Vienos didžiausių Lietuvoje verslo grupių „Vilniaus prekyba“ smulkusis akcininkas Mindaugas Marcinkevičius skaičiuoja, kad šiuo metu turi daugiau nei 10 ieškinių, kurių suma siekia daugiau nei 300 mln. eurų. Anot jo, visos istorijos baigtis gali būti dvejopa – visiškas finansinis krachas arba civilizuotai užbaigti santykiai ir pasidalyta nauda. Vis dėlto paskutiniai įvykiai rodo, kad linkstama ties pirmu variantu.
Po truputį artėjant ne vienus metus trunkančios kovos dėl milžiniškų pinigų ir ambicijų finalui, M. Marcinkevičius davė interviu „Delfi“. Pašnekovas pokalbio metu itin kritikuoja Lietuvoje galiojantį Akcinių bendrovių įstatymą, dėl kurio, anot jo, smulkiųjų akcininkų teisės lieka visiškai neapgintos.
O „Vilniaus prekybos“ direktorius Andrius Mikalauskas komentuoja, kad Marcinkevičiaus teiginius apie tariamą smulkiųjų akcininkų teisių pažeidimą galima vertinti kaip bandymą žiniasklaidoje spręsti tuos klausimus, kurie jau yra nagrinėjami teisminiame procese.
„Vilniaus prekyba“ reaguodama į dalį Marcinkevičiaus išsakytų teiginių apie privatizavimo procesus, įstatymų spragų ieškojimą, „Maximos“ įtaką rinkoje ir Nerijaus Numos siekį sukoncentruoti valdymą nurodė, kad nekomentuos M. Marcinkevičiaus viešai reiškiamų teiginių, kurie yra klaidinantys ir neatitinkantys tikrovės.
„Anksčiau Lietuvos teismai jau yra konstatavę, kad tam tikri M. Marcinkevičiaus viešai išsakyti teiginiai neatitinka tikrovės, ir M. Marcinkevičius buvo įpareigotas tam tikrus teiginius paneigti“, – komentare „Delfi“ teigė A. Mikalauskas.
– Kelintais metais jau jūs prisijungėte prie Nerijaus Numavičiaus ir Igno Staškevičiaus?
– Turėčiau patikslinti, kad aš žinau istoriją, kai pradžia buvo nuo Žilvino Marcinkevičiaus ir Nerijaus Numavičiaus. Pirmieji buvo N. Numavičius, Ž. Marcinkevičius – jie mokėsi tame pačiame Medicinos fakultete, tada Julius ir Vladas Numavičiai, aš. Nuo 1991–1992 metų, kai dar parduotuvių neturėjome, prasidėjo privatizavimo verslas, atsirado nauda, kuria, jei būtume norėję, būtume galėję dalintis.
Toliau keturi dalyviai – Gintaras Marcinkevičius, Ignas Staškevičius, Renatas Vaitkevičius ir Mindaugas Bagdonavičius – prisijungė vėliau, kokie jau 1994 metai, kai gavo po tuos 2 proc.
Kai prisijungiau, buvo ankstyvieji 1990-ieji. Nerijus yra iš daugiavaikės šeimos kaip ir aš. Vienoje šeimoje – šeši vaikai, mūsų – penki. Visa ta pažintis užsimezgė studentavimo laikais. Mano broliai Gintaras ir Žilvinas, Nerijus, Ignas mokėsi universitete medicinos, aš mokiausi VGTU, tuomet jis buvo kitaip vadinamas, ir visi buvome tie alkani studentai, kurie siekė gyvenime prasimušti. Toli gražu dar iki universiteto baigimo buvo, kai išėjau iš VGTU trečiame kurse, grįžau užbaigti jau po 10–12 metų.
– Kokią specialybę?
– Statybos ekonomika ir valdymas. Studentų laikais alkani studentai: trys broliai – iš vienos šeimos, trys broliai – iš kitos. Tiesa, Nerijaus broliai Vladas ir Julius nestudentavo, bet priežastis susimesti į krūvą ir ką nors daryti, motyvacija buvo panaši – alkis. Tų 1990-ųjų metų pradžioje ir pradėjome galvoti, bendrauti, kad laikas jau už kažko kabintis, ypač žinant, kad Lietuva iš esmės keičiasi, sovietmetis pasibaigė, atsivėrė galimybės ką nors daryti, negalima praleisti šanso. Vėliau prie mūsų prisijungė Renatas Vaitkevičius, Mindaugas Bagdonavičius. Ignas Staškevičius, kiek žinau, su Nerijumi turėjo kažkokį versliuką kiek anksčiau nei tie 1991 metai.
