aA
Antrosios naktinės mokesčių reformos metu dar kartą prisiminta progresinių mokesčių idėja. Pasinaudojusios kilusiu šurmuliu, opozicinės partijos viena po kitos iš stalčių pradėjo traukti jau gerokai apdulkėjusius progresinių mokesčių įstatymo projektus.
Žygimantas Mauricas
© DELFI / Audrius Solominas

Idėjos šalininkai argumentavo, kad tokių mokesčių įvedimas ne tik leis užlopyti Lietuvos biudžete atsivėrusią 1 mlrd. litų skylę, bet ir sumažins socialinę atskirtį. Priešininkai teigė, kad Lietuvos mokesčių sistema jau ir taip yra progresinė dėl mažas pajamas gaunantiems gyventojams taikomo neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD), tad nėra jokio reikalo kaitalioti dar ir mokesčių tarifų dydį. Be to, buvo nuogąstaujama, kad, padidinus ir taip nemažą darbo jėgos apmokestinimą, dar labiau išaugs vokeliuose mokamų atlyginimų dalis, o aukštesnę kvalifikaciją turintys ir sąžiningai mokesčius mokantys darbuotojai gali nuleisti rankas ar pasirinkti emigranto duoną.

Tad ilgainiui šis sprendimas gali net padidinti biudžeto skylę ir dar labiau suskaldyti mūsų visuomenę. Tačiau idėjos šalininkai pirštais rodė į turtingiausias Vakarų Europos valstybes, kuriose jau dešimtmečiais egzistuojanti progresinė mokesčių sistema visai netrukdo toms šalims būti pasaulio ekonomikos lyderėmis. Be to, buvo teigiama, kad būtent į šias šalis laimės ieškoti traukia didžioji emigrantų iš Lietuvos dalis.

Prisipažinsiu – nekantriai laukiau šios įdomios ir Lietuvos visuomenei labai svarbios diskusijos atomazgos, „bet senelė užusnūdo ir jos pasaka baigta“. Būtent, pačiame diskusijų įkarštyje progresinių mokesčių idėjos nugulė ramaus žiemos miego į savo stalčius iki kitos, galbūt jau šį pavasarį užklupsiančios naktinės mokesčių reformos. Visai kaip „Kediados“ ar Vilniaus šilumos sąskaitų istorijose, Lietuvos gyventojams pateikta daug klausimų, bet mažai atsakymų. Jei progresinių mokesčių diskusijos buvo rengiamos dėl diskusijų, o ne dėl mokesčių, tada, sprendžiant iš portale delfi.lt esančių komentarų skaičiaus gausos, reikėtų pripažinti, kad visuomenės emocijų kaitinimo funkcija buvo atlikta išties sėkmingai.

Tačiau jei vis dėlto paaiškėtų, kad diskusijos iš tiesų buvo dėl mokesčių, reikėtų konstatuoti, kad tai buvo lyg ketvirtos vietos laimėjimas: emocijų daug, bet rezultato mažokai. Taigi, šio straipsnio tikslas – pakylėti progresinių mokesčių diskusijų kokybę jei ne ant pirmo ar antro, tai bent jau ant trečio apdovanojimų pakylos laiptelio ir atsakyti į vieną labai paprastą klausimą: kaip pasikeistų mokesčių našta eiliniam Lietuvos gyventojui, jei šis nuspręstų emigruoti į šalį, turinčią progresinę mokesčių sistemą?

Vienas dydis tinka visiems

Ieškant atsakymo į pateiktą klausimą, visų pirma reikia išsiaiškinti, kokia mokesčių našta slegia Lietuvos gyventojus. Lietuvos mokesčių sistema pagrįsta principu „vienas dydis tinka visiems“, tad visi darbuotojai, kad ir koks jų atlyginimas būtų, moka vienodą – 15 proc. – gyventojų pajamų mokesčio tarifą, kuris yra vienas mažiausių visoje Europos Sąjungoje. Dažnai tai sudaro klaidingą iliuziją, kad Lietuvos mokesčių sistema nesudėtinga, o gyventojus slegianti mokesčių našta santykinai nedidelė. Tačiau Merfio dėsniai sufleruoja, kad jei kas nors atrodo per daug gerai, kad būtų tiesa, dažniausiai taip ir yra.

