Lilija sako pati kilusi iš Kėdainių, tačiau dar būdamas vaikas su tėvais persikėlusi gyventi į rajoną, Piliamanto kaimą.
Atsiminusi vaikystę sako, kad visada buvusi ūkiška, 11-os metų jau mokėjusi melžti karves, o nebijojimas susitepti rankų jai pravertęs ir gyvenime.
„Tai net išsirutuliojo į verslą“, – šypsodamasi sako ji.
Jau dveji metai kaip netoli Lilijos namų yra įkurtas jos sūrių gamybos cechas „Lilės sūriai“, nors pati sūrių gamybos pradžia, kaip teigia, buvusi jos namuose, o ji gaminiais vaišindavusi visus savo kaimynus.
„Svajojau turėti savo sūrių cechą ir tikrai nebuvo lengva, – atsidūsta. – Pirmiausia reikėjo vyrą įkalbėti, o vyrui – uošvienę, kad įkeistume jos turtą, jog galėtume gauti paskolą verslui“.
Lilija pasakoja puikiai atsimenanti, kaip su uošviene vykusi pas notarą.
„Jei ne jos turtas, nebūčiau gavusi 40 tūkst. Eur paskolos. Bet ji ir vyras manimi labai tikėjo, o kai atsirado sunkumai, tai mane labai motyvavo kabintis, nepasiduoti ir eiti pirmyn, nes paskolą reikėjo grąžinti per trejus metus, kurie štai baigiasi jau visai greitai, gegužę“, – atvirai sako ji.
Moteris teigia ilgai net neabejojusi, kad imsis būtent sūrių gamybos, mat pieno produktus ji labai mėgusi nuo vaikystės.
„19 metų jau turėjau penkias karves, o vaikystėje nuėjusi pas kaimynus iš kibiro gerdavau ką tik pamelžtos karvės pieną. Man čia buvo pasaka. Tiesiog taip pastūmėjo likimas. Sūriai man tinka, patinka ir aš juos mėgstu“, – sako ji.
Lilija tikina, kad gavusi paskolą ėmėsi darbų, jai padėjo architektė, taip pat pirko techniką.
„Bendrai verslo pradžia lengva nebuvo, tikrai ne kiekvienas tai galėtų padaryti.
Su laiku atsirado darbuotojai, mokesčiai už elektrą, kiti mokesčiai, prieš kuriuos turima paskola tiesiog nublanko. Buvo sunku išlaikyti cechą. Atsimenu, kaip vykau į turgų tam, kad viskas išsilaikytų“, – užsimena ji, tačiau sako, kad sunkūs laikai dabar jau praeityje, o vėliau situaciją išgelbėję partneriai, prasidėjusi platesnė prekyba jos gamintais sūriais, gaminiai atsiradę ir viename didžiųjų prekybos tinklų.
„Man darbas, ne tik darbas, bet malonumas, aš save realizuoju“, – šypsosi ji ir teigia, kad dirbti vien dėl to, kad užsidirbtų pinigų – ne jai.
„Viskas dėl to, nes įdomu, nes patinka“, – priduria.
Kai pasirodė pandemija, anot jos, cechas tada veikė vos 8 mėnesius ir jau stojosi ant kojų, tačiau įvestas karantinas vėl sujaukė reikalus.
„Mums laba padėjo valstybė, gavome subsidijas prastovoms“, – sako ji.
Kalbėdama apie receptūras, Lilija išduoda, kad vieną iš devynių šiandien gaminamų sūrių ją gaminti išmokęs vaiko krikšto tėtis, o visi likę – jos pačios sumanymai.
Šiandien įmonėje dirba 11 darbuotojų, o pati ji teigia į cechą užlekianti tik pareguliuoti darbą.
„Kasryt ateinu į cechą ir apžiūriu visus kampelius, bet man nereikia stebėti, kaip dirba mano darbuotojai, aš pasakau kiek kokių rūšių sūrių reikia ir tiek. Dar juos sužiūriu, kam į kokį restoraną išvežti“, – pasakoja ji.
Verslininkė užsimena, kad dabar jos planuose – plėtra, naujų produktų atsiradimas bei naujo cecho statybos. Kada naujas cechas galėtų atsirasti, Lilija sako kol kas nežinanti.
„Neapsieisime be paskolos“, – sako ji, bet svajoja, kad netoli cecho ateityje galėtų atsirasti ir maža jos gaminių parduotuvėlė.