Iki to mano prisijungimo aš turėjau kitą nedidelį verslą, susijusį su baldų gamyba, savo gimtuosiuose Šakiuose. Iš to versliuko ištraukiau visas lėšas ir su tuo kapitalu atvažiavau, prisijungiau prie Žilvino ir Nerijaus pasiūlymo.
– Tai jūs link verslo nuo pat pradžių linkote?
– Ko tik aš savo vaikystėje nesu daręs: ir triušius, ir gėles auginęs. Dar visokių verslų buvo, man tai labai patinka.
– Kai prisijungėte, kas vyko toliau?
– Pradžioje tokio dalyko, kaip Akcinių bendrovių įstatymo, nebuvo, jis atsirado vėliau, gal apie 1993–1994 metus. Tai mes savo veiklos niekaip nebuvome formalizavę. Buvome devyni dalininkai. Devyni to verslo, kuris prasidėjo nuo to mažo kapitalo, – kas ką iš namų, kas ką iš buvusių veiklų atsinešė. Tokia verslo pradžia – devyni dalininkai einame dirbti tai, ką matome naudinga, pelninga daryti. Daug dalyvavome privatizavimo procese, pasidalinome, kas į kokią dalį naudos pretenduojame.
– Pamenate, koks tas pradinis kapitalas buvo?
– Neatsimenu kitų žmonių atsineštų dalių. Savo atsimenu, tai buvo maždaug 82–86 tūkst. rublių. Tik ką pasibaigęs sovietmetis, dar talonai neįvesti, dar buvo rubliai.
– Kodėl maisto prekyba? Kodėl į šį sektorių nueita?
– Mes pradėjome nuo verslų privatizacijos. Kitaip sakant, galima privatizuotą įmonę šiek tiek brangiau parduoti ir nuo to uždirbti. Nusipirkome pirmąją maisto parduotuvę Savanorių pr. Pabandėme ją užkurti, pasisekė, vėliau įsigijome keletą kitų gastronomų: „Šilo“ gastronomas buvo Antakalnyje, Savanorių pr. pradžioje išsinuomojome patalpas dar vienos nedidelės maisto parduotuvės. Taip viskas ir užsikūrė. Ilgą laiką, trejus metus, tie verslai „važiavo“ paraleliai – maisto prekyba ir dalyvavimas privatizavimo procese. Į maisto prekybą susikoncentravome maždaug 1995 metais pamatę, kad tai galėtų mums būti pagrindinė veikla.
– Kaip tuo metu apibūdintumėte „Vilniaus prekybos“ devintuko santykius? Tai buvo draugų būrys ar tik verslo partneriai?
– Ir viena, ir antra. Ir labai gerų draugų, ir verslo dalininkai tuo pačiu metu. Mes visi buvome panašaus amžiaus, visi buvome vienodai alkani, net mūsų vaikystės buvo labai panašios, bent jau Marcinkevičių ir Numavičių. Ir vieni, ir kiti – iš daugiavaikių šeimų, ir vieni, ir kiti patyrė nuolatinį nepriteklių, kuris suformuoja alkį, kad reikia eiti ką nors daryti, nesėdėti ant sofos, nes tai geruoju nesibaigs. Tas vienodas požiūris į gyvenimą ir suvedė. Išėjo puikus derinys.
– Paminėjote, kad aktyviai dalyvavote privatizavimo procese. Yra ir istorija su cukraus gamyklų privatizavimu. Ar tiesa, kad būtent šių akcijų supirkimas iš darbuotojų, o vėliau pardavimas užsienio investuotojui, šis kapitalas ir leido atsirasti „Maximai“ tokiai, kokia yra, pasiekti sparčią plėtrą?