Iš tiesų, Lietuvoje dirbantis gyventojas, be gyventojų pajamų mokesčio, papildomai dar turi sumokėti 6 proc. sveikatos draudimo ir 3 proc. socialinio draudimo mokestį. Tačiau ir tai dar ne viskas. Darbdavys papildomai dar turi sumokėti 30,98 proc. siekiantį socialinio draudimo mokestį ir 0,01 proc. įmoką į Garantinį fondą. Tad bendra mokesčių suma išauga iki 55 procentų. Šioje vietoje norėčiau pabrėžti, kad beveik nėra skirtumo, kas moka mokesčius, darbdavys ar darbuotojas, nes tiek „darbuotojo“, tiek „darbdavio“ mokesčiai mokami iš to paties įmonės darbo užmokesčio fondo.

Mokesčių naštos padalijimas darbuotojui ir darbdaviui, matyt, naudojamas dėl to, kad darbuotojai nematytų viso savo sumokamų mokesčių masto ir jų neištiktų širdies smūgis. Tad 4 000 litų atlyginimą „ant popieriaus“ Lietuvoje gaunantis darbuotojas sumoka 2 200 litų mokesčių, o į rankas gauna 3 000 litų. Nesunku apskaičiuoti, kad, norint „į rankas“ gauti 3 litus, reikia uždirbti 5 litus, nes 2 litus teks atiduoti mokesčių inspektoriui. Taigi, 42 proc. uždirbtų pinigų turi būti skiriama mokesčiams sumokėti – tai ir yra tikroji mokesčių našta Lietuvoje.

Klaidingai manoma, kad Lietuvos mokesčių sistema nėra progresyvi. Iš tiesų, dėl taikomo NPD mokesčių našta tolygiai auga didėjant gyventojo pajamoms, tai yra tampa progresinė. Vis dėlto Lietuvos mokesčių progresyvumas nėra didelis dėl santykinai mažo NPD. Be to, jis taikomas tik gyventojų pajamų mokesčiui, o sveikatos ir socialinio draudimo mokesčių, sudarančių didžiąją dalį visos mokesčių naštos, tarifai nepriklauso nuo gaunamų pajamų dydžio. Pavyzdžiui, pritaikius NPD, minimalų darbo užmokestį gaunantis gyventojas vietoj 440 litų sumoka tik 370 litų mokesčių, o atlyginimas į rankas atitinkamai padidėja nuo 610 iki 680 litų. Taigi, minimalų atlygį gaunančio darbuotojo mokesčių našta Lietuvoje yra 35 proc., tai yra 7 proc. mažesnė negu daugiausia uždirbančio darbuotojo.

Kiek Europoje yra progresyvumo?

Kitas žingsnis – išsiaiškinti, kokia mokesčių našta slegia darbuotojus kitose išsivysčiusiose šalyse. Visos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančios šalys turi progresinę mokesčių sistemą, tačiau progresyvumo mastas nevienodas. Labai dideliu mokesčių progresyvumu išsiskiria lietuvių ypač pamėgta Airija: 2,5 karto mažesnį nei vidutinis darbo užmokestį gaunančio darbuotojo mokesčių našta siekia vos 10 proc., o 2,5 karto didesnį atlygį – net 45 proc., tad progresyvumo mastas siekia net 35 procentus. Šiuo metu tikru emigrantų rojumi tapusioje Australijoje progresyvumo mastas taip pat didelis ir kinta atitinkamai nuo 13 iki 36 procentų.

