„Lietuvoje per mažai kreipiama dėmesio į tai, kad žmogus gali rinktis, ko jis nori, tačiau aplinkos, tėvų spaudimas, kai žmogus dar yra nesusiformavęs, jį gali pasukti netinkama linkme. Manau, aplinka verčia jaunus žmones tapti samdomais darbuotojais, dirbti visą gyvenimą ir tarsi užmaskuoja visus kitus variantus“, - mano R. Janukaitis.
Jis įsitikinęs, kad ir dabartinį jaunimo nedarbą galima sieti su neteisingais paskirstytais prioritetais: esą – svarbiausia turėtų būti ne įgyti išsilavinimą, o atrasti, kuri sritis jaunuoliams labiausiai patinka bei plėtoti jai reikalingus įgūdžius.
“Keliaudamas Pietų Amerikoje susitikau daug įdomių žmonių, keliaujančių su kuprinėmis nuo pusės metų iki trejų. Jie sąskaitoje turi kažkiek pinigų ir nori pažinti pasaulį per keliautojų prizmę, pasižiūrėti, kaip žmonės gyvena, pamatyti miestus, kaimus, gamtą. Ten susipažinau su dabar geru draugu iš Izraelio, tuomet jo klausiau, kaip jaunimui pavyksta į tokias keliones išvykti. O jis man pasakojo, jog sąlygos Izraelyje susiklosto natūraliai: jaunuoliai baigia mokyklą, privalomai tarnauja armijoje, kur tampa disciplinuoti ir užsidirba pakankamai didelį atlyginimą, ir kurio gali keliauti metus – dvejus. Dažniausiai kelionės metu jie ir apsisprendžia, kuo nori būti, štai mano draugas Markas po kelionės nusprendė tapti veterinaru, - pasakoja Rasius. - O Lietuvoje jaunimas įspraudžiamas į rėmus, yra sistema, kuriai reikia žaliavos ir jauni žmonės į prie jos pajungiami, jiems palyginti mažai mokama, be to, jie nuteikiami, kad turi visą gyvenimą dirbti, o kai išeis į pensiją galės turėti kažkiek pinigų kažkur praleisti savo senatvę. Tačiau apie kitus dalykus, kad tu dabar, būdamas jaunas, gali rinktis ir atrasti, kuo tu nori būti ir kaip gyventi, nekalbama.“
Savo gyvenimą R. Janukaitis nusprendė keisti tik po to, kai baigė studijas ir dirbo programuotoju, vėliau - kompiuterių aptarnavimo ir remonto srityje bei vėl programuotoju.
„Esu kelis kartus buvęs Pietų Amerikoje, Afrikoje, išmaišiau Europą, bet kai pirmą kartą nusileidau Limoje, įsimylėjau tą kraštą ir jo žmones, spalvas, temperamentą ir supratau, kad ten keliausiu dažnai ir kitąmet planuoju suorganizuoti dvi keliones į Pietų Ameriką - vieną į Maču Pikču su kuprinėmis, o kitą - aukštuminę ekspediciją į Peru kalnus, bet ji jau bus skirta gerokai siauresniam žmonių ratui, kurie jau yra susipažinę su alpinizmu ir turi patirties. Be to, jau penkerius metus organizuoju ledo laipymo keliones į Norvegiją ir siekiu turėti kelionių agentūrą, kuri organizuotų aktyvius žygius Lietuvoje, daugiausiai vasarą“, - savo planus dėsto R. Janukaitis.
Mato nišą organizuoti žygius
Jaunasis verslininkas mano, kad šiuo metu turizmas, organizuojant į žygius su kuprinėmis, nėra išplėtotas, ir mato čia nišą savo verslui.
„Lietuvoje tiksline auditorija galėtų būti užsieniečiai, kurie atvyksta ir nuobodžiauja arba nieko įdomaus nepatiria. Vasarą persikrausčiau į Labanorą ir ten matau labai dideles perspektyvas, nes gamta yra unikali, o jungtinių žygių, kai vieną dieną važiuoji su dviračiu, kitą gali pažvejoti, trečią plaukti su baidarėmis, yra labai mažai. Reikia užsieniečiams parodyti, ką galima patirti be stereotipinio vaizdo: Pilies gatvė, Trakai ir Nida“, - sako R. Janukaitis.
Esą žygių turizmo plėtra vyksta ir kaimyninėse valstybėse, pavyzdžiui, Lenkijoje, kur yra išvystyta infrastruktūra kelionėms pėsčiomis ir dviračiu.