– Kada prasidėjo maisto prekybos, pirmojo būtinumo prekių verslas, niekas tos veiklos privatizavimo srityje neužleido. Ji ėjo paraleliai: vystėsi maisto parduotuvių tinklas, paraleliai dalyvaudavome privatizuojant vieną ar kitą objektą, kai ką paskui parduodavome, kai ką pasilikdavome. Dažniausiai pasilikdavome, kas susiję su maisto prekyba. Tas laikotarpis, kai susidomėjome cukraus pramone, buvo ankstyvasis maisto prekybos vystymosi laikotarpis. Parduotuvių turėjome vos kelias dešimtis, kitaip sakant, nebuvome reikšmingo dydžio tinklas, ir iš esmės situacija pasikeitė. To tinklo dydis pasikeitė, kai mes gavome galimybę pardavę cukraus fabrikus investuoti tas lėšas į mažmenos tinklo plėtrą. Tai buvo apie 1998–1999 metus, nepamirškime, dar buvo Rusijos krizė, rinkoje trūko pinigų, o mes šviežiai pardavę cukraus fabrikų akcijų paketą turėjome nemažai gauto kapitalo, kurį nukreipėme į mažmeną ir per kokius trejus metus papenkiagubėjome.
Gavę cukraus pinigus turėjome apie 45 parduotuves. <…>. Per maždaug ketverius metus, kai jau turėjome 250 parduotuvių, tapome rinkos lyderiais, atsirado kitų galimybių, susijusių su pirkimo kainomis, su plėtra.
– Ar cukraus gamyklų akcijas supirkote su intencija, kad vėliau parduosite ir tos lėšos bus skirtos parduotuvėms plėsti?
– Tokio išankstinio plano nebuvo. Bet kad mes nesame pajėgūs būti reikšmingi cukraus pramonėje, imant plačiau regioną, ne vien Lietuvą, puikiai suvokėme. Kiek tų fabrikų Lietuvoje beturėsi, vis tiek esi nykštuko dydžio, lyginant su Vokietijos ar Prancūzijos gigantais, ir anksčiau ar vėliau teks parduoti, tą supratome.
– Reikėjo verslo žinių, bet nė vienas tuo metu verslo nestudijavote. Iš kur tos žinios ir praktika, kaip viską daryti?
Neturėjome mes tų žinių, viskas paremta tuo, ką minėjau, – alkiu. Imi, skaitai, žiūri. Skaitai tol, kol supranti, tada eini daryti. Iš pradžių pridarai klaidų, tada jas išsitaisai ir vėl darai, kol pasieki rezultatą. Nebuvo nė vieno iš mūsų, žinančio, kaip veikia akcinių bendrovių įstatymas ar kaip sukonstruotas privatizavimo įstatymas, kad ateitų ir galėtų visiems prie stalo paaiškinti. Eini ir darai.
– „Laisvės TV“ dokumentikoje, kai kalbama apie cukraus gamyklų akcijų pirkimą, sakoma, kad buvo įdarbinami neįgalieji, jog būtų galima gauti mokestinių lengvatų. Ar buvo tokių pamąstymų, kaip čia lengviau padaryti su tais mokesčiais?
– Be jokios abejonės. Mokesčių optimizavimas yra absoliučiai daugumoje šalių įprasta praktika. Be jokios abejonės, taip.
– Bet ar nesakytumėte, kad tai – bandymas sukčiauti?
– Iš esmės tai yra įstatymų spragų ieškojimas neperžengiant raudonos linijos, kai atsiduri už legalumo ribų, toje pusėje, kur jau gali būti baudžiamas. Tokių galimybių ieškojimas vyko nuolatos.
– Eikime tolėliau nuo cukraus gamyklų. „Maxima“ plečiasi, parduotuvių daugėja, yra ir kitų veiklų – statyba, „Eurovaistinė“, „Akropolis“ kyla; kaip verslo žingsniai buvo žengiami, kad nuspręsta rinktis ir šias veiklas?
– Visos veiklos, bent jau dauguma, kurias paminėjote, yra susijusios su mažmena. NT verslas natūraliai vystosi, vystant maisto prekybą galima prekiauti vaistais, iš esmės nėra didelio skirtumo, tik reikia atitikti vaistų prekybos reguliavimą, ir tiek žinių, prekiauti plytomis, lentomis ir kastuvais „Ermitaže“ – irgi, tik reikia perprasti tos srities specifiką ir pirmyn.
