Praėjusiais metais buvo surengtas konkursas atkurti penktajame dešimtmetyje kultiniais buvusius kvepalus „Iris Gris“. Juos sukūrė kvepalų kūrėjas Vincent'as Roubert'as, o išleido dizaineris Jacquesas Fathas – įtakingas prancūzų kutiurjė. Šių kvepalų gamyba buvo nutraukta 1954 metais J. Fathui mirus nuo vėžio.

Vėliau V. Roubert'o sūnus padovanojo kvepalų formulę Versalyje veikiančiam kvapų archyvui „Osmothèque“. Šio archyvo turimi receptai negali būti naudojami komerciniams tikslams.

„Iris Gris“ buvo laikomi vienais iš kvepalų Šventųjų Gralių. Žmonės iki šiol per „eBay“ perka dar užsilikusius šių kvepalų likučius, nes jie „tikra legenda“, sako dabartinė bendrovės „Jacques Fath Parfums“ kūrybos direktorė Rania Naim.

Nemažai garsių kvepalų kūrėjų nusprendė dalyvauti minėtame konkurse ir pabandyti atkartoti legendinius kvepalus. Kai atėjo laikas priimti sprendimą, ekspertų komisija vienbalsiai nusprendė, kad „Maelstrom“ kūrinys yra pats geriausias.

Ši nedidelė kvepalų gamybos įmonė veikia penktajame Paryžiaus rajone. Ją tais pačiais metais, kaip ir vyko konkursas, įkūrė Patrice'as Revillard'as, Marie Schnirer ir Yohanas Cervi. Daugeliui konkurentų ši įmonė iki tol buvo nežinoma. Ji spėjo sukurti tik septynis kvepalus, įskaitant ir konkurse dalyvavusius. „Vos tik pirmasis komisijos narys juos pauostė, neprireikė nė minutės, kad jis pasirinktų būtent „Maelstrom“, – pasakojo R. Naim.

Naujieji „Iris Gris“ kvepalai, pavadinti „L’Iris de Fath“, bus išleisti rugsėjį. Kadangi jų gamyboje naudojama daug gryno iriso, kvepalų kaina yra tiesiog astronominė. „Kai kurie žmonės mano, kad irisų aromatas šiuose kvepaluose yra gaunamas iš žiedų, – pasakojo Y. Cervi. – Tačiau mes naudojame šaknis, kurias reikia auginti trejus metus, o vėliau trejus metus džiovinti.“

30 mililitrų naujųjų kvepalų kainuos 1470 eurų, o per metus bus pagaminta vos 150 šių kvepalų buteliukų.

Ne visi „Maelstrom“ gaminami kvepalai yra tokie brangūs, tačiau beveik visi jie, kaip teigia šios srities specialistė Larissa Jensen, patenka į vadinamąjį prestižinį prabangos prekių rinkos segmentą.

Anot L. Jensen, iš pradžių siekta tokius sudėtingus, dažnai tiek vyrams, tiek moterims tinkančius ir itin brangius kvepalus gaminti siekiant išskirti prekės ženklą, o ne gauti pelno. Tai tarsi sakralus produktas, prilygstantis aukštosios mados drabužiui ar ir itin retam automobiliui.

2011 metais „Dolce & Gabanna“ mados namai, turintys ir „Walmart“ prekybos centrų tinkle parduodamą kvepalų liniją, taip pat išleido itin brangią liniją „Velvet Collection“, kurios nedidelis buteliukas kvepalų kainuoja 430 JAV dolerių.

Tokiais projektais „siekiama atkreipti dėmesį į kvepalų kūrėją“, – sakė L. Jensen. „Tai susiję su kokybe, meistriškumu, ypatingomis sudėtinėmis dalimis ir itin sodriais eksperimentiniais kvepalais“, – pažymėjo ji.

Tačiau, jos teigimu, garsius prekių ženklus nustebino tai, kad šie itin reti kvepalai pasidarė pelningu verslu. Dėl to jie ėmė pirkti nepriklausomus kvepalų kūrėjus, kurie gamina itin nedaug specifinių kvepalų. Pernai tokiems kvepalams teko maždaug 6 proc. JAV kvepalų rinkos, kuri vertinama 4 mlrd. JAV dolerių.

Pavyzdžiui, 2014 metais „Estée Lauder“ nusipirko nišinių kvepalų gamintojus „Editions de Parfums Frédéric Malle“ ir „Le Labo“. Labai dažnai tokių kvepalų prestižiškumui įtakos turi ne tik pats kvapas, bet ir gera reklama. Tačiau bet kas, kas pauostytų Frédérico Malle kurtų kvepalų, iš karto suprastų, kad jie ypatingi. Tarkime, „Portrait of a Lady“ kvepalai yra laikomi vienais inovatyviausių ir įdomiausių, šiuo metu esančioje prekyboje. Juose yra gausu natūralios rožių esencijos, kurią papildo nemaža pačiulių dozė. Gerbėjams jie taip patinka, kad jie nedvejodami moka 390 JAV dolerių už šimtą mililitrų.

