiek man tai kainuos. Skaičiai man yra faktas, į kurį remiuosi ir priimu sprendimą“, – dalijasi pašnekovė.
Pagalbos ranką ištiesė mentorius iš Izraelio
Irma priduria, kad kiekvieną darbą dirba tik tada, kai mato prasmę: „ Jau ir anksčiau, dirbant draudime, man daugelis sakydavo: „O kaip tau puikiai sekasi, kokius tu klientus turi.“ Pati pagalvodavau, kodėl man taip sekasi. Gal dėl to, kad man tai nuoširdžiai rūpėjo. Niekada neturėjau tikslo kažką parduoti, užsidirbti, bet visada – išgirsti ir surasti sprendimą.“
Dirbdama su įmonėmis Irma pradėjo išgirsti kokios yra problemos ir teigia, kad būtent tada supratusi, kad žmogus, kuris yra dažniausiai atsakingas už įmonėje kilusias problemas, yra personalo vadovas.
„Jis arba ji ne tik samdo darbuotojus, jų ieško, bet yra tas žmogus, kuris realiai atsakingas už įmonės darbuotojus ir tai, kaip jie jaučiasi. Kai pradėjau dirbti su įmonėmis, tai personalo vadovas būdavo mano kontaktinis asmuo. Man labai patiko bendrauti su šiais žmonėmis, nes jie buvo labai atviri. Jie kalbėjo ne tik apie tai, kad trūksta darbuotojų, kad negali mokėti tiek, kiek šie norėtų, bet ir apie tokius paprastus dalykus, kaip įmonės kultūrą, apie tai, kaip jaučiasi darbuotojai. Tą girdėdama aš ieškojau sprendimų, kaip galėčiau jiems padėti“, – pasakoja specialiai dėl to personalų vadovų studijas baigusi mergina.
Tų sprendimų Irma ieškojo visame pasaulyje: „Kadangi dirbau tarptautinėse įmonėse ir mes turėjome didelę informacijos, mokymų, kursų duomenų bazę, žinojome, ką daro pasaulis, kaip jie tas problemas sprendžia. Bet bandydama surasti sprendimus, jų neradau.“
O sprendimai, pasak jos, buvo paprasti.
„Augau su sese, esame pametinukės, tačiau mes viskuo kardinaliai skiriamės – laisvalaikiu, sportu, pomėgiais, požiūriais. Būtent tą patį pamačiau įmonėse, kad darbuotojai yra labai skirtingi ir personalo žmogui yra sunku visus išgirsti ir patenkinti tuos skirtingus poreikius. Galvojau, kaip visa tai būtų galima padaryti, – išgirsti, surinkti informaciją, ją įgyvendinti, sutelkti. Ieškojau atitinkamo įrankio, sistemos. Jų buvo daug, jas nagrinėjau, bandžiau, bet neradau. Klausiau personalų vadovų, gal jie kažką atitinkamo turi, gal turi patirties, bet supratau, kad to nėra. Tuo tarpu aš garsiai apie tai šnekėjau. Kalbėjau apie tai, kaip aš tai įsivaizduoju, koks tai galėtų būti sprendimas. Bekalbant atėjo karantinas ir supratau, kad šito dar labiau reikia, kad dar skirtingesni žmonės ateina į įmones, ir nebūtinai fiziškai ateina, nes dirba nuotoliniu būdu. Tada ir supratau, kad šį sprendimą įgyvendinsiu, nes turiu žinių, turiu patirties.“
Irma pasakoja, kad pirmiausia savo idėja sudomino draugą, kuris yra labai geras programuotojas.