Šie dalykai atsirado natūraliai plėtojant mažmeninę prekybą. Aš nesakyčiau, kad jie visiškai atskiri, niekaip nesusiję su verslais, lygiai taip pat kaip ir NT verslas: iš pradžių – nedidelės parduotuvės, vėliau – truputį didesnės, vieną gražią dieną atsiranda „Akropolis“, paskui antras, trečias, ketvirtas. Kaip bežiūrėsi, jie vis tiek yra mažmeninės prekybos taškai ir, natūralu, kad išsivystė iš pirminės idėjos – mažmeninės prekybos maisto produktais.
– Koks konkrečiai jūsų vaidmuo buvo esant pirminei verslo stadijai? Tikriausiai visas devintukas buvo pasiskirstęs, už ką atsakingas?
– Iki maždaug 1998 metų aš buvau finansininkas, nuo 1998-ųjų iki daugmaž 2003-iųjų užsiėmiau viso NT vystymu, o kai atsirado „Akropoliai“, susitelkiau tik į „Akropolių“ vystymą iki pat išėjimo 2010 metų gruodį.
– Peržengėme 2000 metus, įžengta į naują tūkstantmetį, kokia tuomet buvo „Vilniaus prekybos“ ambicija, verslo planai?
– Pagrindinis tikslas buvo tapti rinkos lyderiu. Čia ir yra „Maximos“ išskirtinumas, stiprumas, ir pagrindinis skirtumas nuo bet kurio kito tinklo Lietuvoje – rinkos dalis. Ji duoda daug dalykų, kurių eilinis vartotojas nemato. Jei kalbėtume paprastu buitiniu lygmeniu, tokia rinkos dalis, kurią turi „Maxima“, – kai kuriuose miestuose ar miesteliuose daugiau nei pusę rinkos, leidžia padiktuoti ne tik pardavimo kainas lentynose, t. y. už kiek parduosi kavą, pieną, duoną, bet ir užpirkimo kainas.
– Esminė žinia – svarbu ne tik tai, už kiek tiekėjas parduos mėsą, duoną ar pieną „Maximos“ tinklui, bet ir už kiek tas tiekėjas parduos kitam tinklui – „Iki“, „Rimi“, „Norfai“.
– Kitaip tariant, turėdama tokią rinkos dalį, „Maxima“ diktuoja žaidimo taisykles ir tiekėjui, ir vartotojui. Čia yra ta jėga, kuri tave padaro išskirtinį rinkoje. Tai dar ir ta priežastis, dėl kurios vėliau reikia kurti tokius dirbtinius darinius, kaip „Franmax“, kuris oficialiai yra franšizės turėtojas ir pardavėjas, realiai, mano nuomone, tai yra pinigų nusiurbimo nuo „Maximos“ varikliukas, kad neerzintų visuomenės su savo kosminiais pelnais. Atkreipiu dėmesį, kad visai neseniai, rodos, ataskaitose už 2019 metus, „Maxima“ deklaravo didelį pelno šuolį, tas pelno šuolis iš esmės ir susijęs su tuo, kad franšizės „Franmax“ mokėjimai grįžo į Lietuvą. VMI iniciatyva ar ne, nežinau, mano nuomone, jų iniciatyva, buvo priversti sugrąžinti visus „Franmax“ mokėjimus į Lietuvą, ir tai pagrindas, kodėl tie pelnai šoktelėjo.
– Grįžtame dar šiek tiek atgal. Sakėte, „Maxima“ turėjo ambiciją tapti rinkos lydere, ja ir tapo. Ar tai reiškia, kad tapus rinkos lydere buvo įgauta jėga prieš tuos pačius tiekėjus, ir ar ta jėga pasinaudota?
– Vienareikšmiškai. Ir labai agresyviai. Tiekėjai buvo spaudžiami iš visų jėgų, jie laikinai metami iš lentynų, neprekiaujama jų prekėmis. Tų viešų ginčų yra buvę ir su „Švyturiu“, ir su „Philip Morris“. Čia tie didieji, kurie pasirodė žiniasklaidoje. Kas dėjosi su mažesniais veikėjais, to žiniasklaidoje nėra buvę, spaudimas vyko, ir labai agresyviai.