Kitoms kompanijoms kvepalus kurianti bendrovė „Maelstrom“ kol kas dar nepasiekė tokio lygio. Ji yra sukūrusi „Pavillon Rouge“ kvepalus mažai kvepalų gamybos kompanijai „Jovoy Paris“. Jie kainuoja apie 130 eurų už šimtą mililitrų. Taip pat „Maelstrom“ parfumeriai sukūrė penkis aromatus bendrovei „Compagnie des Indes“, kurių kiekvienas kainuoja 65 eurus už šimtą mililitrų.

Tačiau visų šių aromatų išskirtinumas yra tas, kad šie kvepalai brangiai kvepia. Tokiam įspūdžiui pasiekti pasitelkiama sudėtinga struktūra. Rožė kvepia kaip rožė. Tačiau rožė ir pačiuliai kvepia pinigais.

Ir nors tos džiovintos irisų šaknys yra be proto brangios (kilogramas kainuoja 25 tūkst. eurų), pasak P. Revillard'o, galutinis rezultatas nėra susijęs tik su itin brangiais ingredientais. „Žaliavos kokybė ir meistriškumo kokybė, – sakė jis. – Ir abu šie dalykai yra visiškai skirtingi.“

Masinė prabangių kvepalų rinka gal ir naudoja brangius ingredientus, tačiau šie produktai yra skirti įtikti daugumai vartotojų – nuo besilankančių oro uostų parduotuvėje Pekine iki ateinančių į universalines parduotuves Niujorke ar mažyčius butikus Londone.

Kai P. Revillard'as ir Marie Schnirer kuria kvepalus, jie pradeda nuo vadinamojo „juodraščio“, kuris bendrais bruožais apibrėžia, kaip kvepalai turėtų kvepėti ir kiek kainuoti. Beje, iš tiesų P. Revillard'as ir M. Schnirer kuria kvepalus, o Y. Cervi padeda juos galutinai ištobulinti ir tvarko verslo reikalus.

Pavyzdžiui, vieno kliento „juodraštis“ gali nurodyti, kad reikia „sauso, sodraus medienos kvapo“. O kitas – „kvapas 25–30 metų moteriai, kuri mėgsta svajoti“. „Maelstrom“ visada siekia sukurti aromatą, kuris „tarsi kažką primintų“, tačiau būtų nepakartojamas ir iki šiol neuostas.

Kurdamas šiuos stebuklingus daugiasluoksnius aromatus, P. Revillard'as sukuria vadinamąjį aromato „stuburą“ – „Excel“ lentelę, kurioje surašytas tikslus kiekvienos sudėtinės dalies svoris. O tuomet viskas darosi šiek tiek sudėtingiau.

„Reikia atrasti tinkamą visų šių žaliavų kombinaciją, – aiškina jis. – Labai paprasta visus ingredientus tiesiog sumaišyti, tačiau svarbiausia juos subalansuoti. Galima tarsi sudėlioti labai gerą kvapą, tačiau dienos pabaigoje jis neteks savo išskirtinumo. Taigi yra kažkokia techninė problema, ir turi viską keisti.“

Kaip ir kiti nišinių kvepalų kūrėjai, „Maelstrom“ padeda kvepalų prekybos milžinams, tokiems kaip „Coty“, „Givaudan“ ar „Estée Lauder“, nes į šią rinką pritraukia vis daugiau žmonių. „Kai kurie žmonės didesnėse kompanijose žino apie mus, tačiau jie nelaiko mūsų konkurentais, – sakė P. Revillard'as. – Mes nesame toje pačioje rinkoje.“

Vienas iš galimų ateities variantų yra tas, kad kažkokia didelė kompanija nupirks „Maelstrom“, tačiau Y. Cervi teigia norįs, kad „Maelstrom“ liktų „žmogiško dydžio kompanija“. Ji auga lėtai, bet stabiliai. Iki šių metų pabaigos jos įkūrėjai tikisi išleisti 13 naujų aromatų prie jau išleistų septynių.

Remiantis šios pramonės standartais, „Maelstrom“ įkūrėjai yra labai jauni: P. Revillard'ui yra 26 metai, M. Schnirer – 28 metai, o Y. Cervi – 29 metai. „Mes veikiausiai esame pirmieji nepriklausomi tokio amžiaus kūrėjai“, – sakė Y. Cervi.

Kai jie sukuria kokį nors kvapą, ar bent jau mano, kad jis jau yra užbaigtas, aromatą išbando įmonės darbuotojai. „Laboratorijoje labai sunku suvokti visas kvapo savybes, – aiškino Y. Cervi. – Turi palaukti, kol išeisi ir praleisi su draugais kokį vakarą ir pamatysi, ar sulauksi komplimentų. Nes jeigu manai sukūręs kažką tikrai galingo ir įspūdingo ir esi vakarėlyje, bet niekas nereaguoja, tuomet veikiausiai yra bloga mintis likti prie tokios formulės.“

Būtent tai ir skiria „Maelstrom“ nuo didžiųjų kvepalų kompanijų. Jie ne tiesiog gamina kvepalus, jie kuria aromatus, kuriuos norėtų naudoti patys. „Esu nuolat pasikvėpinęs – dieną ir naktį. Kiekvieną akimirką. Negaliu gyventi be kvepalų ant mano odos. Tikrai“, – sakė Y. Cervi.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (77)