„Supratau, kad jam irgi tai patiks, nes labai dažnai ta tema diskutuodavome. Susėdome, pasikalbėjome, aš jam paaiškinau, jis puikiai suprato ir nusprendėme, kad laisvu metu nuo darbo tai įgyvendinsime. Nutarėme, kad kažkokių papildomų išteklių nereikia, tiesiog yra jo ir mano žinios. Bet reikėjo žinių, kaip visa tai pradėti, kaip tą verslą formuoti, kaip sistemą daryti. Išklausiau įvairių seminarų, dabar daug tų lektorių, mentorių ir jie visi šiuo metu yra labai atviri. Po savo paskaitų paprastai jie sako: „Jeigu dar yra klausimų, kreipkitės.“
Irma turėjo daug klausimų ir ji kreipėsi į vieną mentorių iš Izraelio, kuris Lietuvoje dalyvavo Login konferencijoje, kalbėjo apie startuolius, apie idėjas, kurios keičia pasaulį, kurios padaro pasaulį paprastesniu ir lengvesniu: „Su juo susisiekiau per Linkedin. Man tiesiog reikėjo patarimo, nuo ko pradėti, o jis patikėjo mano idėja. Būtent jis pavertė mane tuo startuoliu, kuris dabar čia sėdi ir su jumis kalbasi. Ir po pusės metų nuo idėjos užuomazgos galvoja ne tik apie Lietuvą, bet ir apie visą pasaulį.“
Irma pasakoja, kad tas žmogus privertė suprasti, kad ta idėja yra kur kas geresnė, negu pačiai autorei ji atrodė. Ir kad ji gali būti gera ne tik Lietuvai, bet ir tam pačiam Izraeliui, kuris yra startuolių lopšys.
„Mano tikslas buvo ją įgyvendinti, kad kažkas galėtų ja pasinaudoti ir pasakyti: „Ačiū, Irma, tu mums išsprendei bent jau dalį problemų, svarbu, kad būtų rezultatas.“ Bet kai supratau, kad mano idėja gali pasiekti daugiau, ir ji reikalinga ne tik Lietuvai, bet ir Europai bei pasauliui, tada atsirado dar didesnis alkis, didesnis noras.“
Pasak pašnekovės, daugelis verslus daro ir kuria sprendimus ne dėl to, kad paliktų kažką po savęs, kad matytų, jog tas sprendimas reikalingas, kad rastų savo vietą ir kažką pakeistų, bet iš noro būti garsiais, iš noro užsidirbti, būti populiariais.
„Aš to nenorėjau. Aš turėjau labai gerą darbą, labai jį mėgau, turėjau nuostabų kolektyvą, labai gerai ten save realizavau. Tai buvo įmonė „Baltic Salary Survey“, kuri Lietuvoje atlieka atlygių tyrimus ir šviečia rinką apie tikruosius atlygius. Tačiau turėjau to darbo atsisakyti, nes supratau, kad kokybiško laiko gali skirti ir matyti prasmę vystydamas tik vieną veiklą“, – sako pašnekovė.
O prasmė, pasak Irmos, yra tai, dėl ko rytais šokama iš lovos, kai jaučiamas malonumą dirbti darbą, o vakare suprasti, kad diena buvo prasminga: „Ir dar jeigu už tai dar gauni atlyginimą, kurio užtenka pragyventi, pramogoms, tuomet iš viso puiku.“
Nueitas nelengvas kelias
Irma pripažįsta, kad iki tol, kol pateko į europinę programą, kuri startuoliui atvėrė ne tik duris, bet ir langus, buvo nueitas nelengvas kelias.
„Buvo momentų, kai norėjosi viską mesti. Mentorius iš Izraelio buvo tas žmogus, kuris laiku pamatydavo mano nuleistas rankas, kai kada nusivylimą ir nuovargį, tada sugebėdavo pagirti, pamotyvuoti, leisti pasitikrinti savo idėją, kad kažkas kitas iš šono pasakytų: „Irma, nenuleisk rankų, daryk, mums to reikia.“ Jo dėka be jokios finansinės paramos atėjau iki ten, kur dabar esu.“
Iš pradžių prie darbuotojų naudų valdymo platformos idėjos prisijungė jau minėtas Irmos vaikystės draugas programuotojas. Tačiau draugystė ir verslas ne visada tarpusavyje dera.
