Užsidirbti galima ir iš kalvystės, ir iš audimo

Amatas – nebūtinai hobis ar papildomas uždarbio šaltinis. Yra žmonių, kurie nepabijoję laužyti stereotipų nusprendžia įsiklausyti į save ir užsiimti tik širdžiai mieliausia veikla, pavyzdžiui, puodų žiedimu ar kalvyste. DELFI pakalbinus į Šv. Baltramiejus mugę Vilniuje atvykusius amatininkus paaiškėjo, kad iš amato galima puikiai pragyventi, o universitete įgyta specialybė netrukdo apsigalvoti ir imtis dabar jau nebepopuliarių užsiėmimų.

Penktadienį Šv. Baltramiejaus mugėje susirinko įvairiausių amatų meistrai – puodžiai, kalviai, juvelyrai, audėjai, kitų užsiėmimų atstovai. Susivežę savo rankų darbo gaminius, jie ne tik pardavinėjo šiuos susirinkusiems mugės lankytojams, bet ir įdėmiai pasakojo apie tai, kaip vyksta jų gamybos procesas.

Norint jį suprasti nebūtina gimti amatininkų šeimoje ar paties amato mokytis nuo pat mažens – kartais pakanka smalsumo ir drąsos imtis mėgiamos veiklos. DELFI kalbinti amatininkai pasakojo, kad nors žinių iš kartos į kartą jiems ir neperdavė seneliai ar tėvai, dominančia veikla užsiimti pakanka noro, o pragyventi iš tokios veiklos taip pat galima.

Puodžiaus amatą nulėmė likimas

Amatų gildijai priklausantis Mindaugas Rutkauskas pasakojo jau nebepamenantis, kada pradėjo užsiimti puodų žiedimu, tačiau susidūrimą su šia veikla jis vadina likimu. „Toks likimas. Puodus pradėjau žiesti jau seniai, tuo užsiimu daug metų. Pagal specialybę esu istorikas“, - sakė jis. Mesti istoriko darbą ir imtis amatų M. Rutkauskas nusprendė pajutęs, kiek toks užsiėmimas suteikia laisvės.

„Nenorėjau dirbti mokykloje, nenorėjau biurokratinio darbo, norėjau būti laisvas – kada noriu eiti į darbą, kada nenoriu – neiti“, - juokavo pašnekovas. Jis sakė, kad ir pragyventi iš mėgiamos veiklos galima: „Galbūt kitus darbus dirbant pinigų ir daugiau, bet specialybę keisti jau vėlu. Įvairiai – būna geriau, būna blogiau, būna didesnis užsakymas, būna mažesnis. To darbo nuolatos yra“.

Tapti puodžiumi jį paskatino kadaise Kaune baigta ketverių metų mokykla. M. Rutkauskas kalbėjo, kad šis užsiėmimas jam mielas, nes žiesti puodus, užsiimti keramika – įdomu, tiesiog gera kurti gražius daiktus. Be to, jis ne tik gamina indus kitiems, bet ir stato krosnis, užsiima restauracija.

„Mes užsiimame archeologinių radinių rekonstrukcija. Randama šukė, lėkštė, o tu galvoji, kur ji buvo – išsimatuoji gabaritus, dydį. Tuomet ir smegenims yra darbo, kaip atkurti, kaip kas buvo padaryta“, - kalbėjo jis. M. Rutkauskui taip pat yra tekę statyti krosnį ir Bistrampolio dvare. Savo pagamintų keraminių dirbinių galerijoms jis nė nespėja gaminti, parduoda juos amatų gildijoje, o dalį daiktų netgi pasilieka sau.

„Yra daiktų, kuriuos pasilieku sau, pasidarau juos asmeniškai, gaila juos parduoti. Keramikoje daug atsitiktinumų – kur „ėjo“ liepsna, kur susimaišė glazūros. Yra tokių dalykų, kurių nepakartosi, kurie gaunasi labai gražiai, o ir jei parduosi, grauši nagus“, - kalbėjo M. Rutkauskas.

Puodžius sakė, jog žmonių susidomėjimas rankų gamybos dirbiniais vis auga. „Žmogus nenori tik fabrikinio daikto, suprantantys nori daiktą paimti į rankas, mato linijas, kurios rodo, kad tai – ne daiktas, pagamintas fabrike“, - kalbėjo amatininkas. Jis džiaugėsi, kad nors puodžių ir mažėja, vis dar atsiranda tokių, kuriems ši veikla miela. Visgi, jo manymu, Lietuvoje šio amato atstovai nėra labai vertinami: „Pavydu, kaip japonai vertina savo puodžius, keramiką, o pas mus...Ten daromos didžiulės pasaulinės reklamos, o Lietuvoje niekas nieko nemato“

Kalvystė tapo gyvenimo dalimi

Mažeikiuose gyvenantis kalvis Maksimas Mickevičius sakė, kad jis bei kolegos savo dirbiniais - atvirkščiai - stebina užsienyje gyvenančius žmones. Išvykos į svečias šalis – vienas iš būdų užsidirbti.

„Daugiausiai važinėjame po užsienį, istorinius renginius, demonstruojame ir pardavinėjame savo dirbinius – praktiškai iš to ir gyvename. Žmonės labai nustemba, jog prekystaliai nukrauti daiktais ir visuomet manęs klausia, ar čia mūsų darbas“, - pasakojo jis. M. Mickevičius sakė dažniausiai gaminantis ir parduodantis senovinių daiktų replikas. „Lankomės muziejuose, ten kai kuriuos daiktus leidžia pačiupinėti, išsimatuoti. Apskritai labai daug informacijos yra knygose, internete, taip ją ir renkamės“, - kalbėjo pašnekovas.

