Yra darbo, bet ne dirbančių
Aukštaitijos sostinė muša rekordus – tiek laisvų darbo vietų nei mieste, nei rajone nebuvo nuo pat ekonomikos pakilimo metų. Vien šiuo metu Užimtumo tarnyba ieško daugiau nei tūkstančio ir nekvalifikuotų darbuotojų, ir vadovų bei inžinierių.
Darbdaviai suka galvą, iš kur ir kokiomis paskatomis prisivilioti darbo rankų ir protų.
Statistikos departamentas skaičiuoja, kad visoje Lietuvoje šių metų antrojo ketvirčio pabaigoje buvo 24,8 tūkst. laisvų darbo vietų, o tai 43,1 proc., arba 7,5 tūkst., daugiau nei pernai birželio pabaigoje. Daugiausia laisvų darbo vietų siūlo pramonės įmonės – 4,6 tūkst., transporto ir saugojimo sektoriui reikia 4500 darbuotojų, prekybos įmonėse – 3700.
Per šią darbuotojų krizę ne išimtis ir Panevėžys. Nors rugsėjo 1-ąją nedarbas mieste siekė 12,3 proc., o Panevėžio rajone – 13 proc., oficialūs bedarbiai neskuba darbintis. Vien Užimtumo tarnyboje šią savaitę buvo siūloma 1011 laisvų darbo vietų Panevėžio mieste bei rajone. Rugpjūtį ir liepą šis skaičius buvo kone perpus mažesnis – apie šešis šimtus laisvų darbo vietų. Patys geidžiamiausi Panevėžyje – inžinieriai, vairuotojai ekspeditoriai, gamybinių linijų operatoriai, taip pat labai trūksta darbuotojų prie maisto ruošos, įvairaus profilio statybininkų. Net neturintieji jokios kvalifikacijos darbdavių laukiami išskėstomis rankomis – šiuo metu Aukštaitijos sostinėje itin reikia pagalbinių darbuotojų, kiemsargių, valytojų.
Neatvyksta net į pokalbį
Daugelis darbo skelbimų Užimtumo tarnyboje kabo jau ne vieną mėnesį. Bendrovė „Polė“ jos valdomai kavinei šiuo metu ieško virtuvės darbuotojų, maisto išvežiotojų bei indų plovėjų-valytojų.
Pasak įmonės direktorės Laimos Kazanavičienės, dabar jiems trūksta penkių darbuotojų.
Jau vasarą bendrovė pasirašė sutartis dėl maisto pristatymo į namus, tačiau negali pradėti vykdyti įsipareigojimų, nes nepavyksta sukomplektuoti kolektyvo. Esami darbuotojai išaugusio krūvio neatlaikytų.
„Nors sutartys pasirašytos prieš kelis mėnesius, didinti savo pajėgumų negalime, nes sunkiai sekasi ieškoti darbuotojų“, – prisipažįsta L. Kazanavičienė.
Direktorės teigimu, nors skambučių kasdien ji sulaukia nemažai, retas kuris atvyksta į darbo pokalbį. Dažniausiai jau po pirmojo klausimo, koks bus atlyginimas, su potencialiu darbdaviu atsisveikinama.
„Vieni galvoja, kad į darbą ateis tiesiog praleisti laiko, kiti įsitikinę, kad minimalią algą privalo gauti vien už atėjimą į darbą, o jeigu apsirengia darbinę aprangą, jau turi būti keliais šimtais eurų daugiau. Tačiau didžioji dauguma, išgirdusi, kad už valytojos darbą siūlau minimalią algą, rėžia, kad net neapsimoka dirbti. Bet kaip aš galiu mokėti didelį atlyginimą, jeigu žmogus negali parodyti savo sugebėjimų? Už tai, kad atėjo į darbą, negaliu mokėti tūkstančio eurų“, – teigė L. Kazanavičienė.
Į darbą eina su baime
Jeigu žmogus visgi pradeda dirbti, pasak verslininkės, nėra garantijų, kad užsibus ilgai. L. Kazanavičienė atkreipė dėmesį, kad pandemija atvėrė visus kelius piktnaudžiauti nedarbingumu. Dabar nebereikia nė slogos – užtenka paskambinti savo šeimos gydytojai ir pasakyti, kad pakilo temperatūra – nedarbingumo pažymėjimas nuotoliniu būdu išduodamas savaitei.
„Atrodo, priėmiau šaunią valytoją, bet pasirodo, kad turi rimtų priklausomybių. Išdirbusi vos kelias savaites, pasiėmė nedarbingumą, nors visi puikiai žino, kokia tai liga. Kasdien į darbą einu su baime, ar visi susirinks. Geri darbuotojai išties labai vertinami ir dirba ne vienerius metus. Jeigu lietuviai dirbtų taip, kaip dirba užsieniuose, ir čia galėtų užsidirbti tiek pat, bet kažkodėl nenori“, – mano verslininkė.
