Kaip kilo idėja atidaryti būtent tokio tipo kavinę?
Kartą viena socialinės apsaugos delegacija išvyko į Prahą ir pamatė kavinę, kurioje buvo įdarbinti neįgalieji. Grįžę dalinosi idėjomis ir kažkam kilo mintis kurti kavinę, kurioje dirbtų priklausomi asmenys. Mūsų kavinės oficialūs įkūrėjai yra Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus priklausomybės ligų centras.
Ar pati tikėjote, kad ateis žmonės į tokią vietą? Ten daug staliukų, daug vietų, ar tikėjote, kad pritrauksite srautą žmonių?
Kai darėme, negalvojome apie tai. Pati idėja skatino daryti, kurti, nors susidūrėme ir su gyventojų pasipriešinimu. Atlaikėme ir įtikinome, kad tokia kavinė nekels grėsmės aplinkiniams, nors buvo visokių nuomonių ir kaltinimų – kad mėtysis švirkštai, vaikščios narkomanai ir bus nesaugu. Po to paaiškėjo, kad su mumis ta kaimynystė tapo net saugesnė, ir tie gyventojai, kurie protestavo, tapo mūsų draugais ir vėliau jau palaikė idėją.
Viename interviu esate sakiusi, kad pirmi metai buvo beprotiškai sunkūs. Kokius iššūkius patyrėte per juos?
Tie sunkumai ir buvo tokie – organizuoti veiklą, priimti gyventojų neigiamą požiūrį. Reikėjo praeiti ir biurokratinius mechanizmus, gauti leidimus.
Į jūsų darbo pokalbius ateina 30–40 metų žmonės, kurie apskritai gyvenime nėra dirbę ir neturi įgūdžių, o praeityje turėjo priklausomybių. Kaip jiems sekasi integruotis?
Tenka bandyti, priimti žmones ir stebėti, kas iš to išeis. Patys pirmieji žmonės, kurie kreipėsi pagalbos ir ieškojo darbo, buvo Priklausomybės ligų centro reabilitacijos programos nariai, ką tik pabaigę gydymąsi ir pradėję ieškoti būdų, kaip integruotis į visuomenę bei darbo rinką. Dėl šios priežasties ir atsirado kavinė – kad reabilitacijos ciklas būtų pabaigtas grįžimu į visuomenę ir integracija.
Tai nėra taip, kaip kartais žmonės galvoja, kad surenkate iš gatvės žmones?
Ne, tai – žmonės, praėję gydymą.
O nuo ko jūsų darbuotojai pradeda? Juk jų ir bendravimo kultūra kitokia, tad nuo ko pradedate juos mokyti?
Tikriausiai nuo elementarių socialinių įgūdžių. Iš pradžių išsiaiškiname jų gebėjimus ir galimybes. Visi ateina su žmogiška baime pradėti kažką daryti, tai stengiamės neišgąsdinti pradžioje ir išsiaiškinti jų patirtį. Mažais žingsneliais kažką bandom padaryti – su mumis dirba ir socialinis darbuotojas, ir psichologas. Kiekvienam darbuotojui yra sudaromas individualus socialinių įgūdžių ir asmeninio tobulėjimo planas.
Pradedama nuo paprasčiausių pagalbinių darbų – valymo, indų plovimo. Tada jis gali bandytis barmeno ir padavėjo pareigose, o vėliau, jei nori, ir virtuvėje.
Visi darbuotojai labai skirtingi, su skirtingomis istorijomis. Didžioji dauguma į mus besikreipiančiųjų ieško saugios gyvenamosios aplinkos – neužtenka duoti darbo. Pirmiausiai, reikia saugios gyvenimo vietos.
O kas pasirūpina gyvenamąja tų darbuotojų vieta?
Tenka mums tuo pasirūpinti, mes padedame jiems susirasti namus. Pirmais metais tos paslaugos neturėjome, bet vėliau ieškojome įvairių galimybių – nuomojome didelį butą, dabar turim kitas patalpas, kuriose gyvena 6–7 žmonės. Tos patalpos nėra prabangios, jos kuklios, bet užtenka to, kad ten yra patys elementariausi patogumai.
Kavinės „Pirmo blyno“, įdarbinančios neįgalius darbuotojus, įkūrėjas mūsų laidoje minėjo, kad ten žmonės – labai motyvuoti dirbti. Kaip yra pas jus?
Mūsų žmonės, kurie kreipiasi, nėra taip stipriai motyvuoti kaip, galbūt, neįgalieji – jie labiau džiaugiasi gauta galimybe dirbti. Mūsų darbuotojai mažiau džiaugiasi darbu, nes tiek jų gyvenimo būdas, tiek patirtis nulemia tai, kad darbą daugeliui reikia prisijaukinti.
Mūsų kavinėje yra dirbę ir buvę milijonieriai, kurie turėjo dideles pinigų sumas, vėliau atsidūrė kalėjime ir po jo įsidarbino pas mus, paprastoje kavinėje būti padavėju.