„Dėl skirtingo požiūrio, pradėjome nesusikalbėti ir supratome, kad aukojame savo draugystę. Tada likau viena, bet netikėtai gyvenimas ima ir suveda žmones. Į draugą kreipėsi buvęs jo kolega, nes jis norėjo pereiti į kokį nors startuolį, nes išaugo įvairias korporacijas, įmones ir norėjo save realizuoti startuolyje. Ir jis mus suvedė. Mes iš karto radome bendrą kalbą, idėja ir jos prasmė jam patiko. Tada man pasidarė gerokai lengviau, jaučiausi saugiau, o svarbiausia – ne viena. Tada galutinai supratau, kad dabar jau savo idėją realizuosiu, produktą sukursiu, kurį bus lengviau platinti viešinti, tobulinti.“
Pasak startuolio kūrėjos, tas produktas jau yra sukurtas, bet ne iki galo išdirbtas.
„Norime tą išdirbimą palikti pačioms įmonėms, su kuriomis dabar dirbame. Į tą veiklą įtraukėme ne tik klientus, bet ir partnerius, kurie suprasdami ir to produkto poreikį, ir jo trūkumus, kartu testuos, tikrins ir padės auginti tą produktą. Juk mes jį kuriame ne sau, o klientams.“
Irma pripažįsta, kad jai pasisekė dar ir todėl, nes šioje srityje dirbdama jau yra matoma.
„Konsultavau daug įmonių, niekados nedirbau su vienu partneriu. Todėl užteko Linkedin informuoti, kad aš esu tokios įmonės, ir tokio sprendimo sukūrėja, kai patys klientai bei partneriai su manimi susisiekė. Jie žinojo, ką aš darau, nes aš labai garsiai apie tai kalbėjau. Sakiau, kad yra toks sprendimas ir jie patys atėjo jau žinodami mane, mano sprendimą ir kiek man tai yra svarbu.“
Naudos ir proto balansas
Tarptautinės brokerių įmonės „AON“ tyrimai rodo, kad I. Bučinskaitės sukurto startuolio „benme“ esmė yra tai , kad 45 proc. visų darbdavių susiduria su iššūkiais sudarydami motyvacinį paketą, kuris patenkintų visų įmonės darbuotojų poreikius ir net 60 proc. personalo specialistų gaunamų papildomų naudų iš įmonės sistemą vadina tik „šiek tiek sėkminga“. Taigi I. Bučinskaitės sukurto startuolio „benme“ esmė – suteikti personalo specialistams įrankį, kad jie galėtų identifikuoti nuolat kintančius darbuotojų poreikius pagal pasirenkamų naudų profilį, ir į tai laiku atsižvelgtų, personalizuodami motyvacinius paketus.
Be to, „benme“ platformoje dinamiškai – pagal realų darbuotojų poreikį – formuojamas naudų krepšelis, paslaugų tiekėjų administravimas ir motyvacinių paketų įžvalgos personalo specialistams „atriša rankas“ dar tikslingiau siekti darbuotojų lojalumo ir įsitraukimo į įmonės veiklą. Nekalbant apie mažesnes laiko sąnaudas ir efektyvesnį motyvacinio biudžeto valdymą.
Darbuotojai neretai piktnaudžiauja
„Pati gyvenime turėjau akimirkų, kai norėjau daug uždirbti, nes supratau, kad mano poreikiai didėja, – pramogoms, sportui, mokslui, laisvalaikiui, – savo viziją pristato pašnekovė.