Kitoje barikadų pusėje yra Vokietija, kurioje mokesčių našta palaipsniui didėja nuo 38 iki 49 proc., tačiau dėl taikomų socialinio draudimo mokesčių lubų uždirbantiesiems daugiau negu 5 500 eurų mokesčių sistema tampa ne progresinė, o regresinė. Pavyzdžiui, 10 tūkst. eurų atlygį gaunančio Vokietijos darbuotojo mokesčių našta 3 proc. mažesnė negu gaunančiojo 5 500 eurų. Socialinio draudimo mokesčių lubos taikomos ir, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Austrijoje, Olandijoje, Kanadoje, tad šių šalių mokesčių sistemos progresyvumas dažnai nebūna itin didelis, o sparčiai progresuojantys gyventojų pajamų mokesčių tarifai viso labo atlieka reklaminę visuomenės solidarumo funkciją. Vis dėlto, net ir atsižvelgiant į šių šalių taikomas socialinio draudimo lubas, reikia pripažinti, kad Lietuva – viena iš „plokščiausią“ mokesčių sistemą turinčių šalių.
Įdėti pirmą lentelę

Deja, Lietuva taip pat yra ir viena iš didžiausią darbo jėgos mokesčių naštą turinčių valstybių. Išties, vidutinį atlygį gaunančio darbuotojo mokesčių našta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) šalyse 2010 m. buvo 34,9 proc. – gerokai mažesnė negu Lietuvoje (41 proc.). Įdomu tai, kad Lietuvoje vidutinį atlyginimą gaunančio darbuotojo mokesčių našta didesnė ne tik negu Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, JAV, Australijoje ar Olandijoje, bet ir ir dideliais mokesčiais garsėjančiose Norvegijoje bei Danijoje. Pavyzdžiui, daną didesnė mokesčių našta negu lietuvį prispaudžia tik tuomet, kai jo mėnesinis atlygis viršija 20 000 litų. Jei gyventojas augina du vaikus, ši riba išauga iki 38 000 litų. Beje, Danijoje nėra skirstymo į darbdavio ir darbuotojo mokamus mokesčius, tad beveik visus mokesčius oficialiai moka darbuotojas. Būtent dėl šios priežasties sklinda legendos apie neva itin didelę „paprastą“ Danijos pilietį užgulusią mokesčių naštą, nors iš tiesų ji gerokai mažesnė ne tik už Europos rekordininkių Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos, bet ir už Lietuvos.

Taigi, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis šalimis, Lietuvos mokesčių sistemos progresyvumas yra nedidelis, o mokesčių našta – gana reikšminga. Tad, diskutuojant apie mokesčių sistemos progresyvumo didinimą Lietuvoje, dėmesys visų pirma turėtų būti nukreiptas ne į mokesčių naštos didinimą daug uždirbantiems, o į naštos palengvinimą mažai uždirbantiems gyventojams.

Viena ranka atima, kita duoda

Lyginant Lietuvos ir kitų šalių mokesčių naštos duomenis, į akis krinta itin didelis mažas pajamas gaunančių darbuotojų apmokestinimas Lietuvoje. Gaudamas minimalų – 680 litų – atlygį „į rankas“, darbuotojas turi sumokėti 370 litų mokesčių, tad visos darbo vietos kaina išauga iki 1 050 litų.

Tokia mokesčių politika gali būti itin žalinga ekonomikai, nes didelės mokesčių žirklės trukdo darbuotojui ir darbdaviui surasti vienas kitą. Tarkim, gyventojas ieško darbo, tačiau sutiktų įsidarbinti tik tuo atveju, jei atlygis būtų didesnis bent jau už skurdo ribą, kuri 2010 m. siekė 701 litą. O darbdavys ieško darbuotojo, kuris užsiimtų 1 000 litų pridėtinę vertę per mėnesį sukuriančia veikla, tad jis nenori ir negali mokėti daugiau negu 1 000 litų.

Akivaizdu, kad, esant dabartinei mokesčių sistemai, darbuotojas ir darbdavys niekada neras vienas kito: darbuotojas nenorės dirbti už 680 litų ir mieliau bandys prasimanyti pinigų „kitais būdais“ arba nuspręs ieškoti laimės svetur, o darbdavys nenorės priimti nuostolius įmonei nešančio darbuotojo, tad arba bandys darbuotoją paslėpti „šešėlyje“, arba apskritai atsisakys veiklos. Rezultatas akivaizdus: didėjantis nedarbas, mažesnės biudžeto pajamos ir lėtesnis ekonomikos augimas. Be to, bedarbiai niekur neprapuola ir neužmiega žiemos miegu, tad visi mokesčių mokėtojai darbo netekusiems gyventojams turi mokėti socialines pašalpas.

