Vadinasi, neverta tikėtis, kad kirpsimės, poilsiausime, taisysime batus ar remontuosime automobilius pigiau. Tuo metu maisto produktų kainų augimas sumažėjo, o kai kurių ne maisto prekių išvis neturėtų kilti – jos ir taip pasiekė bei pralenkė ES vidurkį.
Dėl to SEB banko vyr. analitikas Tadas Povilauskas netgi siūlo lažintis.
Kirpsimės vis brangiau, nes sutinkame už tai tiek mokėti
Statistikos departamento paskelbti duomenys rodo, kad kovą metinė infliacija smuktelėjo iki 2,5 proc. „Luminor“ vyr. analitikės Indrės Genytės-Pikčienės teigimu, toks kainų augimas yra nuosaikus ir normalus besivystančioms valstybėms kaip Lietuva.
„Mums reikia, kad ta infliacija būtų šiek tiek didesnė, nes mes konverguojame ir artėjame prie išsivysčiusių šalių, ir taip turi būti, kad jas pavytume“, – sako ji.
Vis dėlto susirūpinimą kelia nepaliaujamai kylančios paslaugų kainos. Per metus, Statistikos departamento duomenimis, jos paaugo 5,2 proc. – t. y. daug daugiau nei prekių kainos.
„Paslaugos vis dar išlieka mūsų infliacijos varomoji jėga. Jas augina brangstanti darbuotojų jėga, nes šiame sektoriuje darbuotojų labai trūksta. Tą lemia ir kylanti motyvacija darbo užmokesčiui, o kadangi paslaugų kainodaroje darbo kaštai sudaro kertinę dalį, tai labai puikiai atsispindi kainų dinamikoje, užtenka pažiūrėti į remonto, grožio, kirpėjų paslaugų kainas“, – atkreipia dėmesį.
Vien lyginant su vasario mėnesiu kovą daugiausia pabrango laidojimo ir kirpyklų paslaugos. Augo ir viešbučių, kavinių ir restoranų kainos, kaip pažymi analitikė, šis sektorius kelia nejuokingą nerimą.
„Pernai matėme, kad viešbučių ir restoranų pardavimų apyvartos pradėjo mažėti. Vadinasi, kad jie apyvartas augina netgi ne dėl to, kad ten apsilanko daugiau klientų, o tik dėl kainų prieaugio.
Tačiau panašu, kad paklausos išaugusios kainos neužgniaužė, ir tas kylantis darbo užmokestis, palanki makroekonominė aplinka, matyt, parodo, kad gyventojams dar tikrai užtenka lėšų naudotis šiomis paslaugomis“, – pažymi I. Genytė-Pikčienė.
Ji ir SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas pripažįsta, kad galo paslaugų kainų augimui dar nematyti.
„Kol atlyginimai šalyje auga, tol kalbėti apie kainų augimo sustojimą – sudėtinga, su tuo reikėtų susitaikyti.
Aišku, visur yra proto ribos, nes yra ir ekstremumų, kada kainos užkeliamos nesąmoningai. Tačiau tokios kavinės ar kirpėjai, kirpėjos tą darbą greit ir užbaigia“, – sako jis.
Maisto kainų augimas sulėtėjo, bet džiūgauti dar negalime
Tuo metu prekių kainų augimas atlėgsta, Statistikos departamento duomenimis, kovo mėnesį buvo fiksuota tik 1,8 metinė prekių infliacija.
I. Genytė-Pikčienė sako, kad prekių infliaciją veikia daugelis faktorių, todėl prieš tai ją matėme daug didesnę.
„Čia veikia sezoniniai dalykai, be to, importuojama infliacija. Pavyzdžiui, cukraus kainos stiprus sumažėjimas susijęs su kvotomis, o dabar pasaulinėje rinkoje stebimas didžiulis cukraus perteklius, taigi natūralu, kad tai veikia ir mūsų kainas.
2018 m. kovą, lyginant su 2017 m. kovu, maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainos išaugo 2,3 proc.
Apskritai maisto prekių kainos neturėtų labai kilti, tačiau T. Povilauskas pažymi, kad lengviau atsikvėpti vis tiek negalime.
„Kainos bendru mastu nesumažėjo, jos vis tiek yra didesnės, todėl galime atsikvėpti tik ta prasme, kad kito tokio spartaus augimo maisto kainose kol kas dar nesimato, bet, aišku, visko būna.
Klausimas, kaip bus su grūdinių kultūrų derliumi vasaros pabaigoje – rudens pradžioje. Kol kas viskas stabilu, bet jeigu kažkas bus blogai, užaugs grūdinių kultūrų kainos, miltai taps brangesni, metų pabaigoje brangs ir duonos produktai. Negalima lengva ranka sakyti, kad viskas bus pigiau“, – sako jis.
„Pažiūrėkite, kas darosi Sirijoje, kokia tarptautinė retorika. Tarptautinė geopolitinė situacija yra įtempta, natūralu, kad dėl to stipriai ir skausmingai gali reaguoti naftos kaina. Taip pat stebint JAV ir Kinijos prekybos konfliktą, tas nematomas karas gali iššaukti tam tikrų poveikių maisto rinkai. Tokie dalykai sunkiai prognozuojami, sunku numatyti, kaip tai gali paveikti tarptautines žaliavų kainas, o išorinė aplinka mums pakenkti. Neaišku, kuo tai baigsis“, – sako I. Genytė-Pikčienė.
Rengiamės brangiau nei vidutinis europietis
2018 m. kovo mėn., palyginti su vasario mėn., dėl naujų pavasario sezono kolekcijų pasirodymo drabužių ir avalynės kainos padidėjo 4,2 proc., informuoja Statistikos departamentas. Tačiau analitikė pažymi, kad vasarį jos buvo stipriai pamažėjusios dėl vykusių išpardavimų.
„Ta infliacija šiame segmente tikrai nėra didelė, nes visi žinome, kad pagal šitas kategorijos jau esame pasiekę ES vidurkį.
Kadangi labai aktyvėja elektroninė prekyba, gyventojai vis dažniau apsiperka internete, siunčiasi drabužius ir avalynę iš užsienio pardavėjų, daug erdvės kainoms kilti, manau, kad nėra“, – sako ji.
T. Povilauskas pritaria ir teigia, kad drabužių, avalynės kainos jau „atsitrenkė į lubas“ ir nebeturi, kur kilti.
„Tai turbūt pats geriausias įrodymas, kad kai kainos susilygina su europinėmis, didžiausių prekybininkų drabužiais rezultatai yra blogi, kainų kelti jie nelabai gali, nes yra alternatyvų –pirkėjai nubyra į internetą, atsisiunčia prekes iš Kinijos, važiuoja į Lenkiją.
Tačiau paklaustas, kodėl tuomet augimas vyksta taip netolygiai, ir nors lietuvių atlyginimai niekaip nepasiveja europinių, drabužių ir avalynės kainos – jau lenkia ES vidurkį, jis sukluso.
„Geras klausimas. Galvoju, kad dėl to, jog mažėja žmonių, kurie pirktų turkišką, lenkišką produkciją, pirktų turguose. Atsirado pasauliniai prekių ženklas, kurie yra užėmę nemažą rinkos dalį ir atėję į Lietuvą kartu su rinkos kaina. Jie nesiūlo žemesnių kainų, nes mato, kad žmonės perka, nori mokėti pinigus už tuos prekių ženklų drabužius. Čia būtų įdomu pačių prekybininkų paklausti“, – šyptelėjo.
