Apie tai laidoje kalbėjo „Covalis Capital“ vyriausiasis ekonomistas Paulius Kunčinas, Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas bei „Bitė Lietuva“ korporatyvinių reikalų ir ryšių su visuomene vadovas Jaunius Špakauskas.
Vienas iš diskusijoje keltų klausimų – kokios prekės ir paslaugos yra būtinosios. Tikriausiai niekas nesiginčytų, kad tarp tokių prekių yra maisto produktai. Tačiau kaip yra su mobiliojo ryšio ir interneto paslaugomis? Ar persikėlus į namus, jos nėra kritinės?
Kreipėsi net prokurorai
„Ši unikali sveikatos krizė būtų nebe krizė, o košmaras, jei neturėtume ryšio paslaugų. Mūsų supratimu, ryšių sektorius yra kritinės svarbos sektorius. Be jo nevyktų nei nuotolinis mokymas, nei darbas, ekonomika sustotų“, – laidoje kalbėjo J. Špakauskas.
Būtent šią savaitę mobiliojo ryšio operatoriai kreipėsi į Vyriausybę su prašymu, kad sugriežtintomis karantino sąlygomis mobiliojo ryšio operatorių klientų aptarnavimo fizinės vietos galėtų veikti.
„Apskritai mums Lietuvoje pasisekė, nes turime puikiai išvystytą ryšių sektorių. Tačiau kokia buvo mūsų patirtis pirmojo karantino metu: mūsų dalis klientų – verslo, viešojo sektoriaus – maldavo, kad įsileistume į salonus. Pavyzdžiui, jiems reikia naudotis mobiliuoju parašu, patvirtinti dokumentus, kreipėsi net prokurorai. Suteikti leidimo naudotis mobiliuoju parašu nuotoliniu būdu nėra įmanoma“, – pavyzdžiais dalijosi „Bitė Lietuva“ atstovas.
Pasak jo, mobiliojo ryšio operatoriams yra kritiškai svarbu, kad veiktų nors nedidelis kiekis klientų aptarnavimo taškų, kur gyventojai turėtų galimybę ateiti ir laikantis saugumo reikalavimų gauti paslaugas. „Tai svarbu ir privatiems klientams: jei sėdi namie, neturi su kuo bendrauti, gal net duomenų plano neturi, interneto, tai mobiliojo ryšio klientų aptarnavimo centrai yra ta vieta, kur gali gauti modemą“, – pridėjo J. Špakauskas.
Kai kur nebuvo net diskusijų
P. Kunčinas šiuo klausimu pasidalijo savo patirtimi Belgijoje, kurioje šiuo metu ir yra.
„Dėl būtinųjų prekių ir paslaugų niekas nediskutavo dėl maisto, bet bent Belgijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje niekas net neneigė, kad ryšiai, komunikacija yra kritinis dalykas: kaip gali tu prašyti dirbti iš namų, jei neturi veikiančio interneto ir telefono paslaugų, – komentavo jis. – Manau, tai, jog šis klausimas keliamas Lietuvoje rodo, kiek pažangi šiuo klausimu Lietuva, o Vyriausybė galvoja, kad žmonėms net nereikia nueiti į salonus, kad susitvarkyti šiuos klausimus“.
Kartu laidos dalyvis pridėjo, kad visgi Belgijoje daugiausia pirmojo karantino metu diskutuota dėl statybos prekių prekybos būtinumo, o dabar – dėl drabužių.
„Taip pat, manau, kad labai jautri diskusija – didieji centrai prieš mažuosius. Didieji turi ir maisto skyrius, kosmetiką, drabužius ir net mobiliuosius telefonus gali pardavinėti. Todėl čia ir atsirado daug gudraujančių, kas matoma ir Lietuvoje“, – tęsė jis.
Tuo metu D. Arlauskas kėlė teisėtumo ir teisingumo klausimą.
„Ne viskas, kas teisėta yra teisinga. Sprendimas palikti visas prekes prekybos centruose – teisėtas, bet neteisingas. Tai ir sukelia neigiamą reakciją. Kaip atskirti, kas būtina, kas ne? Manau diskutuojant šiuo keliu, tikrai nesusitarsime“, – savo nuomone dalijosi jis.
Darbdavių atstovo teigimu, visgi kalbant apie prekybos vietas reikėtų vertinti, koks pavojus yra užsikrėsti prekybos ar paslaugų vietoje, ir tikrinti, kaip laikomasi saugumo taisyklių.
„Manau, kad čia trūko kūrybiškumo ir vaizduotės. Tiesiog reikėjo sprendimo, kad įpareigoti prekybininkus laikytis visų normų. Jei nesilaiko – uždaryti. Ir tada nebūtų erzelio. Uždaryti ir mažus, kurie nesilaiko“, – savo požiūrį išsakė pašnekovas diskusijoje.
