Žmonės taip pat yra skatinami likti namuose, vengti tiesioginio bendravimo su savo artimaisiais giminaičiais, draugais ir ypatingai bendravimo su vyresniojo amžiaus žmonėmis ir kt.
Vyriausybės taikomi apribojimai, didėjanti finansinė įtampa ir neapibrėžtumas dėl ateities, neabejotinai daro didelę įtaką visuomenės emocinei sveikatai ir psichologinei būsenai. Tokiu būdu Vilniaus universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kuriuo buvo siekiama įvertinti padėtį, susijusią su psichologinės paramos visuomenei teikimu pandemijos metu.
Tyrimo metu į pandemijos galimas įtakas žmonių psichinio funkcionavimo pokyčiams buvo žvelgiama tarpiškai – pro specialistų, teikiančių psichologines paslaugas, nuostatas. Tyrimo metu buvo apklausta 240 psichologų, teikiančių psichologines paslaugas Lietuvoje (iš viso Lietuvoje yra 2059 psichologų). Specialistų apklausai buvo parengta anketa, kurios dalykiniai klausimai buvo orientuoti į psichologų veiklą, jų nuomones ir siūlymus.
Tyrimo rezultatai
Tyrimo metu pirmiausia buvo siekiama išsiaiškinti psichologų nuostatas į žmonių psichinio funkcionavimo pokyčius pandemijos metu, t.y. kokią įtaką pandemija turi žmonių psichinei sveikatai. Psichologų buvo paprašyta atsakyti į klausimą, „kaip jie mano, ar baimė susirgti, netekti darbo ar pajamų, su karantinu susiję kasdienio gyvenimo ir profesinės veiklos apribojimai, sukelia psichinės sveikatos nuokrypių?“
Respondentams buvo pateikti 7 atsakymo variantai, kurių galimus pokyčius pandemijos situacijoje psichologai vertino 6 balų skalėje (nuo tikrai ne, iki tikrai taip):
Kaip matyti iš pateiktų atsakymų, didžioji dalis apklaustų psichologų teigia, kad žmonės pandemijos metu daugiausiai patiria nerimo ir streso, kas, atsižvelgiant į pandemijos metu taikomus asmens laisvės suvaržymus, esantį neapibrėžtumą dėl ateities ir kitus dalykus, yra natūralu. Tuo tarpu silpniausias COVID-19 pandemijos yra paveiktas nuobodulys, nors viešojoje erdvėje galima sutikti ir priešingų nuomonių, t.y., kad žmonės dėl buvimo namuose ir veiklos neturėjimo patiria nuobodulį.
Mokslininkai tyrimo metu taip pat analizavo psichologinių paslaugų poreikį visuomenei pandemijos metu, jų prieinamumą ekstremaliomis sąlygomis, psichologų atlyginimus ir jų teikiamų paslaugų įkainius.
Atlikus apklausą, dauguma psichologų nurodė, kad prasidėjus pandemijai psichologinių paslaugų poreikis visuomenėje stipriai padidėjo. Žmonės dėl padidėjusios emocinės ir psichologinės įtampos vis dažniau pradėjo kreiptis dėl psichologinės pagalbos suteikimo.
Psichologai taip pat išskyrė atskiras žmonių kategorijas, kurioms, jų manymu, psichologinė pagalba pandemijos metu yra labiausiai reikalinga, tai – senyvo amžiaus žmonės, valstybės tarnautojai, vienišiai, bedarbiai, žmonės, turintys psichikos ar emocinių sutrikimų, sergantys COVID-19. Anot psichologų, psichologinė pagalba pandemijos metu taip pat yra reikalinga medikams, pedagogams ir policijos darbuotojams.
Dėl psichologinių paslaugų prieinamumo pandemijos metu dauguma psichologų nurodė, kad visuomenei jos yra pakankamai prieinamos. Tačiau psichologų teigimu, atsižvelgiant į dabartinę pandeminę situaciją ir dėl jos vis didėjančią emocinę ir psichologinę žmonių įtampą, psichologinių paslaugų prieinamumas visuomenei turėtų būti didinamas, paslaugų teikimas turėtų būti optimaliau organizuojamas bei turėtų būti plėtojamas psichologinių paslaugų tinklas, ko ypač trūksta šiuo metu.
