Vyriausybė norėdama skatinti smulkiojo verslo plėtrą, didinti konkurencingumą ir sudaryti prielaidas mažinti maisto produktų kainas ėmėsi vadinamųjų „vaučerių“ arba e–kuponų sistemos įgyvendinimo. Žengtas pirmasis žingsnis – įregistruotas įstatymo projektas. Jo aiškinamajame rašte teigiama, kad bus siekiama sudaryti teisines prielaidas valstybei teikti paramą asmenims, auginantiems vaikus iki 6 metų, gauti nuolaidą e. kuponais įsigyjant maisto produktus labai mažose įmonėse, prekiaujančiose žemės ūkio produktais, ir iš žemės ūkio veiklos subjekto.

Labai maža įmonė yra ta, kurioje dirba ne daugiau kaip 10 darbuotojų ir, kurios metinės pajamos neviršija 2 mln. eurų. Išeitų, kad per dieną turi būti suprekiaujama už nedaugiau nei 5479 eurų.

Pati Žemės ūkio ministerija siųstuose atsakymuose DELFI teigia, kad nėra žinoma, kiek Lietuvoje yra labai mažų įmonių, prekiaujančių ūkininkų produkcija, kurios pagal projektą galėtų dalyvauti e–kuponų sistemoje. Tačiau „Versli Lietuva“ skaičiuoja – labai mažoms įmonėms priskiriama apie 2000 prekybos įmonių. Ekspertai prideda, kad dalis šių įmonių gali neatitikti keliamų reikalavimų, tad realus skaičius dalyvaujančiųjų kuponų sistemoje bus dar mažesnis.

Didesnė nauda didmiesčiuose įsikūrusioms įmonėms

Žvelgiant pagal apskritis matyti, kad didžioji dalis iš šių 2000 labai mažų įmonių yra susitelkę Vilniaus apskrityje – 22, 34 proc. Toliau rikiuojasi kiti didieji miestai – Kauno apskritis (18,41 proc.), Klaipėdos apskritis (11,25 proc.), Šiaulių apskritis (10,82 proc.). Mažiau tokių įmonių Alytaus, Utenos ir Tauragės apskrityse.

„Versli Lietuva“ DELFI pateikia statistiką ir pagal savivaldybes. Iš šios matyti, kad mažiausia prekybininkų dalis, priskiriamų labai mažoms įmonėms, yra susitelkę Ignalinos, Pagėgių, Visagino, Neringos ir Birštono savivaldybėse.

Pagal veiklos formas, absoliučiai didžioji šių 2 tūkst. labai mažų įmonių dalis užsiima mažmenine prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai ir tabakas (90 proc.). 3,6 proc. jų – užsiima mėsos ir mėsos produktų mažmenine prekyba specializuotose parduotuvėse, 3 proc. – kita maisto produktų mažmenine prekyba specializuotose parduotuvėse, 2,2 proc. – duonos, bandelių, konditerijos gaminių ir cukraus saldumynų mažmenine prekyba specializuotose parduotuvėse, 0,6 proc. – žuvų, vėžiagyvių ir moliuskų mažmenine prekyba specializuotose parduotuvėse, 0,5 proc. – vaisių, uogų ir daržovių mažmenine prekyba specializuotose parduotuvėse.

Įžvelgiame riziką, kad siekdami galimybės prekiauti už „vaučerius“ verslininkai gali siekti dirbtinai atitikti keliamus reikalavimus
Gytis Morkūnas

„Verslios Lietuvos“ Verslumo departamento vadovas Gytis Morkūnas DELFI komentuoja, kad ši sistema gali turėti teigiamą poveikį jau egzistuojančioms įmonėms, bet vargiai pritrauks naujų žaidėjų. Tikėtina, kad didžiausią naudą jaus didmiesčiuose esančios prekybos įmonės, bet ne mažesniuose miesteliuose.