– Įmonė darbuotojui suteikia ne tik atlyginimą, bet ir kažkokias papildomas naudas, – tas pačias pramogas, sporto užsiėmimus, kompensuoja sveikatos išlaidas. Bet kažkodėl nuo to darbuotojų išlaidos nemažėja. Ir įmonė, ir pats darbuotojas leidžia pinigus pramogoms, sportui, sveikatos apsaugai. Regis, įmonė stengiasi tai kompensuoti, bet nepataiko. Tai mano tikslas, kad įmonė pagaliau suprastų, žinotų ir pataikytų, kompensuodama darbuotojams tuos dalykus, ką jis būtų pats pirkęs ir visą tai administruoti. Tarkime, kalbant apie sporto klubus: vienas lanko „Impuls“, kitas mėgsta dviračiu važinėti, trečias – bėgioti, o kitas lankosi pas trenerį, kuris yra jo kaimynas. Tai kaip įmonei visus tuos poreikius patenkinti? Mano sistema su tuo susijusi, kad darbdavys suteikia biudžetą sportui, o darbuotojas renkasi, kur tą biudžetą išleisti, o mes visa tai administruojame. Tas pats ir su kitais dalykais, – mokslais, sveikatos apsauga, maitinimu, kelionėmi, biudžetu, kuris skirtas dovanoms. Sujungiame darbuotojų norus su tais biudžetais, kurie bus skiriami darbuotojų poreikiams.“
Ji pastebi, kad darbuotojai neretai piktnaudžiauja darbdavių siūlomomis privilegijomis – geria kavą ne dėl to, kad norėtų, bet kad nemokama, ima vaisius, batonėlius ir net į namus nešasi, nes jeigu įmonė duoda, vadinasi jai nieko nekainuoja. Tačiau įmonei visi tie aukščiau paminėti dalykai labai daug kainuoja, o darbuotojas tuo naudojasi ir nejaučia tos vertės.
Projektas ištestuotas, rezultatas – stebinantis
Startuolio kūrėja pasakoja, kas mėnesį laiko turėjo klientą, kuris testavosi ir naudojosi jos sukurta programa. Prieš tai toji įmonė savo darbuotojams turėjo numatytą sporto biudžetą, kurį skirdavo tokiai platformai, kur buvo galima išsirinkti iš įvairiausių paslaugos tiekėjų.
„Mes startavome su tuo pačiu sporto biudžetu, palikome galimybę naudotis ir to paties tiekėjo paslaugomis, bet kartu suteikėme didesnę laisvę, tarkime, leisti pinigus dviračių sporto, sportinės aprangos, papildų parduotuvėse. Suprastome, kad žmonės ne tik eina į sporto sales, bet ir sportuoja lauke. Finale iš 50-ies darbuotojų nė vienas nepasirinko to tiekėjo, kurio paslaugomis naudojosi anksčiau. Vadinasi, pinigų įsisavinimas ir tas vertės suvokimas, ką anksčiau davė darbdavys, galima sakyti buvo nulinis. Turėdami galimybę rinktis, darbuotojai rinkosi visai kitas veiklas, paslaugas ir tiekėjus“, – pastebi startuolio autorė.
Ji pasidžiaugė, kad jau pirmą dieną vienas iš darbuotojų parašė personalo vadovui žinutę ir pasidžiaugė, kad buvo leista naudotis Irmos sukurta sistema ir jam tai labai buvo naudinga ir „kieta“.
„Svarbiausia, kad ne tik mes prisiimame tuos gražius žodžius ir komplimentus, bet kartu ir įmonės personalo vadovas. Tai man yra labai svarbu, man tai yra didžiausias atlygis, nes jauti, kad kažkam suteikei daugiau laimės, o rezultate personalo vadovas pasiekė savo profesinių rerzultatų – turi laimingesnius darbuotojus.“
Ji atkreipia dėmesį, kad įmonės moka tik už tą paslaugą, kuria yra pasinaudojama.
