Dvejus metus šešiametis S. Bolla kasdien keletą kilometrų žingsniuodavo į mokyklą užmiestyje. Pasiekti tikslą jam padėdavo brolis ir bendraklasiai, skelbia BBC. Į mokymo įstaigą vedantis kelias buvo purvinas, apaugęs krūmais ir liūčių sezono metu užtvindavo. Lengva nebuvo.
„Niekas su manimi nesikalbėdavo, nes buvau aklas vaikas“, – teigė indas. Gimęs neturtingoje beraščių šeimoje, jis tapo visuomenės atstumtuoju.
„Mano tėvams buvo pasakyta, jog net negalėčiau būti savo namų sargu, nes nepastebėčiau iš gatvės užklydusio šuns. Nemažai žmonių ateidavo pas mano tėvus ir aiškindavo, kad mane derėtų uždusinti pagalve, kai miegosiu“, – prisiminė 31-erių metų amžiaus vyras.
Tėvai nekreipė dėmesio į patyčias ir neišsižadėjo savo vaiko. Kai berniukui sukako aštuoneri, tėvas pranešė džiugią naujieną: S. Bolla atsirado vieta aklųjų internatinėje mokykloje, įsikūrusioje Haiderabade, už 400 kilometrų nuo tuometinės gyvenamosios vietos. Tada šis miestas priklausė Andra Pradešo valstijai.
Nors atsidūrė toli nuo tėvų, S. Bolla labai džiaugėsi pasitaikiusia proga ir greitai pasijuto kaip namie. Jis išmoko plaukti, žaisti šachmatais bei kriketą (naudojo barškantį kamuoliuką, kad galėtų jį rasti).
„Esmė – rankų ir ausų koordinacija“, – paslaptį atskleidė jis. S. Bolla mėgavosi savo pomėgiais, bet ilgainiui pradėjo galvoti apie ateitį. Jis visada svajojo tapti inžinieriumi ir žinojo, kad šiai svajonei įgyvendinti reikalingos matematikos ir kitų tiksliųjų mokslų žinios. Kai atėjo laikas apsispręsti dėl tolesnių mokslų, jis pasirinko šiuos svarbius dalykus, bet mokyklos atstovai pranešė, kad jo norai kertasi su įstatymais.
Indijoje mokyklas valdo keletas institucijų, kurių kiekviena pasižymi savo taisyklėmis. Kai kurios mokyklos priklauso valstijų savivaldybėms ar centrinėms taryboms, kitos yra valdomos privačiai.
S. Bolla mokyklą valdė Andra Pradešo švietimo taryba. Vadovaujantis galiojusiomis taisyklėmis, buvo draudžiama aklus moksleivius mokyti matematikos ir kitų tiksliųjų mokslų, nes šie dalykai buvo laikomi pernelyg dideliu iššūkiu dėl vaizdinių elementų, tokių kaip diagramos ir grafikai. Tačiau buvo leidžiama mokyti dailės, kalbų, literatūros ir socialinių mokslų dalykų.
Buvo 2007-ieji, ir S. Bolla liko nusivylęs šiuo vietos įstatymu, kuris galiojo ne visoms mokykloms.
Vienas iš S. Bolla mokytojų taip buvo nusivylęs ir paragino savo mokinį imtis veiksmų. Juodu kreipėsi į Andra Pradešo vidurinio išsilavinimo tarybą, bet gavo atsakymą, kad nieko negalima padaryti. Tačiau jie nepasidavė, rado advokatą ir, palaikomi mokyklos vadovybės, pateikė ieškinį Andra Pradešo aukštesniajam teismui, prašydami pakeisti įstatymą ir leisti akliems mokiniams mokytis matematikos bei kitų tiksliųjų mokslų.
„Mums atstovavo advokatas“, – paaiškino S. Bolla, kuriam net nereikėjo atvykti į teismo salę.
Teisminiam procesui tebesitęsiant, S. Bolla sužinojo, kad Haiderabade esanti mokykla „Chinmaya Vidyalaya“, kurią valdė kita institucija ir kurioje aklieji galėjo mokytis matematikos bei kitų tiksliųjų mokslų, jį priimtų. Indas mielai perėjo mokytis į ją.
Jis buvo vienintelis aklas moksleivis klasėje, tačiau „buvo sutiktas išskėstomis rankomis“. „Mano klasės mokytoja buvo labai draugiška. Ji darė viską, ką galėjo, kad man padėtų. Netgi išmoko piešti liečiamąsias diagramas“, – papasakojo S. Bolla. Tokią diagramą galima sukurti, pavyzdžiui, naudojant guminį kilimėlį ir ploną plėvelę. Tušinuku ar pieštuku nupiešus diagramą, lieka iškilusi linija, kurią galima užčiuopti liečiant.
