Dabar apie 100 km nuo lietuviams gerai žinomo kurorto Šarm el Šeicho esančiame Dahabe vyras jau ne tik įsikūręs savo namus, bet ir plėtoja verslą.
Iki didžiųjų savo gyvenimo pokyčių N. Ragauskas kaip ir daugelis dirbo darbą biure. Tačiau vieną dieną prieš 14 metų reklamos srityje dirbęs vyras su drauge nusprendė mesti darbus mieste ir išsikraustė gyventi į kaimą Anykščių rajone.
„Tuo metu kraustytis iš miesto į kaimą dar nebuvo taip populiaru, bet mes pasiryžome. Po trejų metų gimė pirmas vaikas ir galvojome, kad reikia pradėti kažką veikti, nes užtenka gyventi pakankamai užsidariusį gyvenimą vienkiemyje“, – pasakojo pašnekovas.
Persikraustė nepatikrinę
Jau tada vyrą nuolat traukė prie vandens: kartu su gyvenimo drauge jie gana aktyviai plaukiojo burlente.
„Vieną kartą nuvažiavę į Svencelę prie Kuršių marių išgirdome, kad yra tokia vieta Egipte kaip Dahabas. Vasarą pakalbėjome, o rudenį vėl prisiminėme“, – tęsė N. Ragauskas.
Norėdami pabėgti nuo artėjančios žiemos, o kartu patirti ir naujų gyvenimo skonių, taip pora prieš dešimt metų susikrovė daiktus, nusipirko bilietus į vieną pusę ir su vienerių metų vaiku išvyko į Egiptą.
„Apie tą vietą absoliučiai nieko nežinojome: nei kaip atrodo, nei ką ten rasime, nei kokie žmonės gyvena, – prisimena vyras. – Mano gyvenime daug spontaniškumo. Tikriausiai tai ir leidžia priimti tokius sprendimus negalvojant, kas bus. Juk jei nepatiks, visada galėsi parskristi atgal. Kai pradedi gilintis, stabdai patį procesą. Mes nieko negalvojome, nieko nesitikėjome“.
Iš pradžių – poilsio vieta
Pirmą kartą apsilankę Dahabe pora ten praleido penkis mėnesius. Į Lietuvą sugrįžus šilumai ir pavasariui N. Ragauskas su šeima vėl grįžo į Lietuvą. Visgi naujai atrasto Egipto krašto lietuviai nepamiršo.
„Tuo metu ten ir gyvenimas buvo pigesnis nei Lietuvoje. Pinigų tikrai reikėjo mažiau: visą laiką šilta, saulė šviečia, nelyja, nereikia striukų. Visus metus gali su šortais pravaikščioti“, – privalumus vardijo pašnekovas.
Būtent taip Dahabas tapo jaunos šeimos žiemojimo vieta.
Po kurio laiko N. Ragauskas pradėjo kurti verslą Lietuvoje: organizavo kaitavimo mokymus, įkūrė kempingą, ruošė keliones vandens ir žiemos sporto mėgėjams.
„Lietuvoje turėjome „Surfhouse“ prekės ženklo kaitavimo, burlenčių mokyklą, kempingą, parduotuvę Vilniuje, o Dahabą buvome pasilikę kaip poilsio vietą, kurios nesiejome su verslu, o važiuodavome ilsėtis“, – kalbėjo pašnekovas.
Visgi prieš ketverius metus N. Ragauskui kilo mintis verslą Lietuvoje parduoti ir persikelti gyventi į Egiptą visam.
„Taip Dahabe įsigijome nekilnojamojo turto. Žinoma, procesas Egipte užsieniečiui nėra labai lengvas: negali turėti savo NT, kaip įprasta Lietuvoje, o pasirašai ilgalaikės nuomos sutartį, kuri mano atveju yra sudaryta 99 metams. Taip ši vieta tapo mūsų antraisiais namais“, – atviravo pašnekovas.