„Įmonės, pirkdamos sveikatos draudimą ar sporto paslaugas, dažniausiai iš karto sumoka už visus darbuotojus. Vieni jomis nepasinaudoja, kiti išeina iš darbo. Įmonei tą likutį paprastai būna sunku susigrąžinti, geriausiu atveju – tik dalinę sumą. Tai mes, kaip to proceso administratoriai, išrašome sąskaitas tik už tą sumą, kurią išleido darbuotojas. Pagal mūsų programos taisykles įmonė duoda biudžetą, nustato taisykles, kam ir iki kada tie pinigai gali būti išleisti. Jeigu darbuotojas jų neišleido iki tam tikro laiko, tie pinigai dingsta. O paskui, kitą mėnesį vėl atsiranda. Tai gerai veikia ir psichologiškai, nes darbuotojas nėra suinteresuotas viską išleisti iki paskutinio cento, jis supranta, kad jei šį mėnesį neišleidau, tai kitą spręsiu, nes vėl bus naujas biudžetas. O kai būdavo metinis, tai kaip gi čia jo neišleisti, tenka pirkti bet ką, kad tik išleistum, nes kaip gi čia nepasinaudoti įmonės pinigais.“
Pasak pašnekovės, „benme“ padeda įmonei sutaupyti ir auklėti darbuotojus finansinio atsakingumo, – neleisti pinigų tik tam, kad išleistum, bet leisti tam, kam norisi.
Tempai – neįtikėtinai greiti
Pirmasis Irmos susitikimas su mentoriumi iš Izraelio įvyko lapkritį.
„Kolega, kuris padėjo man tą idėją realizuoti, prisijungė tik kovą. Taigi tempas buvo labai greitas. Per tą laikotarpį mes sugebėjome pasinaudoti Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) programa startuoliams, kuri padėjo tą idėją išgryninti. Būtent tuomet pavyko ne tik dar kartą ją pasitikrinti, bet ir sulaukti daug palaikymo iš įvairių mentorių, kurie buvo iš įvairių sektorių ir su įvairiomis patirtimis, bet kartu ir laimėti“, – sako pašnekovė.
Tas laimėjimas yra tai, kad šiemet buvo išrinkti penki geriausi startuoliai, kurie paskelbti Login konferencijos metu.
Tuomet „benme“ sulaukė kvietimo dalyvauti europinėje programoje „B2B SaaS“, kur pristatomos jau subrandintos idėjos ir turinčios gatavą produktą. Tai būtent „Startup Wise Guys“ – viena geidžiamiausių B2B startuolių programų.
Atranka buvo labai rimta, joje dalyvavo apie 500 dalyvių iš visos Europos. Buvo išrinkti 25 startuoliai, kurie pateko į pusfinalį. Tarp jų – ir I. Bučinskaitės startuolis „benme“.
„Pusfinaliui buvo skirtos dvi dienos, ir per 1 dieną vyko po 12 susitikimų su skirtingais verslininkais, mentoriais, investuotojais, kuomet reikėjo per pusvalandį pristatyti savo idėją ir atsakyti į klausimus. Jie sprendė, kas pateks į ES finansuojamą programą.“
Į ją pateko 11 atrinktųjų, tarp kurių ir Irmos startuolis. Ir ne tik pateko į programą, bet ir gavo finansinę injekciją: „Jeigu startuolis patenka į tą programą, tai sėkmės garantas yra labai didelis. Toji programa ne tik padeda visokiausiais būdais idėją įgyvendinti, pasiekti tiek Baltijos šalis, Europą, bet ir visą pasaulį, o taip pat rasti investuotojų bei partnerių.“
Tai nutiko vos prieš mėnesį. Irma prisimena tą dieną kai gavo žinią, ir kokia ją apėmė euforija.
„Tada supratau, kad viskas, ką dariau ir tas sunkus kelias, kurį nuėjau, buvo teisingas. Štai dabar ir atėjo tikroji pradžia. Turime įvertinimą, pagalbą, pasiekimus, finansavimą ir tas mano kūdikėlis pagaliau išvys dienos šviesą. Ir daug stipresnis, negu galėjau įsivaizduoti. Ta programos parama yra nepaprastai svarbi ir didelė.“
Irma pasakoja, kad į tą programą pateko dar keli Lietuvos startuoliai, kurie yra jau daug labiau pasistūmėję – turi savo auditoriją, produktą, yra užsiauginę raumenis.
