Tačiau „Japan Inc“ pažadai naudoti atsinaujinančią energiją prieštarauja šalies fiziniam ir politiniam energetikos kraštovaizdžiui.
Japonija importuoja beveik visą savo kurą; šalyje palyginti nedaug tuščios vietos, kurioje būtų galima įdiegti didelio masto saulės energijos projektus; vėjo energijos leidimų išdavimo procesas čia ilgas ir brangiai kainuoja. Šalies reguliavimo sistema, palanki didžiosioms elektros energijos įmonėms, labai apsunkina švarios energijos pirkimą tiesiai iš generatorių. Visų šių veiksnių derinys sukūrė nepakeliamą įtampą tarp valstybės ir jos pirmaujančių kompanijų. Ši įtampa jau pradeda matytis – pavyzdžiui, „Sony Corp“ Japonijos administracijos reformą prižiūrinčiam ministrui pareiškė, kad jai teks perkelti savo gamyklas iš Japonijos kur nors kitur, jei negalės gauti švarios energijos savo šalyje.
Pavertus Japonijos išmetamuosius teršalus skaičiais tampa akivaizdu, koks iššūkis laukia šalies, jei ji bandys pasiekti, kad „Sony“ ir kitos kompanijos galėtų įsigyti švarios elektros energijos arčiau namų.
Elektros energijos gamyba Japonija sugeneruoja daugiau teršalų nei bet kuris kitas šalies ekonomikos sektorius. Tai nėra taip jau neįprasta – JAV buvo toje pačioje situacijoje vos prieš kelerius metus. Tačiau, skirtingai nei JAV, Japonijos energijos emisijos kyla dėl branduolinių jėgainių atsisakymo, tuo tarpu pramonės, transporto, komercinio ir gyvenamojo sektoriaus išmetamųjų teršalų kiekis mažėja jau beveik 20 metų.
Japonijos elektros energijos gamybos sektoriaus emisijų intensyvumas – į aplinką išmetamo anglies dvideginio kiekis kiekvienam energijos gamybos vienetui – taip pat yra didesnis nei kitose industrinėse, didelius atlyginimus gaunančiose šalyse. Japonijos jėgainių išmetamų teršalų kiekis yra daugiau nei dvigubai didesnis už Jungtinės Karalystės ir daugiau nei aštuonis kartus didesnis už Prancūzijos. Tiesą sakant, jis didesnis už visos Europos Sąjungos vidurkį, nors kai kurios iš 27 valstybių narių elektros energijai gaminti vis dar naudoja iškastinį kurą.
Kompanijos deda rimtas pastangas gauti kuo daugiau švarios elektros energijos. Tačiau net ir šioms pastangoms tenka susidurti su fundamentaliais iššūkiais.
Pirmasis iš jų toks, kad, nepaisant gerų norų, Japonijos kompanijos negali pasigaminti pakankamai švarios energijos namuose. Jos gali užsikelti ant savo fabrikų stogų saulės generatorius, tačiau, atsižvelgiant į milžinišką energijos poreikį ir labai ribotą turimą erdvę, vargu ar joms pavyks tokiu būdu patenkinti savo pačių energijos poreikius. (Kompanijos galėtų pirkti švarios energijos sertifikatus iš egzistuojančių atsinaujinančios energijos projektų – tai būtų galimybė kompensuoti už anglies dvideginio išmetimą tiesiogiai švarios energijos nenaudojant, tačiau nesukurtų jokios papildomos naujos galios.) „BloombergNEF“ analizė rodo, kad iš vietinių projektų kompanijos sugebėtų sugeneruoti mažiau nei 20 proc. savo veiklai reikalingos energijos.
Antrasis iššūkis – netgi dar didesnis. Japonija puoselėja ambicingus planus visoje ekonomikoje per tris dešimtmečius pasiekti nulinį emisijų lygį. Tai reikštų tokių sektorių, kaip transportas ir pramonė, elektrifikaciją: būtent šie sektoriai savo energijos poreikiams patenkinti šiandien daugiausia naudoja angliavandenilių kurą. Šie sektoriai konkuruos su kitais elektros vartotojais dėl švarios energijos sistemoje, kurioje švarios energijos poreikis jau ir taip reikšmingai viršija pasiūlą.
Vienintelis būdas išspręsti egzistuojančią „Japan Inc“ elektros energijos problemą – generuoti gerokai daugiau švarios energijos, ir ne po trijų dešimtmečių, bet šiandien. „Sony“ perspėjimas, kad ieškant švarios energijos jai gali tekti perkelti savo gamyklas svetur, galėtų suteikti Japonijos vyriausybei rimtą paskatą. Arba ji reformuoja elektros energijos sektorių ir žemės naudojimą, arba rizikuoja prarasti pasaulinio masto kompanijas.
