Verslininkas atvirauja, kad gyvenimas kuriant verslą, vertė labai daug ko atsisakyti, darbas keitė asmeninį gyvenimą, laisvalaikį, bendravimą su žmonėmis.
Verslą augino dešimt metų
„Tu gali būti geras specialistas, bet verslininkui reikia kitų savybių. Kai pradėjau verslą, neturėjau tokios patirties, šeimoje su kuo pasikonsultuoti irgi nebuvo. Gamyba nešė nuostolį. Teko spręsti ar tęsti šią veiklą toliau, ar eiti kitu keliu. Kantrybė ir penkeri metai sunkaus darbo, neskaičiuojant valandų, dabar jau pasiteisina“, – pasakoja M. Mikalauskas. Veiklą pradėjusi 2012 m. tik per pastaruosius penkerius metus įmonė stipriai ūgtelėjo.
Pardavimo pajamos 2021 m. pasiekė 2 mln. eurų, jau suformuotas profesionalių specialistų kolektyvas, maža darbuotojų kaita.
Vos 60 kv. m garažas, tapo erdviomis 1 tūkst. kv. m gamybinėmis patalpomis, su biuru ir stipria vadybininkų komanda. O verslo pradžioje buvo du, vėliau keturi vyrukai garaže: dabar jau dirba 22 darbuotojai, pusė jų – vadybos ir administracinėse pareigose.
Gamina tvoras, kiemo vartus
M. Mikalausko sukurtas verslas specializuojasi kiemo vartų, tvorų gamyboje ir montavime. Gaminamos įvairių tipų tvoros, jomis prekiaujama,o kiemo vartai, montuojami pagal kliento poreikius ir galimybes, varstomi pulteliu, ar be jo.
Kiekvienam gaminiui teikiama garantinė priežiūra. Džiugiausia jaunam verslininkui yra tai, kad pagaliau galėjo savo įmonėje įdarbinti ir savo mamą, kuri didžiuojasi dirbdama sūnaus versle.
„Mama jau garbingo amžiaus, o vyresniems žmonėms sunku rasti geriau apmokamą darbą. Ilgą laiką ji dirbo vienoje įmonėje, sandėlyje, kuriame buvo šalta, nejauku. Laimei iš to darbo išėjo. Dabar jau trejus metus dirba su manimi“, – džiaugėsi Mantas.
Perimta senelio patirtis
„Domėtis suvirinimo darbais pradėjau dar jaunystėje. Senelis dirbo suvirintoju, ir vasaromis pasiimdavo mane kartu padirbėti pagalbiniu darbininku. Tai buvo puiki proga užsidirbti kišenpiningių, išmokti darbo tvarkos, disciplinos. Anuomet tai buvo dviejų žmonių veikla nedideliame garaže. Tuo laiku įmonės nebuvo, senelis dirbo žmogui, kuris virino balkonų turėklus. Užsakymai buvo maži, nepelningi. Važiuodavome į kliento namus, patys matavome, viską montavome“, – apie pirmuosius žingsnius į suvirintojų pasaulį pasakoja Mantas.
Jis atviravo, kad tuomet dar negalvojo apie verslą, gilino savo žinias visai kitoje srityje: pasirinko studijuoti aplinkos apsaugą universitete, o tai su pagalba seneliui ir suvirinimu visiškai nebuvo nesusiję.
Paskatino – viena dėstytojo frazė universitete
Žengti į verslo pasaulį jauną studentą paskatino viena dėstytojo frazė universitete. Jam besimokant dar pirmame kurse, į mokymo įstaigą atvyko atstovas, dirbantis aplinkos apsaugoje. Jis turėjo kalbėti jauniems studentams apie ateities perspektyvas, karjeros galimybes.
„Įsivaizduokit: sėdžiu pirmame kurse, o lektorius pasakoja apie savo darbą. Netikėtai pasiteiravus apie atlyginimą, ateities perspektyvą, galimybę uždirbti tokį atlyginimą, iš kurio galėtų oriai pragyventi, aplinkosaugos specialistas tik nusišypsojo. Jis atvirai pasakė, kad šioje srityje uždirbti nepavyks, tai beveik neįmanoma. Tuomet lyg žaibas iš giedro dangaus trenkė mintis, kad ne čia pataikiau. Svarsčiau, nejau pabaigęs studijas turėsiu atsisveikinti su mintimi turėti patogius namus, orų gyvenimą? Tuomet supratau, kad turiu save realizuoti kitaip, tačiau mokslus pabaigiau, diplomą gavau“, – apie tai, kas neskatino dirbti aplinkos apsaugos srityje, atviravo „Metalurgos“ savininkas.
Jis džiaugiasi, kad universitetinės studijos praplėtė jo akiratį, išmokė bendrauti, ieškoti informacijos. Mokslai jį patobulino, užaugino, kaip asmenybę, bet, anot Manto, universitetinės studijos, visiškai negarantuoja, kad ateityje galėsi vien dėl turimo išsilavinimo susikurti finansinį saugumą.