Į vietinių klientus nesitaiko
Palikęs verslą Lietuvoje ilgai be veiklos lietuvis nenustygo: pradėjo organizuoti lietuviams keliones į Dahabą nardyti, kaituoti ir kitaip aktyviai praleisti laiką Egipte. Taip ir užgimė šeimos verslas „Surfhouse Family“.
Pasiteiravus, ar vietiniai į verslą pradėjusį kurti baltąjį nežiūrėjo kaip į grėsmę, galinčią atimti jų turistus, N. Ragauskas teigė: „Reakcija buvo pakankamai gera, nes aš neliečiu jų rinkos – trumpam laikui atvykstančių pailsėti užsieniečių. Pačiame Dahabe nesireklamuoju. Dirbu tik su lietuviais, kurie jau yra apie mus girdėję, mus pažįsta. Atvirkščiai – aš vietos verslui atvežu daugiau žmonių, kurie apsilanko vietiniuose nardymo centruose, ekskursijose, restoranuose“.
Kol kas lietuvis pats įmonės Egipte nėra įsteigęs, o dirba kartu su Dahabe įsikūrusia kaitavimo mokykla. Pasak jo, įkurti įmonę užsieniečiui šiame arabų krašte nėra taip paprasta: galioja daug reikalavimų. Pavyzdžiui, įmonės direktorius privalo būti vietinis arabas.
„Kadangi didelio verslo nedarau, tai tikrai kol kas paprasta“, – ar sunku verslauti lietuvių pamėgtoje atostogų šalyje, atsakė pašnekovas.
Iš kitos pusės vyras pabrėžia, kad ir Lietuvoje verslą kurti nėra sudėtinga. Tiesiog, kaip lietuviai, esame dažnai įpratę nuolat skųsti.
„Bet, manau, kad reikia ne skųstis, o imti ir daryti. Iš tiesų Lietuvoje mes labai gerai gyvename. Pamatęs, kokiomis sąlygomis ar galimybėmis gyvena žmonės čia, galiu tvirtai sakyti, kad Lietuvoje gyvename rojuje. Tik reikia mažiau skųstis, verkti, o daryti“, – ragino pašnekovas.
Apie prabangiausius automobilius nesvajoja
Paklaustas, ar žada plėsti savo klientų ratą už Lietuvos ribų ir auginti verslą, N. Ragauskas atvirai pasakojo, kad pilna piniginė, bet tuščia laimės širdis – ne jam.
„Aš noriu išlaikyti pusiausvyrą tarp verslo ir laiko sau. Gyvenimas Dahabe tiek man, tiek draugei padėjo susidėlioti prioritetus. Dažnai mes, žmonės, norime uždirbti milijonus, bet juos uždirbę būname nelaimingi, nes neturime laiko sau, atostogoms, pervargstame, nuolat patiriame stresą. Manau, kad lietuvių klientų mums užtenka, o svajonių turėti prabangiausią mašiną ar jachtų neturiu“, – filosofavo pašnekovas.
Gana nemažu iššūkiu šeimai buvo ir pandemija. Beveik dvejus metus Egiptas merdėjo nuo turistų trūkumo. N. Ragauskas pandemijos pirmuosius metus pasirinko praleisti Dahabe, bet šio meto tikrai neįvardija kaip sunkiausio.
„Kaip tik sakyčiau, kad tai buvo vienas geriausių laikų man. Egipte galiojo labai maži ribojimai, galėjome kaituoti ir džiaugtis šiluma“, – prisimena jis.
Iš pradžių vietinių pozityvumas erzino
Gerų žodžių lietuvis negaili ir vietos gyventojams. Dahabo vietiniai šiek tiek skiriasi nuo įprastinių egiptiečių, nes dauguma vietos gyventojų – kilę iš klajoklių beduinų.
„Bendrai sakyčiau, kad žmonės čia yra daug pakantesni ir neperšantys savo nuomonės, savo pažiūrų. Niekada nejaučiau spaudimo, kad esu iš kitos šalies: niekas čia mūsų nenužiūrinėja, net mano draugės, jei užsideda trumpus šortus. Žmonės čia pakankamai tolerantiški ir nesikiša į kito gyvenimą“, – su šypsena pasakojo lietuvis.