„Kai kada esmė ne rezultatas, bet kaip tu pasirodai, – svarsto startuolio autorė. – Jeigu aš sugebu kažką įkvėpti, kažką sudominti savo produktu, tai man geriausias rezultatas. Supratau, kad reikia dalyvauti ir šnekėti, nes tik tada būsi išgirsta ir net negalėsi tada suvokti, kokių žmonių, ar kokių įmonių būsi išgirsta. Man viskas atėjo vienu metu, kai patekome į programą, ir kai pasipylė klientų bei investuotojų užklausos. Nesitikėjau nei pripažinimo, nei laimėjimų, nei dėmesio, ir kai visa tai nutiko, tai man dar ir dabar sunku tuo patikėti.“
I. Bučinskaitė sako, kad ir kas benutiktų, nes konkurencija yra didelė, bet tas kelias, kurį ji praėjo, ir tai, ką jai pavyko gauti, pasiekti, tai jau yra laimėjimas.
„Moterims, kurios bijo ko nors imtis ir savimi nepasitiki, bijo būti „suvalgytos“ vyrų verslininkų, noriu parodyti, kad mes visos daug ką galime, nes turime kitų nei vyrai savybių – esame jautresnės, empatiškesnės, labiau užsispyrusios. Sėkmė šiaip neateina, nebent tiems, kurie yra iš turtingos ar kilmingos šeimos, turintys daug pažinčių, arba kurioms turtingi vyrai nuperka verslą. Nieko tokio aš neturiu. Ta idėja yra visiškai mano. Tai yra įrodymas, kad viskas yra pasiekiama.“
Irmai yra labai artima Johno F. Kennedy mintis, kad „žmogus gali mirti, tautos gali iškilti ir žlugti, bet mintys gyvena toliau. Jūsų mintys nusipelnė gyventi. Pasistenkime, kad taip ir būtų.“
„Ir aš tą mintį aš turėjau ilgai, aš jos neslėpiau, ją nešiau ir dalinausi ir noras buvo, kad ji pakeistų kažkieno gyvenimą, kad ji taptų tuo sprendimu, tuo įrankiu, ta pagalba ir gyventų toliau. Ir jeigu aš girdėsiu, kad ta mano mintis, sprendimas kažką pakeitė, padarė pasaulį geresnį, žinosiu, kad padariau viską, ką galėjau“, – įsitikinusi startuolio įkūrėja.
Rimti užmojai
Dabartinis Irmos tikslas – pateikti visiškai atidirbtą produktą Lietuvos rinkai, o paskui žengti tolyn.
„Esu lietuvė, patriotė, todėl mano tikslas pradžioje čia padaryti tvarką, o tada eiti toliau. Iki šių metų pabaigos stengsiuosi galutinai išgryninti, ištobulinti produktą, kad jau kitais metais metais žinočiau, jog galime jį pasiūlyti kuo daugiau įmonių, kad jos galėtų naudotis ir eiti į Baltijos šalis, kur yra daug potencialo. O toliau – Europa, pasaulis.“
Irma jau yra subūrusi nedidelę komandą, kurią ilgainiui papildys naujais žmonėmis. Tarp jų vienas svarbiausių – programuotojas Tomas Smagurauskas, kuris Irmos idėją techniškai realizuoja.
