Įsivaizduokime, kad laidojimo paslaugų įmonė laimi viešųjų pirkimų konkursą – už kūno paėmimą, įdėjimą į specialų krepšį, kainuojantį 15 litų, ir nuvežimą į Klaipėdą savivaldybei pasiūliusi mokėti tik po 10 centų už kilometrą. Stebitės? Ir jūs teisūs – koks „biznis“ gabenti kūną iš Plungės į Klaipėdą už 5 litus. Tačiau viešieji pirkimai – tarsi džiunglės, kuriose įmanomi visokiausi netikėtumai.

Petras Beinoras, Plungės laidojimo paslaugų biuro savininkas, prarado bet kokį pasitikėjimą rajone vykdomais viešaisiais pirkimais. Praėjusių metų pavasarį Plungės rajono savivaldybei paskelbus viešųjų pirkimų konkursą nesmurtine mirtimi mirusių žmonių laidojimo paslaugai pirkti, atsiliepė dvi rajono įmonės: P. Beinoro laidojimo paslaugų biuras ir Irenos Venckuvienės gamybinė–komercinė įmonė, kuri irgi teikia laidojimo paslaugas.

„Įvykęs viešasis konkursas – tiesiog nesąžiningumo viršūnė. Mes pasiūlėme savivaldybei už tokią paslaugą mokėti po 2 litus už kilometrą, o I. Venckuvienės įmonė – 10 centų. Kai paprašėme atlikti skaičiavimus, iš savivaldybės viešųjų pirkimų komisijos išgirdome, kad viskas teisėta, nes laimėjo įmonė, pasiūliusi mažesnę kainą. Bet kaip gali tokią paslaugą vykdyti, mokant po 10 centų už nuvažiuotą kilometrą, jeigu vien lavonmaišis kainuoja 15 litų? O kūno įkėlimas į mašiną, nuvežimas, visa kita? Juk mokant po tris litus ir daugiau už degalus, reiškia, kad nuvažiuoti vieną kilometrą kainuoja 30 centų, o čia – 10 centų. Negi kiti darbai neįskaičiuoti į paslaugos savikainą?“ – apmaudą liejo P. Beinoras.

Pasak jo, I. Venckuvienės įmonė dirba ne itin garbingai – tikrąją kainą moka velionio giminės.

P. Beinoras Plungės rajono savivaldybės viešųjų pirkimų komisijos sprendimą apskundė Viešųjų pirkimų komisijai Vilniuje, bet išgirdo atsakymą, kad pirkimų suma neviršija 100 tūkst. litų, todėl jie nesikiš. Verslininkas norėjo kreiptis ir į teismą, bet, kaip pats sako, „pražiopsojo“ terminus.

Jis įsitikinęs, kad viešųjų pirkimų nugalėtojais skelbiami tie, kurie yra arčiausiai valdžios viršūnių. „Viešieji pirkimai yra labiausia korumpuota sritis“, – įsitikinęs P. Beinoras.

Sąlygos tinka tik išrinktiesiems?

„Mano Žemaitija“ neseniai rašė apie galimai viešuosius ir privačius interesus supainiojusį visuomeninį Telšių vicemerą Donatą Kaubrį, kuris, beje, kuruoja statybų klausimus rajone – jo vadovaujama UAB „Dovirma“ nuolat laimi didžiausius rajono viešųjų pirkimų konkursus statybų darbams atlikti.

Konkursuose dalyvaujančios kitos rajono statybų bendrovės „Techsis“ savininkas ir direktorius Algirdas Birkantas tada žurnalistui sakė: „Puikiai visi žino, kas yra valdžioje Telšiuose ir kaip vykdomi viešieji pirkimai.“

Šilalės statybų bendrovės „Mūreda“ direktorius Vytautas Žukauskas, klausiamas apie viešuosius pirkimus, pralinksmėjo. „Ojojoj. Geriau patylėsiu. Tepasakysiu, kad mūsų įmonė nuolat dalyvauja tokiuose konkursuose, bet laimi nedaug, nors atitinka konkursų sąlygas. Jeigu norite išgirsti „pikantiškų“ detalių, atsivežkite alaus, užkandos ir mes nuoširdžiai pasikalbėsime“, – kvietė verslininkas.

