Išeiviją savo ledais papirkęs Simutis – apie Suvalkijos aurą, žydiškas pamokas ir niekuo nepamainomą vaikystės prisiminimą

Dar taip nebuvo, kad apie valgomus ledus rašyčiau už lango siaučiant pūgai, o su pašnekovu kalbėčiausi gruodį valgydama ledus.

Į Vilkaviškį važiavome bene per stipriausią šių metų pūgą. Tame mieste lankiausi būdama paaugle, todėl buvo labai įdomu pamatyti nauju rūbu pasidabinusį raudonplytį buvusį spirito fabriką, vyskupiją, Katedrą ir šalia po savo stogu ir katalikus ir pravoslavus globusios cerkvės kupolus, ir nė vienam Europos miestui gėdos nepadarysiančią naują šiuolaikinę autobusų stotį.

„Labai gražus miestelis“, – paklaustas, kodėl ne kur kitur, o Vilkaviškyje jis atidarė ledų gamyklą, sakė „Art Glacio“ įkūrėjas Arūnas Simutis.

O tiesa paprasta – jie čia rado nuomojamas patalpas, kurios labai tiko ledų gamybai.

Anksčiau Vilkaviškio pašonėje veikė statybinių medžiagų parduotuvė, o dabar ji tapo ledų fabriku. Bent jau tokia žinia ne vienerius metus sklinda iš lūpų į lūpas.