Tai, kad ši patarlė šiuo metu yra ypač aktuali, geriausiai gali patvirtinti Lietuvos verslas.
Dar nespėjus suvirškinti valdžios suorganizuoto smūgio „iš dešinės“, t. y. iš Kinijos pusės, Lietuvos verslas gavo smūgį „iš kairės“, t. y. iš Lenkijos pusės. Mat lenkai, norėdami pažaboti infliaciją, nusprendė panaikinti PVM mokestį visiems maisto produktams.
Nereikia nieko burti iš kavos tirščių norint suprasti, ką tai reiškia Lietuvai. Tai reiškia nei daug, nei mažai.
Pirmiausia tai, kad Lietuvos pirkėjams patraukus lenkiškų biedronkų link, iš Lietuvos iškeliaus milijardai gimtoje šalyje uždirbtų eurų.
Lietuvos prekybininkai, jau stipriai nukraujavę dėl galimybių paso, dar stipriau nukraujuos dėl tautiečių „shoping‘o“ kelionių į artimą užsienį.
Gamybininkai, neatlaikydami beviltiškoje padėtyje atsidūrusių prekybininkų spaudimo mažinti kainas, „vyniosis meškeres“ ir stabdys gamybinių cechų ar net visų gamyklų veiklą. Ypač karšta bus tiems, kurie dirbo vietinėse, o ne eksporto rinkose.
Darbuotojai praras darbo vietas, o valstybė – „Sodros“, PSD ir pelno mokesčius.
Negana to, Lietuva dar turės pasirūpinti iš Lenkijos atkeliaujančiomis šiukšlėmis, t. y. pakuotėmis, kurių perdirbimo kaštai pagal dabar galiojančias tvarkas bus užkrauti ant Lietuvos gamybos įmonių pečių, o tai lems dar labiau didėjančias produktų kainas.
Žodžiu, bus tikrai „linksma“.
O ką į tai Lietuvos vyriausybė?
Ogi nieko. Geriausiu atveju šią situaciją vėl pavadins nedidele krizele ir tuo viskas pasibaigs.
Į verslininkų siūlymus naikinti PVM mokestį bent jau strateginėms maisto prekėms premjerė numojo ranka. O kaipgi, Vyriausybė šiuo klausimu turi savų ir niekaip nenuginčijamų argumentų.
Populiariausi jų yra šie:
1. Sumažinus PVM mokestį nebus surinktas biudžetas.
Tą jau žinome, tą jau girdėjome. Kaip žinome ir tai, kad Lietuvos politikai iki šiol neišmoko į šalį padėti savo buhalterinių lentelių ir pradėti Lietuvos ekonomiką valdyti ne pagal buhalterinius, o pagal ekonominius modelius.
O buhalterinėse lentelėse juk nėra tokių eilučių, kaip „prarastos rinkos“ ar „prarastos galimybės“, kurios kartais būna didesnės nei „čia ir dabar“ iš paskutiniųjų išspaudžiami mokesčiai.
Tokios sąvokos, kaip „ekonomikos tvarumas“ ir „šalies konkurencingumas“ buhalterinėse lentelėse taip pat nepažymėtos.
2. Sumažintą PVM verslas pasiims sau.
Čia, kaip sakoma, kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį. Ir tai suprantama. Kaip suprantama ir tai, jog politikai ir Vyriausybės atstovai tokias sąvokas kaip „ilgalaikės konkurencinės strategijos“ geriausiu atveju yra matę savo partijų sukurptose rinkimų programose, kurias savo taukuotais pirštais vartė gurkšnodami alų ir užkandžiaudami sūdytais lašiniais. O eidami į politiką teaudė tik vieną mintį: kokią naudą ir kada iš tos politikos jie galės pasiimti sau. Todėl tokio suvokimo, kad „nepasiimti sau“ yra naudingiau nei „pasiimti“, jų galvose nė negali būti. Kaip ir negali būti atsakymo į klausimą: „O kodėl Lenkijos verslininkai tą PVM atiduoda vartotojui, o ne pasiima jį sau?“
3. Lenkijos veiksmai yra nelegalūs, pažeidžiantys ES PVM direktyvą, o Prezidentas šį klausimą turėtų kelti Europos Vadovų taryboje.
Ši argumentą pateikė žymus vieno banko ekonomistas, mėgstantis įvairiais lozungais pridengti nelabai tautos mėgstamus valdžios sprendimus.
Po šio pareiškimo dalis internautų jau susigriebė, kad ir Lenkijai netrukus bus skelbiamas karas kartu su visais pamokymais, kaip ji turi gyventi ir kokių moralės normų laikytis.
Ir ką tokio nelegalaus padarė ir ką pažeidė Lenkija, taip ir liko neaišku, nes Lenkija dar spalio mėnesį kreipėsi į EK dėl leidimo stabdyti PVM maisto produktams taikymą ir tą leidimą gavo.
Be to, ES PVM nustatymo taisyklėse yra aiškiai parašyta, kad yra trys PVM tarifai: standartinis, sumažintas ir specialus. Ir dar aiškiai parašyta, kad „ES turi standartines taisykles, bet šios taisyklės gali būti naudojamos skirtingai kiekvienoje šalyje.“
Europos Sąjungoje yra tik trys šalys, kurios maisto produktams nenaudoja sumažintų ir specialių PVM tarifų: tai Danija, Estija ir, žinoma, Lietuva.
Sumažintus ir specialius PVM tarifus atskiroms produktų grupėms naudoja net 24 ES šalys. O, pavyzdžiui, Maltoje jau nuo neatmenamų laikų PVM tarifas visiems maisto produktams yra 0 proc., Liuksemburge – vos 3 proc.
Įdomu, kokias PVM direktyvas pažeidžia tos 24 ES šalys, kurioms Lietuva turėtų skelbti karą dėl per mažų PVM tarifų, o kartu ir dėl „nemoralaus elgesio“.
Ir labai jau panašu, kad pirkėjų srautams pajudėjus lenkiškų biedronkų link iš Vyriausybės tribūnos mes negirdėsime nieko nei apie Lietuvos konkurencingumo didinimą, nei apie PVM tarifų mažinimą. Girdėsime tik „žliumbiančių vaikų chorą“, ir tuos pačius iki gyvo kaulo įgrisusius tekstus: kalta Lenkija, kalta Europos Komisija, kalti nemokantys dirbti verslininkai, kaltas Prezidentas (kad per mažai kariauja EVT), kalti į Lenkiją vykstantys tautiečiai, kaltas klimato atšilimas ir pan.
Ir matysime tautos išrinktuosius, eilinį kartą užėmusius stručio poziciją ir įkišusius galvą jei ne į smėlį, tai bent jau į visokius savo neįgalumą bei infantilumą pateisinančius lozungus, tokius, kaip „ojojoj, Lenkija elgiasi negražiai...“
Ar skelbsime Lenkijai karą, dar nėra nuspręsta. Kita vertus – kodėl nepakariauti, jei kariauji „už valdiškus“, o „ne už savus“.
