Siūlydama nepadoriai menkus atlyginimus, Lietuvoje ši siuvykla neberanda darbuotojų, tad juos verbuoja kaimynėje Baltarusijoje.
Už vyriškų kostiumų siuvimą „Mexx”, „S.Oliver”, „Zara” parduotuvėms Visagine dirbsiantiems baltarusiams žadamas 200–280 JAV dolerių (560–784 litų) atlyginimas. Šalies kaimynės gyventojai viliojami tiesiog apgaudinėjant – aiškinant, kad maisto produktai Lietuvoje kainuoja tiek pat, kiek ir Baltarusijoje.
Kostiumus prestižinėms parduotuvėms Visagine siuva bendra Lietuvos ir Vokietijos įmonė „Visatex”.
ATLYGINIMAI – LYG PAJUOKA
Apie „Visatex” skambiais žodžiais kalbama tik Baltarusijoje.
„Visatex” savininkai – vokiečiai. Jie nuolat per vietos spaudą kviečia žmones į darbą, bet dėl prastų darbo sąlygų ir mažų atlyginimų Visagine turi susikūrę nekokią reputaciją”, – aiškino Ignalinos atominės elektrinės regiono verslo inkubatoriaus atstovė Jelena Plesak.
Iš tiesų „Visatex” ieško darbuotojų ir Lietuvoje. Lietuvos darbo biržos skelbimuose mirgėte mirga šios bendrovės pavadinimas.
Tarkim, šiai siuvyklai reikia lygintojų, siuvėjų operatorių. Ir ne vieno. Ką siūlo „Visatex”? Atlyginimų skiltis skelbimuose – lyg pajuoka. Minimali alga siuvykloje – 600 litų, maksimali – irgi 600 litų. Atskaičiavus mokesčius – dar mažiau.
„Darbuotojai turi galimybę gauti gerą darbo užmokestį!” – vilioja „Visatex”. Skelbimų lentoje Visagine ant saulėje pagel-tusio popieriaus – tūkstantinės sumos. Ir visai nereikia specialaus išsilavinimo norint siūti kostiumus „Zara”. Profesionalaus siuvimo meno išmokys Visagino siuvimo mokymo klasės meistrė!
Tačiau koks gi tas geras atlyginimas iš tiesų? Tiems, kas moka tik sagą įsiūti, bet pasiryžęs kepti kostiumus prestižinėms parduotuvėms.
Panorusiems sužinoti teisybę L.T. žurnalistams neteko knistis po buhalterijos dokumentus. To dar niekur neteko matyti! Visagine, netoli įėjimo į „Visatex”, kabojo darbuotojų atsiskaitymo lapeliai. Juose – kiek gegužę uždirbo švarkų siuvimo cecho pakaitinė siuvėja (turbūt žargonu pavadinta „skakaločka”) Irina, kelnių siuvimo cecho siuvėja Oksana ir kelnių lyginimo cecho darbuotoja Olga.
Tuose lapeliuose velnias galvą nusilaužtų. Viliojant žmones žymekliu išdidžiai pabraukta didžiausia suma ties skyreliu „Iš viso priskaityta”. O toliau – vien mįslės. Jų nepajėgė įminti ir buhalterijos specialistai.
VERDA KOŠĘ SU LAŠINIAIS
„Sėdime ant „minimalkės”, – neslėpė užkalbinta „Visatex” dirbanti baltarusė Tatjana. – Jei neįvykdai plano, dar algos nubraukia. O ką daryti? Darbai pas mus nesimėto”.
Nežinantiems. „Minimalkė” – minimalus atlyginimas, kuris Lietuvoje nuo liepos 1-osios – 600 litų. Mažai. Bet pašnekovė vylėsi, kad gyvenimas pagerės. Mat ne tik padidės ta „minimalkė”, bet ir sumažės pajamų mokestis.
Kaip baltarusės Lietuvoje gyvena už tą „minimalkę”?
„Verdame perlinių kruopų košę, kad sočiau būtų, į ją įpjaustome lašinių”, – paaiškino Vera. Baltaruses „Visatex” apgyvendina bendrabutyje, už kurį bent jau mokėti nereikia.
