„Esu Nerijus Bakula, esu akordeonistas, koncertuoju, o šis verslas atsirado pandemijos metu“, – prie maisto vagonėlio stovėdamas ir pasakodamas sako jis.
Imtis naujos veiklos, pusiau rimtai, pusiau juokais jis aiškina, jį paskatino staiga per pandemiją pasibaigę koncertai.
„Po kurio laiko atsibodo nieko neveikti ir turėjome tokį norą pabandyti turėti krautuvėlę, kur bus galima rasti to, ko nėra pas kitus žmones.
Bandėme išsinuomoti patalpas prekybai prekybos centre, tačiau jos buvo per brangios ir įsigijome šį maisto vagonėlį ant ratų“, – teigia Nerijus.
Nors pirkinys nebuvęs pigus, taip, kaip sako, ir prasidėjęs jų verslas.
Paprašytas patikslinti, kas yra vyro verslo partneriai, jis juokiasi ir sako, kad tai du jo sūnūs.
„Todėl ir vadinamės MB „Trys mėsininkai“.
Norėjau jiems parodyti, kad kai dingsta darbas, galima užsiimti kita veikla“, – sako jis. Jo sūnums 9 ir 11 metų.
„Jie ir dėžes panešioja su šimtalapiais, dalyvauja filmavimuose socialiniams tinklams“, – pasakoja Nerijus.
Paklaustas, ar jis pats šiandien labiau muzikantas, ar verslininkas, vyras sako, kad visgi jam labiau patinkanti muzika.
„Bet verslas lai būna, jis labiau traukos centras. Aš pats čia prekiavau, žmonės ateina, mes pabendraujame. Čia nėra tik atėjimas apsipirkti, mes pasikalbame, kažkas kokį anekdotą papasakoja, kažkas savo bėdas“, – sako jis.
Mėsą jis aiškina atsivežantis iš Suvalkijos, vienos konkrečios įmonės.
„Man patiko jų gaminiai ir jų kitur tokių aplink čia nėra“, – sako verslininkas ir tikina, kad nors pas jį produktų kaina kiek didesnė nei pas kitus prekybininkus, viskas vardan geresnės produkto kokybės.
Šiuo metu įmonėje dirba viena darbuotoja, tačiau ir vagonėlis veikiantis ne visada – tik tris dienas per savaitę – nuo ketvirtadienio iki šeštadienio pietų.
Vyras pasakoja, kad jis šiuo metu ne tik pats koncertuoja ir groja, bet yra ir vieno darželio-lopšelio meninio ugdymo pedagogas.
„Pirmoje vietoje, sakyčiau, esu muzikantas, tada mokytojas ir tik trečioje vietoje verslininkas“, – juokiasi jis, tačiau tikina negalintis sakyti, kad verslas nesvarbus ir atsiradęs tik „iš bėdos“.
„Nebuvo taip, kad nėra ką valgyti. Sakyčiau, kad jis atsirado labiau iš smalsumo, nes norėjau pabandyti. <...>
Iš tikro, kad uždirbti tą eurą, reikia pasukti ir kojas, ir rankas, ir liežuvį“, – aiškino jis.
Visgi verslas, kaip teigia, jį išmokė ramybės.
„Būdavo, likdavo kokia neparduota dešra, galvodavai, kur ją dėti. Arba jei pristatymas vėluodavo bent pusvalandžiu, jau būdavai strese, o dabar į viską žiūriu ramiai“, – teigia jis.
Karas ir kylančios kainos, taip pat paveikė, sako verslininkas.
„Pirmomis dienomis nebebuvo druskos, o dabar iš gamintojų vis gauname ženklus, kad kainos dar labiau kils. Aš nežinau, kaip bus.
Mūsų verslas paprastas, mes perkame, užsidedame antkainį ir parduodame, arba ne. Kainas taip pat tenka kelti“, – tikina Nerijus.
Kad galėtų atsirasti dar vienas maisto vagonėlis ant ratų, vyras sako minčių turintis.
„Pasižiūrėsime, nes antras kioskelis tikriausiai reikš dar tiek pat rūpesčių“, – juokiasi jis, tačiau apie plėtrą Vilniuje sako negalvojantis.
„Nesuprantu, kodėl ta pati gira pas mus kainuoja 2,2 Eur, o Vilniuje – 3,5 Eur. Kodėl turiu uždirbti daugiau, kad daugiau išleisčiau?“, – klausė jis.