– Jūs tuo metu juk buvote narys, visa tai matėte, ar atrodo, kad taip ir turėjo būti?
– Ar taip turi būt, tai turbūt ne, bet faktas, kad taip buvo.
– Ar nesijautė tada viduje kokio susipriešinimo tarp to paties devintuko narių, nebuvo galvojama, kad galbūt kitaip elkimės versle, pažiūrėkime atsakingiau?
– Realybė ta, kad jutome spaudimą ne tik išlikti rinkoje, dirbti pelningai, bet ir žinojome, kad į tą rinką anksčiau ar vėliau ateis stiprių užsienio mažmenos investuotojų. Taigi paimti didesnę rinkos dalį buvo gyvybiškai svarbu, kad naujam atėjus natūraliai nenunyktume, kaip yra įvykę Latvijoje. Ten nėra nė vieno latviško tinklo, yra mažiukų, jie nereikšmingą rinkos dalį užima, nes to, ką mes padarėme, jie savo laiku nepadarė.
– Ar periodas nuo 2000 iki maždaug 2009 metų buvo „Vilniaus prekybai“ aukso amžius? Kaip jūs prisimenate tą laikotarpį?
– Jis ir buvo aukso amžius, ir tėra aukso amžius. Nepasibaigė, tęsiasi.
– Tuomet bent jau nebuvo tokių viešų kivirčų tarp akcininkų. Atrodo, kad buvo tvirčiausia sudėtis ir kalbant apie akcininkų santykius.
– Taip, kivirčų nebuvo, dabar jų yra, bet kivirčas juk nevyksta „Maximos“ viduje, „Maxima“ puikiai veikia. Kivirčas vyksta tarp akcininkų. Vienas bando išspausti kitą, mano nuomone. Tas išspaudimo procesas, kuris tęsiasi šešti metai, konkrečiai „Maximos“ veiklos, tiekimo grandinių, darbuotojų, niekaip tiesiogiai nepaveikia. „Maxima“ kaip ir gyveno aukso amžiuje nuo to dominavimo rinkoje pradžios, taip ir tebegyvena.
– Kuomet buvo esminis lūžis, kai prasidėjo akcininkų byrėjimai ir vidiniai ginčai?
– Tada, kai Numavičius, dabartinis Numa, mano nuomone, už bendrus akcininkų pinigus pradėjo koncentruoti kapitalą savo rankose, įsigijo brolių akcijas, vėliau – kitų akcininkų per bendroves, kurias pats kontroliavo.
– Kaip manote, kas įvyko, kad kažkas pasikeitė ir, kaip jūs sakote, ėmėsi koncentravimo?
– Galiu tik prielaidomis kalbėti, pareikšti savo nuomonę. Kai įmonė užauga iki tokio dydžio ir kai Akcinių bendrovių įstatymas Lietuvoje nėra, švelniai tariant, tobulas, gina tik didžiojo teises ir negina mažojo, didžiajam iškyla natūrali dilema – ar tą mažąjį, kuris tampa nebeaktualus, ar kuris pats nori pasitraukti pigiau yra išpirkti už mažojo rinkos vertę, ar pigiau išspausti, nes įstatymai tą leidžia padaryti. Jeigu jis disponuoja įmonės kontrole, gali iš tos įmonės išspausti tiek lėšų, kiek reikia tam išstūmimo procesui įvykdyti, ir jam tampa pigiau užversti mažąjį bylomis, kokiomis nori. Tų bylų dešimt, jei nori, gali ir daugiau iškelti ir taip padaryti jo gyvenimą nepakeliamą, užkelti tą skausmo kartelę iki nepakeliamos.
Aišku, prieš tai dar nemoka jokių dividendų, atriboja nuo informacijos, užverčia bylomis ir vieną dieną tas mažasis tiesiog neapsikentęs išeina be nieko arba už kokią nors sumą. Kadangi Akcinių bendrovių įstatymas nėra tobulas, didysis renkasi vieną iš dviejų galimybių, kas jam patogiau, – ar išpirkti, ar išspausti. Esu užverstas bylomis, ieškinių suma – virš 300 mln. eurų, ieškinių daugiau nei 10. Šiandien – teisinė mėsmalė.
– Ar asmeniniai santykiai tarp jūsų tuomet buvo geri?