Ironiška, kad būtent mažesnį negu vidutinis darbo užmokestį gaunantys gyventojai ir suneša didžiąją dalį šioms pašalpoms reikalingų lėšų. Taip mokesčių sistema Lietuvoje padeda formuotis išlaikytinių visuomenei: viena ranka atima daugiau negu trečdalį minimalų atlygį gaunančio gyventojo pajamų (kurios yra žemiau skurdo ribos), o kita ranka dosniai dalija mokesčių lengvatas šildymui (kuriomis naudojasi ir labai dideles pajamas gaunantys gyventojai) bei galybę pašalpų (taip tarsi skatina gyventojus nedirbti). Taigi, mažas pajamas gaunančių darbuotojų mokesčių naštos sumažinimas būtų ir socialiai teisingas, ir ekonomiškai naudingas. Be to, jis nesukeltų didesnių problemų valstybės biudžetui, nes darbo jėgos mokesčių praradimai ilgainiui sugrįžtų kaip augantys vartojimo mokesčiai ir mažėjančios socialinės bei nedarbo pašalpos.

Vaikai – ateities mokesčių mokėtojai

Kitas į akis krintantis Lietuvos mokesčių sistemos ypatumas – labai mažas dėmesys vaikus auginančioms šeimoms. Šiuo metu vienintelė mokesčių lengvata yra 100 litų didesnis NPD už pirmą, ir 200 litų – už antrą ir paskesnį vaiką. Taigi, du vaikus auginančios, vidutines pajamas gaunančios šeimos mokesčių našta sumažėja nuo 41 iki 39 proc., o Airijoje ir Australijoje – visais 14 procentų.

Be to, mažas pajamas gaunantys dirbantys tėvai daugelyje šalių moka neigiamus mokesčius, tai yra valstybė jiems sumoka, kad jie liktų darbo rinkoje. Žinoma, yra šalių, kurios nesuteikia jokių mokesčių lengvatų vaikus auginančioms šeimoms. Tokią strategiją taiko Pietų Korėja, tačiau tai galima suprasti – juk vos pusantro karto už Lietuvą didesnėje teritorijoje gyvena kone 50 mln. žmonių. O kodėl Lietuva taiko tokias menkas mokesčių lengvatas vaikus auginančioms šeimoms, paaiškinti kiek sunkiau. Juk mažos lengvatos ne tik nedidina gimstamumo, bet ir neskatina vaikus auginančių tėvų grįžti į darbo rinką, nes dėl didelės mokesčių naštos finansiškai gali labiau apsimokėti nedirbti nei dirbti ir samdyti auklę. Rezultatas: mažesnis dirbančių asmenų skaičius ir mažesnis gimstamumas, tad mažesnis ir ekonomikos augimas. Be to, nereikia pamiršti, kad vaikai bus mūsų pensijų mokėtojai.
Įdėti antrą lentelę

Su ekonomika nedraugaujantys mokesčiai

Europos Komisijos užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad su ekonomika labiausiai draugauja turto, ypač žemės, mokesčiai, po jų rikiuojasi vartojimo, darbo jėgos ir įmonių pelno mokesčiai. Taip pat pabrėžiama, kad, esant itin mažam įmonių pelno mokesčiui, didžiausią žalą ekonomikai daro būtent darbo jėgos apmokestinimas.

Taip yra todėl, kad, esant mažiems pelno ir dideliems darbo jėgos mokesčiams, gyventojai yra linkę pernelyg daug investuoti į finansinį kapitalą ir per mažai – į žmogiškąjį. Darbo jėgos mokesčių svarba dar labiau išauga, jei šalyje labai maži turto mokesčiai – tokiu atveju investicijoms į žmogiškąjį kapitalą konkurenciją sudaro ir investicijos į nekilnojamąjį bei kitokį turtą. Taigi, Lietuvos atveju galima daryti prielaidą, kad būtent darbo jėgos mokesčių kėlimas padarytų didžiausią žalą ilgalaikiam šalies ekonomikos augimui.