„Entuziastų, kurie norėtų tokias keliones organizuoti, neatsiranda, nes uždarbis nebūtų greitas ir reikia įdirbio, bet kalbant apie kraštą, kuriame aš gyvenu, iš užsienio atvykusiam dviratininkui yra sudėtinga susirasti stovyklavietę, kurioje jis galėtų pernakvoti, nes pilna privačių valdų, šlakbaumų, visokių biurokratinių ribojimų. Nors žemėlapių ir takų užtenka, takų žymėjimas yra didžiulė problema – ir Labanore galima labai greitai pasiklysti, jei neturėsi geresnio žemėlapio negu tas, kuriame pažymėta trasa, kai Lenkijoje, kuri yra kaimyninis kraštas, infrastruktūra yra išvystyta taip, kad tu ir norėdamas nepasiklysi – ant kiekvienos sankryžos yra reikalingos informacijos“, - patirtimi dalijasi jis.
Šiuo metu R. Janukaitis veikia kaip laisvalaikio klubo ir viešosios įstaigos „Keturios stichijos“ narys ir į žygius kviečia tiek savo pažįstamus žmones, tiek kitus kelionių entuziastus.
Stereotipinis keliautojas - keistokas
„Idėja pristatyti Lietuvos rinkai tokias keliones kilo dėl to, kad aš ieškojau srities, kur galėčiau visą savo patirtį, tai, ką moku geriausiai, realizuoti. Sugalvojau skatinti keliauti savarankiškai, o visi norintys gali prie mano projekto prisidėti“, - pasakoja Rasius.
Keliautojas įsitikinęs, jog kelionę – žygį, kai ant pečių tenka gabentis visą reikalingą mantą, gali išbandyti kiekvienas be ypatingo fizinio pasirengimo.
„Dažniausiai žmonės, vykstantys į mano organizuojamas keliones, savo laisvalaikį leidžia aktyviai, jie daug važinėja dviračiais vasarą, žiemą – slidinėja, eina į visokius keistus žygelius su kuprinėmis po miškus kai būna šalta, arba vasarą palapinėse gyvena prie ežerų, arba po pelkes braidžioja, - su juo keliaujantį žmogų apibūdina R. Janukaitis. - Be to, dažniausiai šis žmogus yra aplankęs daug kraštų, daug matė, tačiau jei vyksta į tą pačią šalį, ieško kažko naujo. Bet žmonių amžius – įvairus, pavyzdžiui, šiemet į ledo laipiojimo stovyklą vyko vyresnė nei 50 metų moteris ir ji nuostabiai jautėsi, puikiai sutarė su visa kompanija. Aišku, būna ir nenumatytų situacijų, pasitaiko, problematiško charakterio žmonių, kurie yra neigiamai nusiteikę ir visame mato blogį – viskas nepatinka, viskas blogai, jie šiek tiek įneša destrukcijos, bet tai retas atvejis.“
Pasak jo, žygiuose laikomasi bendro sutarimo – keliautojai pasiskirsto darbais: nusprendžia, kur nori apsistoti, kokį maršrutą pasirinkti, kam tenka ruoši maistą, kam įrengti stovyklą ir taip toliau.
Trūksta ne pinigų, o partnerių
Šiuo metu kelionių organizavimo veiklą Rasius plėtoja su gyvenimo drauge Skaiste, kuri yra įgijusi medicininį išsilavinimą ir dirba traumatologe. Anot Rasiaus, dabar plėtojamai veiklai daugiau reikia partnerio, nei investuotojo.
„Tikiuosi surinkti partnerių, kurie turėtų panašią viziją ir kartu galėtų organizuoti keliones. Ateityje iš kelionių organizavimo planuoju gauti tiek pajamų, kad galėčiau laisvai jaustis ir toliau daryti tai, ką darau dabar. Mano sritis nėra vien turizmas, nors ši sąvoka vartojama Lietuvoje, bet užsienyje dažniau naudojama gamtos mylėtojo sąvoka, kai žmonės vyksta į nuotykines keliones, į ekspedicijas ir ši rinka, nepaisant krizės, plečiasi. Apskritai krizė yra naudinga žmonėms, kurie žino, ko nori, ką daro bei gali krizę išnaudoti savo tikslams pasiekti. Tik reikia žinoti savo kelią, kur nori nueiti“, - sako Rasius.
Jaunas verslininkas tikisi, kad sau užsibrėžtus tikslus – įkurti kelionių agentūrą ir iš jos veiklos gauti pakankamai pajamų pragyvenimui, pavyks per artimiausius penkerius metus.
