Kai 2005 m. buvo įkurta pirmoji tarpusavio skolinimo (kitaip dar vadinamo sutelktiniu skolinimu) sistema pasaulyje „Zopa“, tikinčių, jog jai pavyks ilgai išgyventi nebuvo labai daug. Tačiau dabar tai didžiausia Jungtinėje Karalystėje veikianti tokio pobūdžio platforma, padėjusi išduoti paskolų už 500 mln. svarų sterlingų.
Kaip dažnai nutinka, Lietuvą pasaulinės tendencijos pasiekia kiek pavėluotai. Vis dėlto joms atėjus kyla nemenkas ažiotažas. Taip nutiko ir su tarpusavio skolinimo sistemomis. Užteko rinkoje praėjusiais metais pasirodyti vienam žaidėjui, kuris pademonstravo palyginti neblogus rezultatus ir, žiūrėk, jo įkandin jau suskubo eiti iš karto net kelios kitos įmonės.
Iš vienos pusės, tai, žinoma, džiugina. Ten, kur vyrauja konkurencija, visada laimi vartotojas. Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie mėsainius ar mobiliojo ryšio paslaugas, o apie pinigus. Todėl būtina atidžiai įvertinti ne tik atsiveriančias galimybes, bet ir kylančius iššūkius.
Teigiami aspektai
Sutelktinio skolinimo platformos šiuo metu yra vienas iš gelbėjimo ratų turintiems pinigų ir norintiems juos įdarbinti. Iki tol populiarus tokiais atvejais buvęs indėlių variantas pastaraisiais metais tapo pajuokos objektu.
Tarpbankinės palūkanos yra tokios mažos, kad padėtas indėlis net nepadengia infliacijos. Tuo tarpu tarpusavio skolinimo sistemose vyraujančios palūkanos yra kur kas patrauklesnės.
Be to, kad sutelktinio skolinimo sistemose investuojantieji gali uždirbti iš palyginti dosnių palūkanų, jos padeda dar labiau išskaidyti investuotojų patiriamą riziką, paskirstant lėšas į kaip įmanoma įvairesnes investavimo priemones. Vargu ar galima tikėtis, kad visi šie kanalai imtų ir per vieną naktį išgaruotų. Kas visai įmanoma vienintelio banko, kuriam patikimi pinigai, atveju. Lietuva šią pamoką, deja, išmoko skaudžiausiu būdu – iš praktikos.
Nereikia pamiršti ir tvirtos valdžios rankos bei jos įvesto griežto skolinimo reguliavimo. Jis smarkiai sumažino verslo, ypač jauno, galimybes skolintis bankuose ar kitose Lietuvos banko prižiūrimose institucijose. Bent jau kol kas sutelktinio skolinimo sistemos yra beveik nereguliuojamos Lietuvos banko, todėl ten paprasčiau gauti lėšų gali ne tik fiziniai asmenys. Jau visai netrukus tokia galimybe Lietuvoje galės pasinaudoti ir verslas.
Žinoma, reguliavimo stoka nėra labai geras dalykas. Jis sugalvotas ne veltui. Taip siekiama apsaugoti tiek skolinančių, tiek ir besiskolinančių interesus ir teises. Vis dėlto reikia tikėtis, kad valdžios kabinetuose svarstomos taisyklės nebus tramdomieji marškiniai, kurie visiškai suvaržys šią idėją.
Aš, kaip kredito unijos atstovas, galiu patvirtinti – dėl sutelktinio skolinimo sistemų augimo jaučiame didėjančią konkurenciją, tačiau bent jau kol kas rinkoje yra tiek klientų, kad jų užtenka visiems: bankams, kredito unijoms ir tarpusavio skolinimo paslaugų teikėjams.
Prie to smarkiai prisidėjo greitųjų kreditų teikėjai, kurių buvę klientai dabar bando užkaišyti finansines skyles, todėl išbando visus įmanomus būdus, galinčius padėti padengti turimas skolas „greitukams“. Kad tik neslėgtų drakoniškos palūkanos.
Iššūkiai
Žvelgiant į naujųjų sistemų trūkumus reikia pažymėti štai ką: dauguma neigiamų aspektų yra susiję su paskolų gavėjais. Jeigu investuotojai gali džiaugtis didelėmis palūkanomis, tai vartotojams belieka gūžtelėti pečiais ir nuspręsti, kuo labiau pasitikėti: banku, kredito unija ar sutelktinio skolinimo sistema.
Pastarosios šalininkai tvirtina, kad naudojantis naujove išvengiama įprasto bankų ar kredito unijų tarpininkavimo ir taip sutaupoma pinigų: skolinantieji gauna didesnę grąžą, o besiskolinantys – mažesnes palūkanas nei kitur. Tačiau viską objektyviai įvertinus galima teigti, kad jų siūlomos palūkanos nėra jau tokios patrauklios, kaip bandoma pavaizduoti.
Gali pasirodyti, kad sutelktinio skolinimo sistemos veikia nesilaikant jokių normų, tačiau kaip ir kiekvienas verslas, pirmiausia siekiama jų tvarumo. Todėl labai atidžiai vertinami tiek skolinantys, tiek ir besiskolinantys. Ši savikontrolė sumažina riziką.
Tuo tarpu tradicinės finansų įstaigos daugiau greičio ir lankstumo galėtų įgauti, jei tik jų daugelyje sričių nevaržytų griežtas reglamentavimas ir su laikotarpiu nespėjantys įstatymų reikalavimai. Pavyzdžiui, technologijos, dėl kurių sutartis galima sudaryti internetu, jau seniai yra, tačiau žmonėms vis dar privalu važiuoti į banką ar kredito uniją, kad jie galėtų padėti parašą ant paskolos sutarties.
Kaita – neišvengiama
Daugelis suprantame, kad finansų sektoriuje reikia pasikeitimų, tačiau taip pat žinome, jog tai neįvyks per vieną dieną. Vis dėlto net nereikia abejoti – technologijos ir toliau transformuos bankų bei kredito unijų darbą.
Tokia evoliucija neabejoja ir didžiosios pasaulio bendrovės, kurios turi, rodos, neribotus informacijos bei lėšų išteklius. Štai „Google“ 2013 m. daugiau nei 120 mln. JAV dolerių investavo į, jos manymu, perspektyvią sutelktinio skolinimo sistemą „Lending Club“.
Tikiu, kad XIX a. pabaigoje gyvenęs iškilus vokietis Friedrichas Wilhelmas Raiffeisenas, laikomas kredito unijų pionieriumi, būtų kūręs būtent tokias sutelktinio skolinimo sistemas, jei tik tuo metu būtų buvusios reikiamos technologijos. Bet geriau vėliau nei niekada. Progresyvūs žmonės užduoda toną, o mes visi privalome neatsilikti ir geriausią jų praktiką pritaikyti tiek asmeniniame gyvenime, tiek ir versle.
Matyt, nepraeis nė metai ir sulauksime sutelktinio skolinimo reglamentavimo Lietuvoje, apibrėžiančio tarpusavio skolinimo sistemų veikla.
Tikėtina, kad politikai ir ekspertai remsis Didžiosios Britanijos sukaupta patirtimi ir įstatymų baze bei stengsis kiek įmanoma griežčiau viską reglamentuoti. Iki tol turime progą stebėti, kaip veikia naujas finansų rinkos dalyvio modelis. Galbūt visi turėsime ko iš jo pasimokyti?