„Jis buvo tas žmogus, kuris pasakė: „Irma, aš išeinu iš savo darbo, o ir tau laikas išeiti. Nuomokimės biurą.“ Pagalvojau: kaip jis tiki mano idėja. Jis mane papildo, mes nekonkuruojame, turime tą patį matymą, tik iš skirtingų pusių. Jis norėtų, kad mes būtume ta įmone, į kurios sprendimo vidų žvelgtų koks nors techninis specialistas ir sakytų: „Tobula“, o aš ta, kuri mato įmonės viziją iš emocinės pusės, kokią mes galiausiai suteiksime tą euforiją, pasitenkinimą iš to minkšto dalyko – naudojimosi sistema, žinojimo laisvės, pasirinkimo, kad kiekvienas darbuotojas bus išgirstas, pagaliau iš personalo vadovo žinojimo, kad jis pagaliau darbuotojų poreikius patenkino. Tai mes žvelgiame iš skirtingų pusių, bet kuriame turime bendrą rezultatą. Jeigu daryti, daryti gerai ir tikėti tuo, ką mes darome ir įkvėpti kitus – esamus ir būsimus mūsų komandos narius.“
Pasak Irmos, kolega jau rado du specialistus, kurie dirba techniniame skyriuje, Irmai taip pat jau talkina kelios merginos.
Be to, šioje programoje „benme“ talkina nemažai mentorių, kurie padeda spręsti įvairius klausimus, augti ir matyti tikslus.
„benme“ startuolis jau sulaukė ir vieno visuomenėje garsaus privataus investuotojo dėmesio.
Artimiausias I. Bučinskaitės tikslas – per porą mėnesių pakelti įmonės vertę tris-keturis kartus: „Man jau nebaisu, nes turiu tokį gerą užnugarį, palaikymą ir pasitikėjimą, kad per tokį trumpą laiką pavyko tiek pasiekti.“
Daug laiko skirdama startuoliui Irma sako, kad stengiasi išlaikyti poilsio ir darbo balansą.
„Neturėsiu energijos, tiek užsidegimo tą daryti, jeigu tiktai dirbsiu. Todėl leidžiu sau skirti laiko šeimai, draugams ir sau. Bet jei neturiu kažkokių planų, dirbu. Nes man darbas, tai savęs realizavimas, žinojimas, kad darau ne sau, bet kitiems, bet iš kitų gausiu atgalinį ryšį, kuris mane labiau motyvuoja nei geriausias atlyginimas ir yra variklis, kuris mane stumia į priekį.“
Irma juokiasi, kad jau dabar jaučiasi vienaragė, nes į komandą prisitraukia tokius žmones, kurie galėtų dirbti tik tokiose įmonėse. Pavyzdys, savo patirtimi ir įžvalgomis padedanti marketingo vadovė Gerda Oškeliūnė, kuri yra dirbusi daugelyje įmonių ir yra tikra savo srities profesionalė.
„Ji ateina į mūsų įmonę su vienaragio pakabuku ir visiems sako, kad padeda auginti vienaragį. Mentorius, vertindamas mano idėja, sakydavo, kad kvepia vienaragiu, arba gamechanger“ (liet. žaidimo keitėju), – startuolių pasaulyje vartojamus posakius pasitelkia pašnekovė.
Ji priduria, kad svarbu ne finansai, bet tai, kiek ta idėja keičia pasaulį, kiek plačiai galima ją naudoti.
„Kalba ne pinigų sumą, kiek tu vertinamas ir kiek investicijų esi pritraukęs. Noriu būti vienaragis ir pasaulį keičiantis startuolis. Jei aš kažką sudominu ir pritraukiu prie savo idėjos, tai man yra pats geriausias įvertinimas ir parodymas, kad ten, kur dabar einu, ką darau, tai yra teisinga“, – pasakoja specialiai personalo vadovo studijas baigusi mergina, kuriai svarbu suprasti, už ką tie specialistai yra atsakingi, koks jų vaidmuo įmonėse, kokie jų galvos skausmai, kokie įrankiai naudojami ir kaip jie gali įkvėpti kitus darbuotojus. Šiems savo srities profesionalams kasdienius iššūkius ir turėtų palengvinti „benme“, – sako Irma.