Po šešių mėnesių atėjo žinia iš teismo – S. Bolla bylą laimėjo. Teismas nusprendė, kad akli moksleiviai visose Andra Pradešo valstijos mokyklose gali rinktis matematiką ir kitus tiksliuosius mokslus. „Be galo apsidžiaugiau, – prisipažino verslininkas. – Gavau pirmąją progą įrodyti pasauliui, kad man pavyks, o jaunesniajai kartai nebereikės sukti galvos dėl ieškinių ir bylinėjimosi.“
Medelį merkianti liūtis
S. Bolla netrukus sugrįžo į ankstesnę mokyklą ir mokėsi išsvajotosios matematikos bei kitų tiksliųjų mokslų, o egzaminų metu surinko 98 balus iš šimto. Jis planavo stoti į kurį nors iš prestižinių Indijos inžinerijos universitetų, vadinamųjų Indijos technologijos institutų. Konkurencija yra didžiulė, ir studentai neretai stojamiesiems egzaminams ruošiasi specialiose parengiamosiose mokyklose. Deja, nė viena parengiamoji mokykla nenorėjo priimti S. Bolla.
„Man pasakė, kad krūvis prilygs medelį merkiančiai liūčiai, – nurodė jis ir pridūrė, jog parengiamosios mokyklos manė, kad jo rezultatai neatitiks akademinių standartų. – Bet aš nieko nesigailiu. Jeigu Indijos technologijos institutams manęs nereikėjo, man jų irgi nereikia.“
Tada S. Bolla išmėgino laimę Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ir, gavęs penkis pasiūlymus, pasirinko Masačusetso technologijos institutą, esantį Kembridže, Masačusetso valstijoje. 2009 m. jis tapo pirmuoju Masačusetso technologijos instituto tarptautiniu aklu studentu. Pirmuosius savo potyrius Amerikoje indas pavadino „dvejopais“.
„Iš pradžių pribloškė stingdantis šaltis, nes nebuvau pratęs prie tokio šalto oro. Be to, maisto kvapas ir skonis buvo kitokie. Pirmąjį mėnesį valgiau tik gruzdintas bulvytes ir keptus vištienos pirštelius“, – sakė jis.
Tiesa, S. Bolla greitai prisitaikė: „Studijos Masačusetso technologijos institute buvo smagiausias mano gyvenimo laikotarpis. Kalbant apie mokslus, buvo tikrai sunku, bet neįgaliesiems pritaikytos paslaugos ir infrastruktūra puikiai padėjo man pritapti ir įsivažiuoti.“
Studijuodamas JAV, jis Haiderabade įsteigė pelno nesiekiančią organizaciją – „Samanvai“ centrą keletą negalių turintiems vaikams. Organizacijos paskirtis – mokyti ir šviesti Haiderabade gyvenančius jaunus žmones su negalia. Už surinktus pinigus S. Bolla savo gimtajame mieste atidarė ir Brailio rašto biblioteką. Viskas ėjosi kaip iš pypkės. Baigęs Masačusetso technologijos institutą ir gavęs vadybos mokslų bakalauro laipsnį, sulaukė keleto darbo pasiūlymų, bet nusprendė nepasilikti JAV. S. Bolla potyriai mokantis vidurinėje mokykloje paliko žymę, ir jam atrodė, kad gimtinėje dar yra nebaigtų reikalų.
„Gyvenime dėl visko labai sunkiai kovojau. Ne visi gali sekti mano pavyzdžiu, ne visi turi tokių pagalbininkų, – samprotavo jis. Anot S. Bolla, geriau išanalizavęs bendrą situaciją jis suprato, kad nėra prasmės kovoti už sąžiningą švietimą, jeigu vėliau neįgalieji vis tiek negali susirasti darbo. Taigi, jam kilo mintis įkurti įmonę ir samdyti neįgaliuosius.
S. Bolla į Haiderabadą grįžo 2012 m. ir įsteigė bendrovę „Bollant Industries“. Pakuočių gamybos įmonė siūlo ekologišką produkciją, pavyzdžiui, gofruotojo kartono pakuotes, pagamintas iš nukritusių gelsvųjų dipsių lapų. „Bollant Industries“ vertė siekia 57 mln. eurų. Įmonė, kurioje dirba 500 žmonių, stengiasi priimti kuo daugiau neįgaliųjų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų. Prieš pandemiją tokie darbuotojai sudarė 36 proc. viso personalo.
Praėjusiais metais S. Bolla buvo įtrauktas į Pasaulio ekonomikos forumo jaunųjų lyderių sąrašą. Jis tikisi, kad po trejų metų „Bollant Industries“ akcijomis bus prekiaujama keliose tarptautinėse vertybinių popierių biržose. Susidomėjo ir Bolivudas. Biografinio filmo, kuriame pagrindinį vaidmenį atliks žinomas aktorius Rajkummaras Rao, filmavimo darbai prasidės liepos mėnesį. S. Bolla tikisi, kad juosta padės pakeisti pirmąjį įspūdį, ir žmonės nebelaikys jo antrarūšiu.
„Iš pradžių visi galvoja: „Ak, jis aklas, kaip liūdna.“ Bet kai pradedu aiškinti, kas esu ir ką darau, viskas pasikeičia“, – tikino verslininkas.