„Verslo sėkmę lemia daugybė dalykų, todėl galimybė prekiauti naudojant „vaučerius“ neturėtų tapti svarbia paskata steigti naujus verslus, tačiau gali turėti teigiamą poveikį jau egzistuojančioms mažoms maisto produktų pardavimo vietoms. Tai gali padėti pritraukti daugiau klientų, konkuruoti su didžiaisiais prekybos tinklais, bet tam turi būti sudarytos palankios sistemos administravimo sąlygos.

Taip pat įžvelgiame riziką, kad siekdami galimybės prekiauti už „vaučerius“ verslininkai gali siekti dirbtinai atitikti keliamus reikalavimus.

Bendra šios priemonės sėkmė priklausys nuo sistemos kokybės ir patogumo tiek vartotojams, tiek verslininkams. Yra nemaža tikimybė, kad jais daug aktyviau naudosis didžiųjų miestų smulkieji verslininkai, o regionuose įsikūrusiems administracinė našta bus didesnė už gaunamą naudą“, – komentuojama DELFI.

Regionų e–kuponai neišgelbės, reikia bendros sistemos

Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė DELFI teigia, kad kalbant apie e–kuponų sistemą kalba eina net apie mažesnį skaičių įmonių nei 2 tūkstančiai. Ji atkreipia dėmesį, kad įmonės ne tik turėtų būti labai mažos, bet ir būti trumpojoje maisto tiekimo grandinėje.

„Jeigu iš tikrųjų bus taip, kaip galvojama daryti, tai tikriausiai bus dar mažiau tų įmonių, nes tos įmonės turėtų būti trumpojoje maisto tiekimo grandinėje. Turėtų pirkti tiesiogiai iš Lietuvos ūkininkų arba artimos aplinkos. Tai nėra taip paprasta čia“, – sako D. Matukienė.

Pasak jos, e–kuponų sistema nėra panacėja, kuri išgelbės regionus. Nesvarbu ir tai, kokios sumos bus skiriamos. Anot D. Matukienės, kol nėra sukurtos bendros trumpųjų maisto grandinių sistemos, tol problemos nebus galima išspręsti.

„Pristatėme socialiai orientuotą Žaliosios ekonomikos projektą, kuriame tiems „vaučeriams“ yra vietos. Ir šioje programoje per trumpąsias maisto grandines, ūkininkų įjungimą, šeimos ūkių, smulkaus verslo ir per vartotojų kūrimą galima būtų įgyvendinti šitą programą.

Mes ir siūlėme ta programa susikooperuoti ūkininkams, nes po vieną augindami burokėlius ar morkas tikrai nepajėgs taikyti tokios kainos, kokią didieji taiko. Reikia kartu susirinkti ir padaryti logistikos sistemą, padaryti, kad ir marketingas būtų atitinkamas“, – sako ji.

Šilėnas: dalis įmonių pamatys, kad negali patekti į sistemą

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas taip pat teigia, kad iš tiesų sistema gali būti naudinga dar mažesniam kiekiui įmonių, nes dalis jų užsiima ne tik prekyba maistu pirkėjams, bet ir prekyba viena kitai.

„Aš manau, kad dalis tų smulkių verslininkų, kurie džiaugėsi, jog nuo tokios sistemos jiems bus geriau, daliai jų teks pamatyti, kad jie nepakliūva į tą sistemą. Bus toks nemalonus siurprizas net ir tiems, kas tą sistemą palaikė.

Praktiškai reikėtų pažiūrėti, ar tas pats ūkininkas papuls į tą 2 mln. eurų pajamų kartelę. Ypač, jei keli ūkininkai susikooperuos, bus klausimas, kaip jie tą apyvartą skaičiuos. Pavyzdžiui, trys stambūs ūkininkai įkuria savo prekybos sistemą. Jie ir perdirbėjams pardavinėja savo produkciją, ir gyventojams šalia to nusprendžia pasiūlyti. Tai jų pajamas skaičiuosime tik nuo to, kiek jie gyventojams pardavinėja ar apskritai, kiek suprekiauja būdami kaip ūkininkai?“, – klausia Ž. Šilėnas.