Skaičiau jūsų vieno darbuotojo, buvusio narkomano, interviu. Jis prisipažino, kad buvo pasiekęs tokį dugną, kad jam reikėdavo išleisti po kelis šimtus eurų narkotikų dozei. Kaip žmonės prisijaukina darbą, kai nebegali pavogti pinigų tai dozei?
Vieniems lengviau, kitiems sunkiau – visiems skirtingai. Prisimenu mūsų vieno darbuotojo patirtį, kuri net ir pačią mane motyvuoja, kai kažkas nesiseka ir nusvyra rankos. Tai tas darbuotojas nuo paauglystės pradėjo vartoti narkotikus, vėliau ėmėsi vagysčių ir atsidūrė kalėjime. Po 30 metų jis atėjo pas mus ir sako, kad aš nieko nemoku dirbti – o mes sakom, kad labai gerai, čia būtent ta vieta, kur galima išmokti. Ir mes matėm, koks džiaugsmas tą žmogų apėmė, kai jis padarė pirmą kavos puodelį, kokį tai teikia pasitikėjimą savimi, kad kažką sugebi padaryti. Ir kiekvieną savaitę to džiaugsmo vis daugėjo. Po mėnesio jis gavo pirmą atlyginimą, kuris tuo metu buvo 500 litų – tada tas žmogus pasakė, kad dirbti – lengviau, nei vogti. Šita istorija parodo, kaip suteikta galimybė leidžia palyginti ankstesnio gyvenimo patirtį su nauja, švaraus gyvenimo patirtimi.
Jūs užsiminėte, kad tarp jūsų darbuotojų yra ir buvusių milijonierių, kurie buvo pasiekę dugną. O gal turime priešingų istorijų – po darbo pas jus žmogus sukūrė savo verslą, sukūrė šeimą?
Turim labai daug tokių. Negaliu net suskaičiuoti, kiek žmonių pas mus dirbo – tikrai virš 400. Daug sėkmingų istorijų – darbuotojai atranda antras puses, sukuria šeimas. Kai kurie iš jų patys tapo socialiniais darbuotojais – ir jie labai gerai atliepia panašias patirtis išgyvenančių žmonių poreikius, nes juk patys kažkada buvo jų vietoje.
Be abejo, kitiems reikia kartoti tas pamokas, grįžti prie ankstesnio gyvenimo būdo, bet ta įgyta patirtis pas mus neleidžia jiems užmiršti, kaip gali būti. Būna tokių atvejų, kad vėl žmogus atsisėdo į kalėjimą ir iš ten mums rašo laiškus – kaip gerai jis jautėsi, kai dirbo pas mus, kad jam buvo labai svarbus šis etapas, nes ten jautėsi vertinamas ir priimtas visuomenės.
O kaip visuomenė, lankytojai reaguoja? Ar visi ateinantys žino, kur papuolė?
Yra žinančių, yra ir nežinančių. Reklamos pradžioje, kai atsidarėme, buvo daugiau, vėliau pamažėjo. Paaiškėjo, kad nauja karta ir jaunimas mažiau žino apie mūsų barą. Vyresnioji karta – priešingai, žino.
Ar būna konfliktinių situacijų su klientais?
Pasitaiko, tačiau čia žmogiškasis faktorius. Klientas, aišku, nori visada kokybiškos paslaugos, o mūsų žmonės yra mokiniai ir mes turime jiems suteikti galimybę aptarnauti, bandyti, nors to profesionalumo iš pradžių nebūna.Bet norėčiau pasidžiaugti, kad mūsų lankytojai labai atlaidūs, geranoriški ir paskatina bei padrąsina.
Tokio tipo kavinė Lietuvoje yra tik viena. Kaip manote, kodėl? Juk tai didžiulė pagalba žmonėms, ieškantiems naujos gyvenimo pradžios.
Sunku atsakyti, nes pačioje pradžioje, 2006–2007 m. labai plačiai dalinausi su kauniečiais, šiauliečiais, klaipėdiečiais šia idėja ir buvo jau atsiradę iniciatyvų daryti kažką panašaus. Kviečiau atvažiuoti pas mus, pasižiūrėti, bet taip ir neatsirado nieko daugiau.
Ar finansiškai jūsų verslas pasiteisina?
Mes siekiame to, kad patys išsilaikytume. Mums sunku kaip kavinei konkuruoti su kitomis, kurios parduoda alkoholio. Taip prarandame dalį pajamų. Negalime gaminti ir tam tikro maisto, kuris derėtų, pavyzdžiui, su vynais, tai ir netenkame dalies klientų.
Žinau, kad ir prezidentas Gitanas Nausėda labai mėgsta jūsų kavinę. Ar jis dar vis užsuka tapęs prezidentu ar jau nebe?
Gitanas Nausėda yra ištikimiausias mūsų kavinės lankytojas – lankosi jau 15 metų nuo pat atsidarymo pradžios. Net ir tapęs prezidentu užsuka ir laukiame kiekvieną savaitę – galiu išduoti paslaptį, kad pas mus galima sutikti prezidentą pusryčiaujantį.
