Pirmas kubilas – tėvų garaže iš nuotraukos
Senojoje Varėnoje DELFI lankėsi ketvirtadienį popiet. Iš pradžių atvykus nurodytu įmonės „Edjusta“ adresu buvo galima pamanyti, kad pasiklydome.
Dideli sandėliai ir tuščia teritorija – toks buvo pirmas įspūdis, tačiau jau netrukus paaiškėjo, kad didžiausias darbas verda sandėlių viduje. Čia mums atvykus keliolika vyrų plušėjo prie staklių ir savomis rankomis dailino jau išrikiuotas naujas saunas bei kubilus.
Dar prie sandėlių mus pasitikę įmonės vadovai J. Sinkevičius ir E. Zelionka iškart pasiūlė užsukti į gamybos patalpas, o kol apžiūrinėjome produkciją, puikiai nusiteikę atsiminė ir kaip gamino patį pirmąjį savo kubilą.
„Pas kolegos tėvus garaže darėme, trukome apie mėnesį, – atsistojęs prie šiandien jau išrikiuotų savo gaminių eilės atsiminė vienas vadovų. – Neturėjom jokių instrukcijų. Tiesiog pamatėme gaminį, jis sudomino, nes tada atrodė kaip prabangos prekė“, – antrino kitas.
Kaip pasakojo, prieš devynerius metus 21-erių vaikinai sugalvoję gaminti kubilus tada dar neturėjo žalio supratimo, kaip viską reikės įgyvendinti, o pirmąjį kubilą gamino iš turimų nuotraukų.
„Net su niekuo nesikonsultavome“, – šiandien patys sunkiai patikėdami tuo, kaip buvo, teigė vadovai, o pirmąjį savo gaminį pasakojo išbandę tik po metų.
„Buvome užtikrinti, kad vanduo nebėga, reiškia krosnelė užšils ir vanduo stovės“, – pasakojo jie.
Pirmajam gaminiui pavykus vyrai pasakojo pradėję reklamuotis, o vėliau atsirado ir daugiau užsakymų.
„Kažkaip taip sugalvojome ir mums pavyko juos gaminti. Kokius 3-4 mėn. dirbome dviese, o vėliau atsirado daugiau žmonių“, – sakė J. Sinkevičius, tačiau puikiai atsiminė kaip pirko pirmuosius įrankius gamybai ir svarstė, kad gal galėtų sutaupyti ir juos paprasčiausiai pasiskolinti.
Vyrai atsiminė, kad iš pradžių darbas virė garaže, tačiau vėliau jie išsinuomavo ir 25 kv.m. patalpas, o po trijų mėnesių ir pusę dabartinių sandėlių patalpų.
„Dar vėliau įsigijome visą sandėlį, o dabar čia turime 3 tūkst. kv.m. po stogu ir prieš metus iš banko išsipirkome lentpjūvę, kur turi dar 2,5 tūkst. kv.m. patalpų“, – sakė E. Zelionka.
Beveik viską eksportuoja
Šiandien vyrų įkurta įmonė „Edjusta“ gamina medinius, plastikinius, stiklo pluošto kubilus, apvalias, kvadratines, trikampes saunas.
„Taip pat gaminame vasarnamius, krosneles kubilams, saunoms“, – vardijo E. Zelionka ir sakė, kad kubilas pas juos gali kainuoti nuo 800 iki 3 tūkst. Eur.
Vyrai neslėpė, kad beveik visą pagamintą produkciją, 98 proc. gaminių, eksportuoja į užsienį. Lietuvių pagaminti kubilai ir saunos keliauja į tokias šalis kaip Olandija, Danija, Norvegija, Švedija, Suomija, Lenkija, o likę 2 proc. lieka Lietuvos rinkoje.
Nors vyrai būtent į Varėną vystyti verslo atvyko dėl to, kad manė, jog miškingos teritorijos padės verslui, šiandien su lietuviška mediena jie nedirba.
„Mes dalį medžio vežamės iš Baltarusijos, Rusijos. Iš lietuvių neperkame, nors kadaise patys pjovėme rąstus, bet paskaičiavome, kad neapsimoka“, – sakė J. Sinkevičius.
Šiandien verslininkų įmonėje dirba 24 darbuotojai, tačiau tai ne vienintelė jų įmonė. Vyrai turi ir lentpjūvę, kuri jiems paruošia medį produkcijos gamybai, o ten dirba dar 12 darbuotojų.
Paklausti, kiek per dieną šiandien įmonė gali pagaminti kubilų, abu vadovai tikino, kad apie keturis.
„O saunų per metus mes pagaminame apie 500“, – gyrėsi E. Zelionka.
Kubilai – ir kunigams, ir žuvytėms laikyti
Visgi įnoringiausi klientai – lietuviai, daug negalvoję tikino vadovai.
„Jie turi daugiausia pastabų, būna daugiausia neaiškumų, o su užsieniečiais tokių dalykų nebūna“, – mintimis dalijosi verslininkai nors tikino, kad produkcijos kokybė vietinei rinkai ir eksportui tikrai nesiskiria.
Įmonė, kaip pasakojo, kubilus gamina ir parduoda net kunigams.
„Kunigai perka labai paprastus. Esame pardavę, bet jie nėra išskirtiniai.
Būna, kad šiaip klientai užsako kubilus savo žmonoms, draugėms, ko gero, ir meilužėms esame darę. Dovanų tai dažnai gaminame, tarkime kolegai, populiarios ir kaip verslo dovanos“, – sakė J. Sinkevičius ir atsiminė, kad yra buvę ir atvejų, kad klientai kubiluose sugalvoja laikyti ir žuvytes.
Paklausti apie neįprasčiausius gautus užsakymus, vyrai atsiminė ir vieną kelionę į Norvegiją.
„Kadangi vėlavome, kubilus vežėme išrinktus. Kiek atsimenu, tai buvo neįprasčiausias pristatymas, nes važiavome serpantinų keliais, kol privažiavome tokią vietą, kai baigėsi kelias, o oloje buvo iškalti laiptukai viršun.
Viršuje buvo nedidelis vasarnamis, ten nebuvo jokio telefono ryšio, jokios televizijos. Kubilo lentas į viršų nešėme apie 30 metrų“, – pasakojo E. Zelionka ir bepasakodamas atsiminė ir dar vieną įvykį.
„Buvo, kad vykome pas vieną savo partnerių. Atsivežėme vaišių, dovanų, o kai atėjo vakaras ir paklausėme, kur mes miegosime, pirmame ar antrame aukšte, mus atvedė į atvirą pavėsinę, kurioje nebuvo jokių durų, jokių langų, o naktį buvo tik kokie 5 laipsniai šilumos“, – nors tada nebuvo juokinga, šiandien jau juokdamiesi pasakojo vyrai.