Pasak jo, dažniausiai gaminamos Lietuvoje ar Skandinavijoje rastų daiktų kopijos.

Į kalvystę jo nepastūmėjo praeityje šiuo amatų užsiėmę tėvai ar seneliai – M. Mickevičius išbandyti kalvio amatą nusprendė taip pat baigęs istorijos studijas. „Pagal išsilavinimą esu istorijos mokytojas, o šis amatas tiesiog pasirodė labai įdomus. - kalbėjo jis. - Man tai nėra darbas, tai yra mano gyvenimo dalis“.

Nuo mėgiamo amato neatbaido net nuolatiniai sužeidimai. „Esu susižeidęs milijoną kartų, praeina, truputį paskausta. Nusideginimai labai dažni. Tačiau svarbu, kad ne į akis, ir dantų neišmuša, o visa kitai, tai...“, - šypsojosi pašnekovas.

Kalvis sakė, jog norint išmokti tokio sudėtingo amato pirmiausiai reikia susirasti gerą mokytoją. „Pradžioje reikia susirasti meistrą, kuris priims tave mokytis dirbti. Jų yra ir Vilniuje, tačiau kai kurie iš mokinių prašo pinigų. O kur aš ėjau, tiesiog atėjau – „nori dirbti, dirbk“. Pamatai, kaip dirba meistras, kokius įrankius naudoja, visas kaitinimo ir kalimo procedūras. Pamažu pradedi pats – iš pradžių nuo paprastesnių dalykų, po to sudėtingesnių“, - apie tai, kaip reikia pradėti mokytis kalvystės pasakojo jau dvylika metų tuo užsiimantis M. Mickevičius.

Kadaise kartu su septintos kartos kalviais išmoktas pamokas dabar amatininkas bando perduoti kitiems – jau devynerius metus turi savo kalvę ir Mažeikiuose šio amato moko vaikus. M. Mickevičiaus teigimu, tapti kalviu nėra taip paprasta kaip, pavyzdžiui, drožėju.

„Pas mane pamokas lankę vaikai, kurie dabar yra pirmakursiai ar antrakursiai, neturi galimybių įsirengti kalvių. Tai ne drožyba, kai pakanka namuose pasiimti lentą ir drožinėti, - pasakojo jis. - Apskritai tie (kalvystės – DELFI) įgūdžiai jiems pravers, nes jie išmoksta tikrai labai sunkaus amato“.

Jo teigimu, sunkiausia būnant kalviu – tai, kad daiktą galima pačiupinėti tik tuomet, kai jis yra visiškai atvėsęs. „Kitas dalykas – karštis. Reikia ne tiek jėgos, kiek ištvermės. Pas mane mokosi 13 – 14 metų mergaitės, kurios puikiausiai kala, žinoma, ne didelius daiktus, bet, pavyzdžiui, strėlės antgalius, gali peilį nusikalti“, - pasakojo kalvis. Visgi, jo teigimu, norinčių užsiimti kalvyste vis mažiau – tai lėmė technologijos, kuriomis jaunimas yra labiau susidomėję nei amatais.

Austi – kurti apsaugą kitiems

Iš Kauno į mugę atvykusi juostų audėja Vilija Ratautienė sakė, kad jos gaminiais visgi domisi ir jauni žmonės. Ji ir pati bandanti prisitaikyti prie jauniausių pirkėjų – audžia ir dėklus mobiliesiems telefonams.

„Aš manau, kad tradicija turi būti gyva, aktuali ir šiandien. Jei daiktas pagamintas naudojantis senąja technika, nereiškia, kad jis turi būti paslėptas spintoje, skrynioje ar muziejuje. Kaip tuomet jaunimui žinoti?“, - stebėjosi moteris. Nors juostų audimas reikalauja daug kantrybės ir kruopštumo, moteris sakė, jog toks darbas jai labai patinka: „Anksčiau tiesiog audžiau ir negalvojau, nei kur dėsiu, nei ką veiksiu“.

Ji sakė, kad audimas yra vienintelė jos veikla, iš kurios užsidirba – šio amato moko kitus, savo dirbinius parduoda galerijose, užsakymu gauna ir iš vestuves ar krikštynas rengiančių žmonių.

„Užsisako būtent individualiai audžiamas juostas, ypač per krikštynas, nes pagal senąsias lietuvių tradicijas juostos apjuosimas yra apsauga, uždarymas į saugumo ratą. Turbūt todėl žmonės intuityviai tų juostų nori ir ieško – tai ateina iš vidaus. Ši tradicija buvo ir sovietų laikais. Pavyzdžiui, svečio apjuosimas jubiliato juosta“, - pasakojo ji.

V. Ratautienė sakė juostas audžianti naudodama senovinę techniką, o pačios juostos – su simboliniais senoviniais ženklais. „Audžiu senoviniu būdu. Labai sena technika – audžiu vytiniu būdu su kaladėlėmis. Jos gali būti medinės, iš metalo, plastiko. - kalbėjo ji. - Tai yra pačios pirmosios primityvios staklės, kurioms nereikia praktiškai jokių investicijų – pasiimi tik siūlų ir tokias kaladėles. Kadangi tai senovinė technika, sudėtingų raštų neaudžiu, tik pagrindinius lietuviškus archetipinius tradicinius ženklus – kryžių, eglutę. Ženklai turi savo reikšmes, savo galias. Žmonės tikėjo, kad, pavyzdžiui, kryžius apsaugo ir gero linki, eglutė – ilgaamžiškumo ir apsaugos ženklas“.

Moteris tikino konkurencijos nebijanti ir užsidirbti iš užsiėmimo galinti. „Įmanoma ir galima. Bet bėda, kad dirbti kaip ir visur reikia“, - juokavo ji.