Vienos didžiausių Lietuvoje verslo grupių „Vilniaus prekyba“ smulkusis akcininkas Mindaugas Marcinkevičius skaičiuoja, kad šiuo metu turi daugiau nei 10 ieškinių, kurių suma siekia daugiau nei 300 mln. eurų. Anot jo, visos istorijos baigtis gali būti dvejopa – visiškas finansinis krachas arba civilizuotai užbaigti santykiai ir pasidalyta nauda. Vis dėlto paskutiniai įvykiai rodo, kad linkstama ties pirmu variantu.
Po truputį artėjant ne vienus metus trunkančios kovos dėl milžiniškų pinigų ir ambicijų finalui, M. Marcinkevičius davė interviu „Delfi“. Pašnekovas pokalbio metu itin kritikuoja Lietuvoje galiojantį Akcinių bendrovių įstatymą, dėl kurio, anot jo, smulkiųjų akcininkų teisės lieka visiškai neapgintos.
„Vilniaus prekybos“ direktorius Andrius Mikalauskas komentuoja, kad Marcinkevičiaus teiginius apie tariamą smulkiųjų akcininkų teisių pažeidimą galima vertinti kaip bandymą žiniasklaidoje spręsti tuos klausimus, kurie jau yra nagrinėjami teisminiame procese.
„Vilniaus prekyba“ reaguodama į dalį Marcinkevičiaus išsakytų teiginių apie privatizavimo procesus, įstatymų spragų ieškojimą, „Maximos“ įtaką rinkoje ir Nerijaus Numos siekį sukoncentruoti valdymą nurodė, kad nekomentuos M. Marcinkevičiaus viešai reiškiamų teiginių, kurie yra klaidinantys ir neatitinkantys tikrovės.
„Anksčiau Lietuvos teismai jau yra konstatavę, kad tam tikri M. Marcinkevičiaus viešai išsakyti teiginiai neatitinka tikrovės, ir M. Marcinkevičius buvo įpareigotas tam tikrus teiginius paneigti“, – komentare „Delfi“ teigė A. Mikalauskas.
– Kelintais metais jau jūs prisijungėte prie Nerijaus Numavičiaus ir Igno Staškevičiaus?
– Turėčiau patikslinti, kad aš žinau istoriją, kai pradžia buvo nuo Žilvino Marcinkevičiaus ir Nerijaus Numavičiaus. Pirmieji buvo N. Numavičius, Ž. Marcinkevičius – jie mokėsi tame pačiame Medicinos fakultete, tada Julius ir Vladas Numavičiai, aš. Nuo 1991–1992 metų, kai dar parduotuvių neturėjome, prasidėjo privatizavimo verslas, atsirado nauda, kuria, jei būtume norėję, būtume galėję dalintis.
Toliau keturi dalyviai – Gintaras Marcinkevičius, Ignas Staškevičius, Renatas Vaitkevičius ir Mindaugas Bagdonavičius – prisijungė vėliau, kokie jau 1994 metai, kai gavo po tuos 2 proc.
Kai prisijungiau, buvo ankstyvieji 1990-ieji. Nerijus yra iš daugiavaikės šeimos kaip ir aš. Vienoje šeimoje – šeši vaikai, mūsų – penki. Visa ta pažintis užsimezgė studentavimo laikais. Mano broliai Gintaras ir Žilvinas, Nerijus, Ignas mokėsi universitete medicinos, aš mokiausi VGTU, tuomet jis buvo kitaip vadinamas, ir visi buvome tie alkani studentai, kurie siekė gyvenime prasimušti. Toli gražu dar iki universiteto baigimo buvo, kai išėjau iš VGTU trečiame kurse, grįžau užbaigti jau po 10–12 metų.
– Kokią specialybę?
– Statybos ekonomika ir valdymas. Studentų laikais alkani studentai: trys broliai – iš vienos šeimos, trys broliai – iš kitos. Tiesa, Nerijaus broliai Vladas ir Julius nestudentavo, bet priežastis susimesti į krūvą ir ką nors daryti, motyvacija buvo panaši – alkis. Tų 1990-ųjų metų pradžioje ir pradėjome galvoti, bendrauti, kad laikas jau už kažko kabintis, ypač žinant, kad Lietuva iš esmės keičiasi, sovietmetis pasibaigė, atsivėrė galimybės ką nors daryti, negalima praleisti šanso. Vėliau prie mūsų prisijungė Renatas Vaitkevičius, Mindaugas Bagdonavičius. Ignas Staškevičius, kiek žinau, su Nerijumi turėjo kažkokį versliuką kiek anksčiau nei tie 1991 metai.
Iki to mano prisijungimo aš turėjau kitą nedidelį verslą, susijusį su baldų gamyba, savo gimtuosiuose Šakiuose. Iš to versliuko ištraukiau visas lėšas ir su tuo kapitalu atvažiavau, prisijungiau prie Žilvino ir Nerijaus pasiūlymo.
– Tai jūs link verslo nuo pat pradžių linkote?
– Ko tik aš savo vaikystėje nesu daręs: ir triušius, ir gėles auginęs. Dar visokių verslų buvo, man tai labai patinka.