– Sakyčiau, puikūs. Mes sėdėdavome prie stalo, pietaudavome, kalbėdavome. Viskas vyko gerai.
– Viešumoje buvo girdėti argumentas, jei neklystu, p. Staškevičiaus išsakytas, kad buvo žodinis susitarimas neturėti kitų verslų. Ar tai galėjo turėti įtakos, kad jūs kitur galbūt pradėjote verslą?
– Girdėjau tą versiją, ji bandoma populiarinti, neva aš kitą verslą turėjau. Neturėjau jokio kitokio verslo. Konfliktas gimė tuomet, kai 20 metų [viskas vyko] pagal visiems žinomas dalis: kitiems žinoma, kiek aš turiu, man žinoma, – kiek jie; kai tik tos dalys pradedamos peržiūrėti, į vienas rankas ateina daugiau, kitos netenka, natūraliai kyla klausimas, kas čia vyksta.
– Kai prasidėjo reorganizavimas pačios „Vilniaus prekybos“, steigiamos naujos įmonės, kilo argumentas, kad taip mažinama rizika. Ar neįtikino jūsų tas argumentas?
– Tokia oficiali versija – pateisinti atskyrimą uždirbtų pelnų ne per dividendus, o per verslo dalies iškėlimą, mano nuomone. <…>. Abejonių, kad viskas gali baigtis labai blogai, buvo, ir apie tai kalbėjome.
„Delfi“ primena, kad Lietuvos apeliacinis teismas rugpjūčio 17 dieną paliko galioti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo balandžio 8 dienos sprendimą, jog M. Marcinkevičius neteisėtai prašė sustabdyti „Akropolių“ pardavimo sandorį, todėl turi atlyginti žalą. „Vilniaus prekyba“ 2016-ųjų gegužę už daugiau nei 400 mln. eurų iš Maltos „Relvit“ įsigijo „Akropolius“ bei kitą nekilnojamąjį turtą valdančias ar kontroliuojančias įmones „Akropolis group“, „Akropolis Real Estate“ ir „Nikola Mushanov projektas“. Įsigyti „Akropolių“ prekybos centrus „Vilniaus prekyba“ norėjo dar 2015 metais, tačiau M. Marcinkevičius teismuose bandė sustabdyti sandorį, aiškindamas, kad jam trūksta informacijos, kuri padėtų apsispręsti balsuojant. Anot „Vilniaus prekybos“, dėl M. Marcinkevičiaus veiksmų sandoris buvo užvilkintas ilgiau kaip metus, per tą laiką „Akropolių“ rinkos vertė reikšmingai padidėjo, todėl „Vilniaus prekybai“ už juos teko sumokėti 81,2 mln. eurų didesnę kainą, nei buvo suderėta anksčiau.
– Apeliacinio ir Vilniaus apygardos teismų sprendimais dėl bandymo sustabdyti prekybos centrų „Akropolis“ pardavimą jums reikėtų atlyginti daugiau nei 80 mln. eurų žalą. Sprendimą skųsite. Kokie scenarijai braižomi, kas būtų, jei skundas liks nepatenkintas?
– Jei sprendimas bus įtvirtintas, lietuviškų akcininkų gyvenime atsitiks taip, kad mažąjį išspausti iš bendrovės taps trijų veiksmų darbas. Kitaip sakant, labai paprasta. Tai, kad didysis norėdamas išspausti mažąjį gali inicijuoti visą bendrovės turto pardavimą už kokią nors kvailai mažą kainą. Mažasis, natūralu, tam priešinsis ir, jei didysis norės, vis tiek tai padarys, mažasis kreipsis į teismą, kad toks sandoris neįvyktų. Jam kreipusis didysis vėliau gali parduoti turtą jau vidinių sandorių didesne kaina, mažajam išrašyti to skirtumo dydžio sąskaitą ar iš bendrovės, kuri įsigijo tą turtą, ar iš tos, kuri pardavė mažesne kaina, kitaip tariant, taip mažasis tampa skolingas kuriai nors iš tų bendrovių, ir, jei skirtumas milžiniškas, kaip mano atveju siekia 100 mln. eurų, tai tampa skolingas tiek, kiek negali sumokėti, tuomet iš to mažojo per antstolius tokiomis sutartimis įsitvirtinę gali tas akcijas pasiimti už dyką.