Iš pradžių N. Ragauską stebino vietinių pozityvumas. Ir ne tik stebino, bet ir erzindavo.
„Man tikrai buvo keista, kad čia niekas nesiskundžia: nesiskundžia valdžia, darbu. O Lietuvoje mes dažnai visus pokalbius suvedame į darbą, pinigus, blogą valdžią. Čia to nėra. Žinoma, kažkuriuo metu mane jau tai buvo pradėję erzinti: nuolat girdėdavau, kad viskas gerai, viskas Dievo valioje. Jei kažkas sudaužo automobilį, tai sako, kad čia Dievo valia, o ne bando savęs klausti, ar ne per greitai ar neatsargiai važiavo. Ne, jiems tai Dievo valioje. Dėkingi, kad išgyveno, sveiki, o tai reiškia, kad viskas gerai. Atrodė kaip iškreiptų veidrodžių pasaulis“, – vietinius apibūdino verslininkas.
Dar viena klaida, su kuria susidūrė lietuvis: persikraustęs į svetimą šalį, čia norėjo įvesti savo tvarką.
Kaip pasakojo N. Ragauskas, nors jis žinojo, kad Egipte viskas vyksta paprasčiau, žmonės nėra tokie skrupulingi ar kartais ne taip kokybiškai atlieka darbus, lietuvis tikėjosi persikraustydamas į Dahabą į jį atvežti ir savo pasaulį, išmokyti vietinius.
„Vėliau supratau, kad labai neteisingai elgiausi. Negali atvykti į kitą šalį ir pradėti aiškinti, kaip turi būti. Čia yra nusistovėjusios savos normos. Tikriausiai labiau reikia vertinti tai, kad čia žmonės pozityvūs, nekonfliktiški, o ne tai, kad padaro viską idealiai, bet yra susiraukę“, – svarstė pašnekovas.
Filosofija apie kainas
Kol kas vietinės arabų kalbos lietuvis prisipažino dar neišmokęs: Dahabe jam užtenka anglų kalbos. Visgi vyras šiemet pasižadėjo išmokti nors 100 žodžių, kad galėtų užvesti pokalbį su vietiniais.
Nors Egiptą antrais namais lietuvis jau gali vadinti dešimt metų, visgi N. Ragauskas prisipažįsta, kad kol kas dar vietos gyventojų jis matomas kaip turistas ir moka tikrai ne vietiniams skirtas kainas.
„Anksčiau pykdavau, kad turiu mokėti daugiau, bet vėliau pamačiau nuvykęs į Kairą, kad lankytinose vietose taip pat yra dvi kainos. Jei įėjimas į muziejų vietiniam – 2 eurai, tai užsieniečiui – 10 eurų ir tai net valstybiniu lygiu nustatyta, kad užsienietis moka daugiau. Bet nereikia pamiršti, kad prekybos vietose galima derėtis. Dabar suprantu, kad egiptiečiai nenori apgauti, jie tikrina, kokios tavo ribos“, – pasakojo lietuvis.
Būtent šioje vietoje jis prisiminė pažįstamos iš Šarm el Šeicho pasakymą, kad kaina čia yra tokia, kokią pirkėjas yra pasiruošęs mokėti: „Ir tu pats turi susistatyti, kiek esi pasiruošęs už tam tikrą daiktą mokėti“.
Nors apie Egiptą ir Dahabą N. Ragauskas pasakoja šiltai kaip apie savo namus, pandemija jam ir jo šeimai padėjo suprasti, kiek jie pasiilgę ir Lietuvos. Paklaustas, kokie artimiausi šeimos planai, vyras prisipažino, kad pavasarį žada grįžti į Lietuvą, ten kurti naują verslą – kempingą ir kaitavimo mokyklą. O rudenį, pradėjus bjurti orams, vėl grįžti į antruosius savo namus – Dahabą.
„O į tolimą ateitį neplanuojame. Kad jau turime namus Egipte – faktas, bet pasaulis labai didelis ir negali žinoti, gal dar kur nors kokios veiklos atsiras“, – šypsosi pašnekovas.