Be to, anot psichologų, valstybė taipogi turėtų skirti didesnę paramą psichologinių paslaugų teikimui, kadangi valstybės parama psichologinių paslaugų teikimo srityje pandemijos metu yra labai menka. Esant didesnei valstybės paramai, atsirastų galimybė suteikti daugiau psichologinės pagalbos visuomenei, o tai leistų mažinti visuomenės psichologinę įtampą ir stresą pandemijos metu. Psichologai taip pat išskiria, kad jų paslaugų prieinamumui trūksta patalpų, kuriose galėtų būti teikiamos konsultacijos, taip pat yra pasigendama didesnio visuomenės švietimo ir informavimo apie galimybę kiekvienam žmogui gauti psichologinę pagalbą pandemijos metu.
Psichologai taip pat išskyrė ir Lietuvoje egzistuojančias diskriminuojančias nuostatas psichologijos specializacijų atžvilgiu renkantis darbo vietą, pavyzdžiui, yra ribojama edukacinės psichologijos specialistams dirbti sveikatos priežiūros įstaigose, kai tokio ribojimo dirbti švietimo įstaigoje klinikiniai ar sveikatos psichologai neturi. Tokios diskriminuojančios nuostatos taipogi mažina psichologinių paslaugų prieinamumą visuomenei.
Tyrimo metu beveik visi psichologai vieningai pripažino, kad jų paslaugų įkainiai ir darbo užmokestis yra neadekvatūs, lyginant su kitų profesinių paslaugų įkainiais ir atlyginimais, todėl jie turėtų būti didinami. Psichologinių paslaugų įkainių ir psichologų darbo užmokesčio kėlimas leistų teikti kokybiškesnes paslaugas, o tai suteiktų didesnę naudą žmogui.
Atliekant tyrimą taip pat buvo analizuojamas ir psichologo praktinės veiklos įstatymo reikalingumas, kadangi šiuo metu Lietuvoje nėra vieningo teisinio dokumento, kuris reglamentuotų psichologo praktinę veiklą, nors apie tokio įstatymo reikalingumą buvo pradėta galvoti dar po Nepriklausomybės atkūrimo. Psichologo praktinės veiklos nereglamentavimas reiškia, kad šiuo metu nėra jokių teisinių svertų, kurie leistų įvardyti, kas yra laikomas psichologu ir kas gali teikti psichologines paslaugas. Egzistuojant tokiam teisinio reguliavimo vakuumui, šiuo metu psichologines paslaugas gali teikti bet kuri asmuo, kuris save įvardija „psichologu“, net jeigu toks asmuo ir neturi psichologo išsilavinimo ar kvalifikacijos.
Teisinio reglamentavimo nebuvimas taip pat reiškia, kad psichologams nėra taikoma jokia teisinė ar profesinė atsakomybė už netinkamai suteiktas psichologines paslaugas ar padarytus įstatymo pažeidimus, nors jie dirba su žmonėmis, su jų jautriais ir asmeniniais išgyvenimais, o netinkamų psichologinių paslaugų suteikimas žmogui gali turėti ypač žalingų ir negrįžtamų pasekmių. Toks įstatymo leidėjo požiūris į psichologų praktinę veiklą yra ydingas. Todėl yra būtina nedelsti ir priimti psichologų praktinės veiklos įstatymą, kuris numatytų, kokius kriterijus atitinkantis asmuo gali būti pripažįstamas psichologu ir kas gali teikti psichologines paslaugas, kokia teisinė ir profesinė atsakomybė psichologui yra taikoma už įstatymų pažeidimą ir netinkamų paslaugų suteikimą, įpareigojimą psichologams nuolatos kelti savo kvalifikaciją ir kt. Psichologų praktinės veiklos įstatymo priėmimas taipogi užtikrintų ir didesnę psichologinių paslaugų prieinamumą visuomenei ir jų kokybę.
Dėl psichologų praktinės veiklos įstatymo priėmimo pasisako ir didžioji dalis tyrimo metu apklaustų psichologų, t.y., kad jiems yra reikalingas įstatymas, kuris reglamentuotų jų profesinę veiklą.
Tyrimą atliko Vilniaus universiteto mokslininkai – prof. Tomas Davulis; prof. Albinas Bagdonas, prof. Ligita Gasparėnienė, doc. dr. Rita Remeikienė ir dokt. Evaldas Raistenskis, kuris buvo finansuotas Lietuvos mokslo tarybos, projektas „Organizacinės, ekonominės ir teisinės prielaidos optimizuoti psichologinę pagalbą ekstremaliomis aplinkybėmis dirbantiems specialistams“ (Nr. P-COV-20-26).