– Šis daugiau nei 80 mln. eurų žalos atlyginimas buvo nebe pirmo teismo sprendimas. Ar dar viliatės, kad jūsų skundas bus patenkintas?
– Žinoma, kad viliuosi. Jei nesivilčiau, tai nesiskųsčiau. Kaip rodo paskutiniai etapai, viltis labai daug ko nėra, bet vis tiek viliuosi. Kuo pasibaigs, matysim.
– Jeigu reikėtų atlyginti šią žalą, ar skaičiuojate, kaip būtų įmanoma sumokėti tokią sumą?
– Tų nutarčių, kur jau išleistos, mano turtas, įskaitant ir „Vilniaus prekybos“ akcijas, yra areštuotas, iš to turto ir vyktų išieškojimas.
– Areštuota apie 10 proc. jūsų turimų „Vilniaus prekybos“ akcijų ir kas dar?
– Tai beveik visas įregistruotas turtas, kurį turiu. Ką Registrų centre rado, viską areštavo.
– Ar sulaukėte pasiūlymo, kad iš jūsų nupirktų turimas „Vilniaus prekybos“ akcijas?
– Ne.
– Ar svarstytumėte, jei sulauktumėte?
– Pasakysiu atvirai – nuo viso šio proceso esu žiauriai pavargęs. Viskas vyksta jau šešti metai. Įskaitant ir lėšas, išleistas visokiems atsimušinėjimams nuo bylų, įskaitant nemigą, sveikatą, viskas yra jau viršiję bet kokias ribas. Tai atsakymas vienareikšmiškas – žinoma, svarstyčiau, nes tokios būsenos, kokios gyvenu, gyventi dar dešimt metų būtų be galo sunku.
– Ar esate nusibrėžęs liniją, kam parduotumėte, o kam ne? Tarkime, jei gaunate pasiūlymą iš p. Numavičiaus, ar jam parduotumėte, ar kam nors nesusijusiam norėtumėt?
– Tokio klausimo sau nekėliau niekad. Jeigu yra pirkėjas, belieka tik kainos klausimas. Jei ta kaina priimtina ir pirkėjui, ir pardavėjui.
– Kokia kaina jums būtų priimtina?
– Paprastai pasakysiu – aš Numavičiaus ieškinių esu sulaukęs už daugiau nei 300 mln. eurų. Grubiai skaičiuojant, tai ir yra tiek, kiek tos akcijos vertos, jei skaičiuotume rinkos vertę. Koks pasiūlymas galėtų būti, negaliu pasakyti.
– Ar nebuvo pačiam kada nors noro sukoncentruoti daugiau akcijų savo rankose, perimti „Akropolių“ valdymą?
– Norint sukoncentruoti, reikia turėti pinigų arba turėti galimybę jų gauti. Tam aš pinigų neturiu, niekada ir neturėjau. Norint paimti pinigų iš bendrovių, reikia turėti kontrolinį akcijų paketą. Aš kontrolės „Vilniaus prekybos“ įmonių grupėje niekad neturėjau. Kadangi neturiu jokių galimybių, net ir teorinių, tai niekada tokio klausimo ir nesvarsčiau. Pasvajoti nuskristi į kosmosą aš galiu, bet kas iš to, kad mano galimybės „netraukia“.
– Turite apie 10 proc. „Vilniaus prekybos“ akcijų. Koks dabar ten jūsų vaidmuo, ar galite susipažinti su visa informacija, kas vyksta grupėje?
– Tarp galutinių naudos gavėjų iki įmonių, kurios vykdo veiklą ir generuoja pelną, yra tarpininkų pristeigta: kai kur trys, kai kur keturios įmonės, priklausomai nuo to, kokios. Jei yra koks UAB X, kuriame turiu akcijų, po tuo UAB X plius viena, X plius du, trys, ir tik apačioje yra „Maxima“, tai aš informaciją gaunu tik apie X, kas ten vyksta, o kas vyksta „Maximoje“, aš jau nežinau, galiu sužinoti tik iš viešų prieinamų šaltinių.
Pagal mūsų bendrovių įstatymą man privalo suteikti informaciją apie viršutinės bendrovės veiklą, tiek aš ir gaunu.
