Konferencijos dalyviams Ž. Mauricas atskleidė, kodėl po užsienyje praleistų metų grįžo gyventi į Vilnių. 6 metus ekonomistas gyveno ir dirbo Armėnijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje ir Latvijoje.
„Grįžau dėl vadinamųjų 3G: tai galimybės, gamta, geri ir gabūs žmonės. Šis paketas mane čia ir atvedė. Jei mes tuos 3G akcentuotume, juos toliau puoselėtume, manyčiau, Vilniaus ateitis iš tiesų yra tikrai nebloga“, – konferencijoje, kurioje aptartos Vilniaus – Europos ir pasaulio traukos centro – vizijos kalbėjo Ž. Mauricas.
Laikas atsikratyti fobijų
Ekonomistas dalijosi įžvalgomis apie Vilniaus perspektyvas. Pasak Ž. Maurico, nesvarbu, kiek žmonių Vilniuje gyvens – didesnę reikšmę turi gyventojų kokybė. Pavyzdžiui, Šveicarijoje visi miestai, išskyrus Ciurichą, mažesni negu Vilnius, bet tai netrukdo Šveicarijai būti viena turtingiausių, galingiausių ir sumaniausių šalių visame pasaulyje.
„Ta kryptimi, manau, Vilniui ir reikėtų eiti. Vilnius turi unikalią galimybę tai pasiekti, nes nuo seno buvo multikultūrinis miestas, pritraukdavo įvairių tautybių žmones. Po II pasaulinio karo situacija pasikeitė dėl tragiškų įvykių, bet ir atgavus nepriklausomybę miestas neišsivadavo iš fobijų. Iš vienos pusės mes galvojame apie multikultūralizmą, iš kitos pusės nepastebime galimybių, kurios yra šalia. Visų pirma kalbu apie baltarusius, lenkus, ukrainiečius, kurie tikrai nori ateiti į Vilnių ir mato Vilnių kaip kultūrinį, ekonominį ir mokslinį centrą. Tai mums ant lėkštutės padėta, bet mes to potencialo nepasiimame“, – sakė Ž. Mauricas.
Jo nuomone, pirmiausia reikėtų atsikratyti minėtų fobijų ir atsiverti senosios Žečpospolitos gyventojams. Tada, sako Ž. Mauricas, Vilnius natūraliai taps centru. Ekonomisto manymu, Vilnius turi didesnes galimybes nei Ryga ir Talinas – mes labiau mėgiami lenkų, baltarusių ir ukrainiečių.
Pasak Ž. Maurico, gabių žmonių į Vilnių galime pritraukti per universitetus. „Universitetų vaidmuo labai svarbus, ypač dabar, kai didėja konkurencija dėl protų. Manyčiau, turėtume dėti visas pastangas, kad kuo daugiau protų prisiviliotume į Lietuvą. Reikia jokiu būdu nebijoti ir nediskriminuoti, jei jis yra kitos odos spalvos, kalba kita kalba. Tai matau kaip didžiausią galimybę kalbant apie ilgalaikę Vilniaus strategiją“, – dėstė Ž. Mauricas.
Ekonomisto manymu, reikia daug dėmesio skirti ne tik protų pritraukimui – reikia galvoti, ką su jais daryti toliau. „Reikia studentus įtraukti į visuomeninį gyvenimą suteikiant galimybę dirbti. Ir netgi įstatymai Lietuvoje griežtesni nei kitose šalyse – iš užsienio atvažiavę studentai čia negali dirbti. Dėl tos priežasties jie važiuoja į kitas šalis – sako, ką čia veiks vasarą atvažiavę“, – Lietuvos pozicija stebisi ekonomistas. Pasak Ž. Maurico, tokios smulkmenos ir lemia, kad jauniems žmonėms atrodome nepatrauklūs.
Ar plėsti Vilnių kaip Paryžių?
Ž. Mauricas taip pat atkreipė dėmesį, kad Vilniui visų pirma reikia konkuruoti ne su Kaunu ar Klaipėda, o Ryga, Talinu, Minsku ar net Varšuva. Tačiau dabar finansinė našta ir pajamos tarp miestų paskirstomos įsivaizduojant, kad Vilnius – tik Lietuvos, o ne tarptautinis mietas. Jei Vilnius turėtų daugiau finansinių pajėgumų, būtų pajėgesnis konkuruoti su kitomis sostinėmis.
Jo tvirtinimu, sostinei reikėtų labai galvoti, kaip pagerinti susisiekimą oru, kad Vilnius nebūtų Europos užkampis.
Ž. Mauricas atkreipė dėmesį, kad Vilnius giriasi esantis žalias miestas. „Iš tiesų Vilnius yra unikalioje vietoje, mes kaip Druskininkai, Varėna, Ignalina esame toje pačioje geografinėje platumoje, apsupti miškais. Tai gana unikali padėtis Europos mastu – praktiškai vienintelė tokia sostinė, gal tik su Skandinavijos valstybėmis galime palyginti. Jei galvojame, kad tai mūsų prioritetas, tą reikėtų akcentuoti ir išnaudoti“, – sakė ekonomistas.
Tačiau jis pastebi, kad jei miestą plėstume kaip Paryžių, statytume dangoraižius ir aplinkelius, siektume, kad čia gyventų milijonas žmonių, išnyktų žalumas. Pasak Ž. Maurico, kuriuo keliu norime eiti – diskusijos klausimas.