Išeitis – užsieniečiai
Darbuotojų skelbia laukiančios ir miesto pramonės įmonės. Panevėžio krašto pramonininkų asociacijos prezidentas Mantas Gudas teigė, kad situacija nėra įprasta, bet taip – ne tik Panevėžyje, o ir visame pasaulyje. Jo nuomone, praradusieji darbo vietas dėl Vyriausybės paskatų, sumažėjusių išlaidų, tam tikrų kompensacijų nejaučia vidinio poreikio grįžti į darbo rinką. M. Gudo teigimu, laisvų darbo vietų yra gerokai daugiau, nei oficialiai skelbiama, mat ne visi verslai kreipiasi į Užimtumo tarnybą, dalis bando savo jėgomis spręsti problemą.
„Po pandeminių suvaržymų grįžta klientai, užsakymai, sustabdyti projektai vėl paleidžiami. Dabar kaip tik yra galimybė kompensuoti visus karantininius praradimus, bet trūksta ir darbo rankų, ir galvų tai padaryti“, – konstatuoja M. Gudas.
Anot jo, anksčiau šią situaciją šiek tiek švelnindavo migracija iš trečiųjų šalių – Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, bet šiandien dėl tų pačių karantino suvaržymų potencialūs darbuotojai negali atvykti.
„Turime tokią aštrią situaciją, kuri visai valstybei kainuoja labai brangiai. Bedarbiai neranda darbo, o įmonės negali rasti specialistų“, – sakė M. Gudas.
Pasak asociacijos prezidento, ilguoju laikotarpiu reikia pergalvoti perkvalifikavimo programas, kad jos veiktų efektyviau. Parama turėtų būti skiriama įmonėms, kad šios pačios galėtų išmokyti sau tinkamus darbuotojus.
„Nebijau būti nepopuliarus, bet tikiu, kad atlaisvinti darbuotojų iš trečiųjų šalių pančiai padėtų sukurti naujų darbo vietų ir vietiniams darbuotojams. Tam tikrų specialybių darbuotojų Lietuvoje limituotas kiekis. Jų neįsivežus, stabdomos didžiulės investicijos. Jeigu tų specialistų būtų, būtų investuojama į tam tikrą gamybinę liniją ar fabriką, o tai leistų sukurti kelis šimtus papildomų darbo vietų ir Lietuvos žmonėms. Imigrantai ne atima, o kuria darbo vietas“, – teigė M. Gudas.
Netinka nei sąlygos, nei atlygis
Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmai generalinis direktorius Visvaldas Matkevičius taip pat sako pastebintis, kad darbo rinkoje jau kuris laikas susiklosčiusi paradoksali situacija – nedarbo lygis aukštas, bet laisvų darbo vietų – daugybė. Verslas jau ne vienerius metus garsiai kalba, kad iš Užimtumo tarnybos atsiunčiami bedarbiai dažnai yra netinkami darbui – jų netenkina nei siūlomos sąlygos, nei atlygis.
„Atrodytų, bedarbių yra, bet savo nenorą dirbti jie motyvuoja per mažu atlyginimu ar netinkamomis darbo sąlygomis. Daugeliui geriau visai nedirbti ar darbuotis nelegaliai, nei dirbti už minimalų atlyginimą. Ta pašalpų sistema, kai pandemijos metu papildomos išmokos buvo dalijamos visiems, sugadino žmones“, – įsitikinęs V. Matkevičius.
Moka, kiek išgali
Pasak direktoriaus, dažnai mėgstama pabrėžti, kad darbas už minimalų atlyginimą – šiuolaikinė vergystė. Tačiau, anot jo, ne visi verslai geba mokėti daugiau. Vienose įmonėse net nėra minimalios algos – ten darbuotojai gauna gerokai didesnius atlygius, bet mažose įmonėse dažnai mokamas tik minimumas.
„Verslas yra gyvas organizmas, jis reaguoja į daugelį dalykų. Jeigu verslas tik tiek tegali mokėti, vadinasi, yra priežastis. Tai amžina dilema – kaip ir diskusijos, koks turi būti minimalus atlygis. Kai minimali alga supanašėja su kvalifikuoto darbuotojo atlygiu, natūralu, kad darbdavys privalo ir jam kelti darbo užmokestį“, – kalbėjo V. Matkevičius.
Anot jo, dažnai akcentuojama, kad užsienyje atlyginimai yra kelis kartus didesni, bet pamirštama pridurti, kad ten ir pragyvenimo lygis kitoks.
„Ir Lietuvoje galima dirbti, uždirbti ir laisvai pragyventi, bet pirmiausia reikia norėti dirbti ir nesitikėti, kad už nekvalifikuotą darbą mokės tiek, kiek ir geram specialistui ar vadovui“,– pabrėžė V. Matkevičius.
Panevėžio darbdaviai pasakoja negalintys prisišaukti net Užimtumo tarnybos klientų – išgirdęs apie mažus atlyginimus dažnas renkasi būti valstybės išlaikomais. P. Židonio nuotr.
M. Gudo teigimu, laisvų darbo vietų yra gerokai daugiau, nei oficialiai skelbiama, mat ne visi verslai kreipiasi į Užimtumo tarnybą, dalis bando savo jėgomis ieškoti darbuotojų.