– Esate ne vienas smulkusis akcininkas, ar su kitais smulkiaisiais akcininkais palaikote ryšį?
– Labai minimaliai, iš tikrųjų jokio ryšio mes nepalaikome.
– Kalbant apie dabartinį jūsų verslą, tai – prekybos tinklas „Mart Inn“ Baltarusijoje ir „Lords LB Asset Management“.
– Prekybos tinklas nėra mano investicija, tai – fondo investicija. Dabar, ką veikiu, tai proaktyviai dalyvauju toje fondų valdymo bendrovėje, jos veikloje. Fondų ten ne vienas, keliolika, dauguma jų – NT fondai. Vienas jų turi šitą projektą „Mart Inn“. Didžiąją laiko dalį atima atsimušinėjimas nuo bylų.
– Apskritai kalbant apie verslą Baltarusijoje ir prekybą, žinome, kad Lietuvos santykiai prastėja su šia šalimi, tad ar verslui verta dar ten būti?
– Santykiai prastėja, ar verta būti ten, tai ne. Jei tik būtų galima išeiti, išeitume, bet bėda ta, kad Baltarusijos rinka visai nelikvidi.
– Tai jūs bandote, parduodate, bet nepavyksta rasti pirkėjų?
– Mes tokią mini apklausą pasidarėme, supratome, kad parduoti neįmanoma, tai jokių aktyvių veiksmų nedarome. Lėšų tam nešvaistome, nes tikimybė tą padaryti labai maža.
– „Lords LB Asset Management“ fondo veikla Lietuvoje – kaip ją pandemija paveikė, ar yra pokyčių, kur koncentruojamasi?
– Kaip ir dauguma verslų – vieniems geriau, kitiems blogiau, bet jei kalbėtume apie pagrindinę investicijų dalį į NT, tai jis atsigauna. Turime ir biurų pastatų, ir šiokių tokių nedidelių prekybinių patalpų. Taigi popandeminis gyvenimas daugiau mažiau grįžta į savo vėžes. Viskas atsigauna, pradėtų objektų statybos vyksta, nuomininkai niekur neišsilakstė, grįžta į biurus, ir gyvenimas tęsiasi, naujų projektų dairomės, norinčių investuoti į Lietuvą yra daug, pakankamai daug tiek vietinių investuotojų, tiek investuotojų iš ne Lietuvos.
– Grįžkime prie ginčų su p. Numavičiumi. Ar esate skaičiavęs, kiek jau išleidote visiems teisminiams procesams?
– Geriau to nedaryti, nes tai – dar vienas stresas. Norint mažiau stresuoti geriau to nedaryti, nes nuo to niekas nepasikeis. Vengiu tą daryti.
– Bet ar verta tada buvo?
– Ar verta? Dabar, jei mintyse grįžčiau į tuos 2015 metus, ko gero, daryčiau tą patį.
– Kalbėjome nuo pat pradžios, kaip viskas prasidėjo ir tęsėsi iki dabar, – ar yra tai, ką keistumėte?
– Apskritai svarstyti ar užsiimti saviplaka, kas būtų, jeigu būtų, visiškai neproduktyvu. Ką tas duoda? Galbūt vieną ar kitą veiksmą [daryčiau] kitaip, bet aš to vengiu dėl tos pačios priežasties, kaip skaičiuoti, kiek išleidau. Ką tai duos? Geriau pakalbėkime apie tai, kas toliau, o ne kas įvyko.
– Tuomet dėl to „kaip toliau“ – kokią jūs baigtį matote ar kokios baigties visos šios istorijos norėtumėte?
– Baigtis turi labai plačią amplitudę – nuo asmeninio bankroto, visiško finansinio kracho iki civilizuotai užbaigtų santykių, pasidalijant naudą. Kitaip tariant, su partneriais, su kuriais tiek metų kartu praleista, pasidalijamos tos dalys, kurios užaugusios iki dabartinio dydžio, tos jungtinės veiklos, kurias tiek laiko kartu darėme.
– Iš to kas dabar vyksta, link kurios baigties yra slenkama?
– Pagal paskutinius įvykius, kas įvyko, tai link tos baisesnės baigties greičiau.
– Ačiū už pokalbį.