Nebuvo nei pinigų, nei žinių
Pašnekovas pasakojo, kad verslo pradžiai nebuvo nei pinigų, nei žinių.
„Juk dirbau pagalbiniu savo seneliui, kuris irgi buvo samdomas darbininkas. Gaminome balkonų turėklus, kurie irgi pelno daug nenešė, tačiau labai norėjau pabandyti ir persinuomojau šį garažą, pasikviečiau į komandą dar kelis draugus. Vienas jų – Jonas ir dabar dirba įmonėje direktoriumi, o kitas grupiokas iš studijų Deividas atsakingas už pardavimus – kartu visi dirbame jau beveik dešimt metų. Dirbome keturiese, tačiau matėme, kad nieko nesigauna, garažas neša nuostolį. Sprendėme, ar dirbti toliau, ar išsivaikščioti. Tariausi su savo draugu Jonu, kuris mūsų komandoje taip pat nuo pat pradžios, atvirai pasakiau, kad nebeatlaikau nuostolių, teiravausi, ką daryti. Draugas patarė dar kartą pabandyti. Atsiskyrėme draugiškai nuo buvusio senelio darbdavio, kuris mus daug ko išmokė ir pakeitėme veiklos kryptį. Pradėjome gaminti tvoras, kiemo vartus, įkūrėme įmonę. Verslą vystėme savo jėgomis, nuolat į jį investavome. Pradžioje samdėme tik pažįstamus žmones, vėliau pritraukėme naujų, pamažu augome. Pirmieji penkeri metai buvo be galo sunkūs. Viską, ką uždirbdavome, investavome į plėtrą“, – apie verslo pradžią pasakojo pašnekovas.
Vienas, išprotėjęs dėl darbo
Atsisakius darbo su balkonais ir pradėjus gaminti tvoras, kiemo vartus pamažu pradėjo sektis.
Jaunuoliai suprato, kad reikia specializuotis būtent šioje srityje, nebesiblaškyti. Veikla išsigrynino, tačiau nebuvo lengva.
„Atvirai pasakysiu, verslas turi savo juodąją pusę. Dieną dirbau gamyboje, vakare – prie kompiuterio. Tvarkiau tinklalapį, kūriau kainodarą, ieškojau tinkamų žmonių darbui, formavau komandą. Būdamas darboholikas, labai daug asmeninio gyvenimo momentų praleidau. Retai kuriai moteriai patinka toks vyras, kuris gyvena darbe. Buvau vienas, išprotėjęs dėl darbo. Gyvenau pas senelius, važinėjau sena mašina. Daug laiko praleisdavau verslo tinklalapiuose, sekiau forumus, skaičiau daugybę knygų apie verslą, susipažinau su keletu žmonių, radau verslo konsultantą, mentorių, kuris dalinosi savo žiniomis“, – apie sunkiausią verslo pusę kalbėjo pašnekovas.
Ar paveikė karantinas?
Pasak gamintojo, karantinas tvorų bei kiemo vartų gamybos verslo nepaveikė, netgi priešingai – davė geresnių rezultatų. Žmonės daugiau laiko pradėjo leisti namuose, tai juos paskatino neišlaidauti brangioms atostogoms, o investuoti į namų aplinką.
Dabar „Metalurga“ įvykdytų užsakymų suskaičiuoti jau nebepajėgia. Nepaisant to, jog tvorų gamyba gana sezoninis verslas, įmonėje parduodama apie 1 tūkst. kiemo vartų per metus. Mantas džiaugiasi, kad jo įmonė kiemo vartus gamina čia pat, Lietuvoje, naudojama įvežtinė tik kiemo vartų automatika, kuri gaminama Italijoje.
Dirbama su pasaulyje pripažintais prekės ženklais, kaip antai BFT, CAME, Rogers, aktyvusis darbų sezonas trunka devynis mėnesius – ne sezono metu yra tvarkomi sandėliai, medžiagos, įranga, kurią būtina paruošti būsimiesiems darbams.
Mantas labai vertina savo darbuotojus, stengiasi juos išlaikyti. Pasak jo, gera komanda privalo dirbti kaip laikrodis. Geri specialistai – didelis turtas.
„Mūsų stiprybė – maža rotacija. Darbuotojų branduolys dirba nuo pat verslo pradžios. Naujokus patys apsimokiname, priimame, saugome. Nes žmogaus paruošimas darbui reikalauja laiko ir pastangų“, – akcentavo gamintojas.
Na, o pasiteiravus, ar jis linkėtų pradėti savo verslą, Mantas tik šypsojosi: „Žinoma, jei esi pasirengęs penkerius metus gyventi be pajamų, dirbti 24 val. per parą, aukoti asmeninį gyvenimą su viltimi, kad ateityje pasiseks“.
