Viskas prasidėjo dar Gretos studijų universitete metais, kai rašydama baigiamąjį bakalauro darbą moteris nusprendė pasidomėti mirties tema. Maniusi, kad į laidojimo sritį reikėtų įnešti dizaino, ir norėjusi sukurti ką nors konceptualaus, Greta ėmėsi lipdyti urnas. Ko gero, kyla natūralus klausimas – kaip jaunas, laimingas žmogus gali atsigręžti į tokią liūdną sferą? Greta patikina, kad kūrybinis sumanymas ją aplankęs netikėtai, tačiau visiškai natūraliai – mirtį dizainerė supranta kaip normalų gyvenimo reiškinį.
Jonas priduria, kad jie, kaip Vilniaus dailės akademijos studentai, nuolatos buvo mokomi kurti inovatyviai, stebėti savo aplinką ir galvoti, kas joje galėtų būti patobulinta ar atnaujinta.
„Kai Greta sumanė lipdyti urnas, negalvojau, ar ši veikla gali išsivystyti į verslą – mąsčiau tik apie tai, kaip jai padėti. Iš tiesų, aš buvau tas žmogus, kuris pirmą kartą davė Gretai molio ir ji pradėjo lipdyti. Urnų kūrimo procese abu dalyvaujame nuo pat pradžių“, – šypsodamasis prisimena Jonas. Tiesa, pačioje kūrybinio kelio pradžioje vilniečiams padėjo ir Jono mama, kuri – taip pat keramikė.