Jis primena, kad e–kuponų sistema gimė iš diskusijos, kaip sumažinti kainas. Tačiau, anot jo, tai niekaip nemažins kainų, o dabar tebekalbama apie paramą smulkiosioms įmonėms, bet ne kainų sumažinimą.

Kaip socialinė parama, sistema yra prasta, kaip konkurencijos skatinimo programa – prasta, kaip kainų mažinimo priemonė – irgi prasta.
Žilvinas Šilėnas

„Kažkas tais „vaučeriais“ pasinaudos, kažkas turės darbo vietą, bet klausimas ar apskritai bus naudos, ar negalima tų 14 mln. panaudoti geriau? Jeigu sakyti, kad čia socialinė parama, tada gal prijungti prie socialinės paramos geriau tuos 14 mln. eurų nei žaisti tais „vaučeriais“. Arba jeigu tai parama šeimoms su vaikais, ar neprotingiau tada prijungti prie kokių vaiko pinigų?

Kaip socialinės paramos sistema, ji yra labai netaikli, nes gali naudotis visi – ir tie, kas turi pinigų, ir tie, kas neturi pinigų. Tai kaip socialinė parama, sistema yra prasta, kaip konkurencijos skatinimo programa – prasta, kaip kainų mažinimo priemonė – irgi prasta. Nei vieno kriterijaus netenkina, išskyrus to, kad premjeras taip pašnekėjo ir taip padarė“, – vertinimą pateikia Ž. Šilėnas.

Žemės ūkio ministerija į Europos Komisiją dar nesikreipė

Siųstuose atsakymuose DELFI Žemės ūkio ministerija teigia, kad sistema bus siekiama plėtoti trumpąsias maisto tiekimo grandines ir skatinti smulkaus verslo plėtrą. Tai reiškia, kad prekiaujant įmonė turės atitikti ne tik labai mažos įmonės kriterijų, bet ir prekiauti ūkininkų produkcija.

„Pagal pateiktą derinimui įstatymo projektą numatyta, kad e–kupono programoje galės dalyvauti žemės ūkio subjektai ir subjektai, prekiaujantys ūkininkų produkcija ir atitinkantys labai mažos įmonės kriterijus“, – teigiama atsakymuose DELFI.

DELFI primena, kad palaiminimą dėl šios sistemos prieš jai įsigaliojant reikia gauti ir iš Europos Komisijos. Žemės ūkio ministerija informuoja, kad šiuo metu laukiama pastabų iš suinteresuotų institucijų, taip pat ir iš Konkurencijos tarybos. Tuomet, priklausomai nuo gautų pastabų bus tikslinamas įstatymo projektas ir teikiamas Europos Komisijai notifikuoti.

Dabar įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad e–kuponų sistema galės naudotis gyventojai, auginantys iki 6 metų vaikus, įsigydami maisto produktus labai mažose parduotuvėse ar tiesiogiai iš gamintojų. Planuojama, kad e–kupono vertė sieks 2 eurus, o per vieną mėnesį vienam vaikui būtų skirti iš viso 6 eurai, t.y. per mėnesį būtų galima įsigyti ne daugiau 3 kuponų.

Skaičiuojama, kad Lietuvoje vaikų iki 6 metų yra apie 200 tūkst., vadinasi e–kuponų sistemai metus reikėtų skirti iki 14,4 mln. eurų valstybės biudžeto lėšų. Siekiama, kad įstatymas įsigaliotų nuo 2019 m. liepos 1 dienos, tad 2019 m. šiai sistemai reikėtų skirti 7,2 mln. eurų. O 2020 metais ir vėlesniais suma galėtų būti ir daug didesnė nei 14 mln. eurų, priklausomai nuo to, ar būtų sumanyta didinti kupono vertę.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (317)