Anot Veros, jos draugės turi vaikų, vyrus, kurie liko Baltarusijoje. Dirbdamos čia, Lietuvoje, moterys dar sugeba ir sutaupyti.
Anot Snežanos, kiek daugiau uždirba tos siuvėjos, kurios atlieka sudėtingesnes operacijas.
„Kai pamatome, kiek mūsų pasiūtas kostiumas kainuoja parduotuvėje „Zara”, ašaros ima riedėti”, – skundėsi Snežana.
Ar sunku siūti kostiumus, kurie keliauja, tarkim, į „Zara” parduotuvę?
Siuvėja dirbanti Nijolė nustebino: ne, nesunku. Daug sunkiau pasiūti tuos drabužius, kurie keliauja į Vokietiją. Tuomet meistrai daug daugiau kabinėjasi.
O kartą siuvykloje buvo paskelbta, kad bus siuvamas kostiumas pačiam JAV prezidentui George’ui W.Bushui. Tada tai jau kibo prie kiekvienos siūlės. Ar tas kostiumas iš tiesų nukeliavo Amerikos vadovui, žino tik vienas Dievas ir G.W.Bushas.
„Pietų pertrauka – pusvalandis, dar dešimt minučių leidžia pailsėti per pamainą. Nebelieka laiko pasišnekėti su bendradarbėmis”, – pasakojo Nijolė. Ką nors pavogti iš siuvyklos neįmanoma, nes viską stebi budri apsauga. Be to, atskiruose siuvyklos cechuose yra tik atskiros kostiumų dalys, kurios yra sukerpamos kitur.
SIUNTĖ TEN, SIUNTĖ ŠEN
Su „Visatex“ atstovais pokalbis apie prabangioms parduotuvėms siuvamus kostiumus sekėsi sunkiai.
Informacijoje apie šią Visagino bendrovę parašyta, kad direktoriaus pareigas eina Jurgita Vitkauskaitė, taip pat nurodytas vienas telefonas. Juo paskambinus atsiliepė moteris: „Apsauga!”
Tokios direktorės pavardės ji negalėjo prisiminti. „Pas mus dirba daug moterų, gal ir yra kokia Vitkauskaitė”, – kalbėjo apsaugininkė.
Netrukus jau kalbėjome su kita „Visatex” darbuotoja Danguole. Bet ir ši ne ką tepasakė, pasiūlė kreiptis į biuro administraciją.
Biuro administracijos telefonu atsiliepusi tik rusiškai kalbanti moteris patvirtino, kad „Visatex” siuva kostiumus, kurie parduodami „Mexx”, „S.Oliver” ir „Zara” parduotuvėse, kad siuvėjų ieško Baltarusijoje, nes Lietuvoje jų trūksta. Tačiau ji taip pat nepanoro plačiau kalbėti.
„Apie mus” – nieko. „Naujienos” – nieko. „Istorija” – nieko. „Produkcija ir paslaugos” – irgi nieko. Neiškalbingi skyreliai apie „Visatex” viename interneto tinklalapyje.
LIETUVA – KAIP KINIJA?
Paklausta, kodėl kostiumai prabangioms parduotuvėms siuvami tokiame užkampyje kaip Visaginas, pagal frančizės sutartis su „Mexx”, „Zara” bendradarbiaujančios prekybos grupės „Apranga” pirkimų direktorė Ilona Šimkūnienė atsakė tiesiai šviesiai – pigi darbo jėga.
„Tai yra didysis verslas – kaip kokybišką gaminį pagaminti kuo pigiau”, – gyrėsi I.Šimkūnienė.
Pašnekovė kaip pavyzdį nurodė Kiniją, Honkongą. Anot jos, šių šalių ekonomika suklestėjo parduodant darbo jėgą.
„Zara” Lietuvoje prieš keletą metų buvo nusipirkusi dvi tekstilės įmones. Tačiau Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, „Zara” abi įmones pardavė.
„Verslininkai suprato, kad darbo jėga ir pas mus pabrangs. Gerai, kad Lietuvos nebevadina trečiąja pasaulio šalimi”, – džiu-giai buvo nusiteikusi I.Šimkūnienė.