Mokesčių karus puikiai iliustruoja Vokietijos ir Šveicarijos pasienyje vykstanti gyventojų migracija. Dėl dvigubai mažesnės mokesčių naštos 10 000 eurų uždirbantis darbuotojas Šveicarijoje į namus parsineša 7 500 eurų, o Vokietijoje – vos 5 000. Taigi, darbuotojai mieliau renkasi dirbti Šveicarijoje, o įmonėms ten didesnis darbuotojų pasirinkimas. Dėl to vokiečiai masiškai važiuoja dirbti į Šveicariją, o šveicarai važiuoja apsipirkti į Vokietiją. Rezultatas: Šveicarija turi kone visų didžiausių Europos korporacijų atstovybes ir begalę tyrimo centrų, kuriuose dirba kvalifikuoti ir aukštą pridėtinę vertę kuriantys specialistai, o Vokietija pasienyje turi daug prekybos centrų ir alkoholio parduotuvių. Lygiai tokia pati kova vyksta ir pasaulinėje rinkoje. Labai mažus mokesčius turinti Airija – kita vykstančios mokesčių kovos nugalėtoja.

Progreso ar emigracijos mokestis?

Deja, kartkartėmis iš stalčiaus ištraukiami progresinių mokesčių įstatymo projektai akcentuoja didesnes pajamas gaunančių darbuotojų apmokestinimo didinimą, tačiau neretai pamiršta būtent mažiausias pajamas gaunančių gyventojų dalią. Pagal šiuo metu pateiktus projektus siūloma didinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą nuo dabar esamų 15 proc. iki siūlomų 33 ar 35 procentų. Tokiu atveju Lietuva turėtų vieną didžiausių pasaulyje darbo jėgos mokesčių naštų.

Pavyzdžiui, 10 000 litų „ant popieriaus“ uždirbančio darbuotojo mokesčių našta išaugtų nuo esamų 42 iki 50 proc., jei pagal pirmąjį projektą pajamos, viršijančios 4 000 litų per mėnesį, būtų apmokestintos 33 proc. tarifu. Įgyvendinus kitą progresinių mokesčių projektą, kuriuo siūloma pajamų dalį iki 1 250 litų apmokestinti 5 proc. tarifu, nuo 1 200 iki 8 000 litų – 20 proc. tarifu, o viršijančią 8 000 litų – 35 proc. tarifu, mokesčių našta padidėtų iki 49 procentų.

Taigi, abiem atvejais Lietuvos gyventojas, nusprendęs emigruoti į bet kurią kitą šalį, sumažintų savo mokesčių naštą. Lietuvoje jis „į rankas“ gautų viso labo 6 500 litų, o, pavyzdžiui, Airijoje dėl mažesnių mokesčių – 8 100 litų. Jei gyventojas augintų du vaikus, Airijoje gautų visus 10 000 litų, o Australijoje – net 11 000 litų, nes australai papildomai remia „mažas“ pajamas gaunančias šeimas. Taigi, rezultatas būtų akivaizdus: po tokio veiksmo iš Lietuvos paspartėtų Vokietijos ir Šveicarijos sienos pavyzdžio migracija. Deja, tokiu atveju mes atliktume ne Šveicarijos, o Vokietijos vaidmenį.

Įdėti trečią lentelę

Taigi, ilgainiui išaugę darbo jėgos mokesčiai ne tik darytų žalą ilgalaikei Lietuvos ekonomikos raidai dėl sumažėjusių paskatų investuoti į žmogiškąjį kapitalą, bet ir paspartintų protų nutekėjimą iš Lietuvos. Be to, didesnis apmokestinimas nebūtinai sumažintų socialinę atskirtį, nes didesnes pajamas gaunantys gyventojai nebūtinai yra turtingesni, tarkim, turintys daug nekilnojamojo turto.