Šilalėje netyla gandai, kad viešuosius pirkimus statybos darbams atlikti nuolat laimi dvi įmonės – UAB „Kvėdarsta“ ir „Arbolitas“. Kitoms dviem statybų įmonėms – „Mūredai“ ir „Šilalės statybai“ – dažniausiai „šnipštas“.

Šnekesnis su žurnalistu buvo UAB „Šilalės statyba“ direktorius Vytautas Bartkus. „Dauguma konkursų, kalbėkime tiesiai šviesiai, vyksta neskaidriai, konkurso sąlygos iš anksto yra „pritempiamos“ vienam konkurso dalyviui. Tą jau ne kartą mūsų įmonė matė vykdant konkursus Šilalėje ir kitur Žemaitijoje. Tereikia paskaityti tokių konkursų sąlygas ir iškart jose matyti „kabliukai“, kuriais norima atsikratyti nepageidaujamų konkurso dalyvių. Geriausias viešųjų pirkimų konkursų korupcijos pavyzdys – vis tik Vilniuje: konkursą nutiesti Vilniaus aplinkelį laimėjo bendrovė, pasiūlusi 50 mln. didesnę kainą negu kita. Toli gražu kaina nėra svarbiausias veiksnys ir kituose viešuose konkursuose. Kartais net suprasti sunku, kokia logika vadovaujasi konkursų rengėjai. Akivaizdu, kad korupcijos, neskaidrumo juose – apsčiai“, – sakė V. Bartkus. Pasak jo, konkursus Šilalėje dažniausiai laimi kita rajono statybų bendrovė – UAB „Arbolitas“.

„Bet kaip jie dirba. Štai mokyklos renovacijos kaina sąmatoje buvo vienas milijonas, o jie sutiko darbus atlikti už 600 tūkst. litų. Specialiai „numetinėdami“ kainas, darbus atlieka pigesnėmis medžiagomis, kenčia darbų kokybė“, – sakė V. Bartkus.

Tiesa, sunkmečiu neliko ir viešųjų pirkimų. „Pernai, pirmąjį metų pusmetį, kas savaitę dalyvaudavome viename ar dviejuose konkursuose, o šiais metais – dar nė viename. Visi taupo lėšas, statybų darbai nevykdomi“, – guodėsi V. Bartkus.

Vien blogos žinios

Viešieji pirkimai neskaidriai vyksta ne tik perkant statybų ar laidojimo paslaugas. Šilalės UAB „Šilalės žinios“, leidžiančios laikraštį „Šilo aidas“ direktorė Asta Rabačienė įsitikinusi, kad savivaldybė, pirkdama paslaugą rajono leidiniuose skelbti savivaldybės informaciją, reveransą daro kitam rajono laikraščiui „Šilalės artojui“: „Kas iš to, kad dalyvaujame konkurse ir atitinkame sąlygas? Dar tik rajono savivaldybės atstovei spaudai įteikdami voką su mūsų pasiūlymu, sulaukiame jos užuojautos: „Supraskite patys...“

Šiaulių verslininkas Stasys Pakarklis, vadovaujantis betono gaminių gamyba besiverčiančiai bendrovei „Saustos prekyba“, kaip ir dauguma kalbintų Žemaitijos verslininkų, išgirdęs pokalbio temą nutęsė: „Nenoriu kalbėti apie viešuosius pirkimus. Tokie pokalbiai – ne telefonu. Nors patys nedalyvaujame viešuosiuose pirkimuose, bet iš savo klientų, statybos bendrovių, apie juos esame prisiklausę visko – ir tik blogo.“