Todėl didesnis darbo užmokesčio apmokestinimas netiesiogiai trukdytų neturtingiems, bet didelę pridėtinę vertę kurti gebantiems gyventojams pasivyti turtuolius. Paradoksalu, nes toks mokesčių progresyvumas gali ne tik nesumažinti, bet dar labiau padidinti socialinę atskirtį. Lietuvai būtų tikslingiausia didinti mokesčių progresyvumą mažinant mažiausias pajamas gaunančių gyventojų mokesčių naštą, o biudžete atsiradusią skylę, žvelgiant iš ekonominio efektyvumo prizmės, geriausia būtų užlopyti didinant turto ir vartojimo mokesčius.

Bet prieš tai reikėtų panaikinti tiek ekonomiškai, tiek socialiai neefektyvias vartojimo mokesčių lengvatas, pavyzdžiui, šildymo, bei išimtis, tarkim, Gariūnų. Be to, nepamiršti ir abejotinos naudos mokesčių lengvatų, pavyzdžiui, socialinio draudimo įmokų lubų, individualia veikla užsiimantiems gyventojams.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Mačiulis turi atsakymą, ar gali pinigų būti per daug (62)

Ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, pinigų išties gali būti per daug. Iš dabartinės situacijos...

Seimui antradienį bus teikiami siūlymai dėl alkoholio prekybos lauko kavinėse (1)

Antradienį Seimui Mišrios grupės narė Aušrinė Armonaitė teiks įstatymo projekto pakeitimą,...

Atleistas Telecentro valdybos pirmininkas Vaišvilas

Lietuvos radijo ir televizijos centro (Telecentro) valdybos pirmininkas Egidijus Vaišvilas...

Svarbiausi teisiniai aspektai prekiaujant „Amazon“ (2)

Platforma „ Amazon “ daugeliui atveria plačiuosius vandenis – leidžia supažindinti su savo...

Valvonis palieka Lietuvos banką, dirbs Moldovoje (5)

Lietuvos banko (LB) Priežiūros tarnybai daugiau beveik 8 metus vadovavęs Vytautas Valvonis...

Top naujienos

Niūrus ir apleistas rajonas tapo prestižiniu: kiek dabar čia kainuoja būstas

Užupis – neabejotinai išskirtinis sostinės rajonas, turintis savitą dvasią ir stilių. Šis...

Buvęs „Žalgirio“ ir „Ryto“ treneris patyrė insultą (5)

Praeityje Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Ryto“ klubus treniravęs Aleksandras Trifunovičius...

Nepasimaukite ant sukčių kabliuko: kaip jie sukelia avarijas ir kaltais palieka kitus (49)

Avarijas tyčia sukeliantys sukčiai aukų dažniausiai ieško didžiuosiuose miestuose ir turi...

Orai: sparčiai vės (1)

Po itin vėjuoto savaitgalio ir pirmadienio, Atlanto ciklonas pamažu atsitraukia. Antradienio naktį...

Milijardierius, apie kurį naujoje Ukrainoje kalba visi

Ukrainos rinkėjai sulaukia sparčių permainų, kokių jie reikalavo, kai šiais metais rimtai...

Prieš vėją nepapūsi: kodėl Lietuva nebediktuoja krepšinio madų? laida „Krepšinio zona“ (49)

Jonas Valančiūnas NBA lygoje yra patikimesnis snaiperis nei Marcas Gasolis (karjeros taiklumas...

Mokslų daktaras Sujeta: norite kardinalių sveikatos pokyčių – pradėti užtenka nuo dviejų dalykų (74)

Jei savo mitybos racione išbrauktumėte cukrų ir pusfabrikačius, neilgai trukus pasiektumėte...

Irūna Puzaraitė-Čeponienė susilaukė antrojo vaikelio: suteikė lotynišką vardą (149)

Atlikėja Irūna Puzaraitė -Čeponienė pirmadienį pasidalijo itin džiugia žinia. Žinomos moters...

Eleonora Sebrova pirmąkart atvirai papasakojo apie skyrybas su Selu: mano vietos niekas niekada neužėmė ir neužims (94)

Po dviejų metų buvusi Selo mylimoji Eleonora Sebrova ryžosi atvirai išpažinčiai. Šįkart LNK...