Bendrovės ir prekės ženklo „Brolių medus“ istorija prasidėjo 2011 m., kai iš Kupiškio kilę broliai dar mokėsi 11-oje klasėje.

„Senelis turėjo kelias bičių šeimas, bet jis iškeliavo, neliko ir bičių. Vieną dieną kažkaip sugalvojau, išsitraukiau vieną avilį, nudažiau geltonai ir pastačiau kitapus kelio. Po kelių dienų ateina kaimynas, sako, pas jį obelyje yra spiečius. Žinių, kas tos bitės ir ką su jomis daryti neturėjau, pasiėmiau pusiau kiaurą kartoninę dėžę ir kažkaip tą spiečių surinkau. Taip įgijau savo pirmąją bičių šeimą“, – prisimena „Brolių medaus“ direktoriaus pareigas einantis Ignas.

Tą pačią vasarą bičių šeimų jau buvo trys, dar po metų, baigiant mokyklą, jau septynios, o baigiant studijas universitete – apie penkiasdešimt.

Brolis Vilius Ignui padėdavo sukti medų, tačiau bitėmis ir jų auginimu pernelyg nesidomėjo. Tačiau vieną dieną po akimis jam pasipainiojo skelbimas, kad ieškomas stažuotojas Vokietijos bityne. Visa tai baigėsi dvejų metų patirtimi pas vokiečių bitininkus, kurie ne tik gamino medų, bet ir veisė bičių motinėles.

„Kai po dvejų metų grįžau, jau aš pradėjau brolį mokyti. Ignui gal tai buvo net sunkokas lūžis, kai nebe jis dirigavo, o aš savo direktoriui viską aiškinau“, – šypteli Vilius.

Visgi broliai sako, kad dabar versle yra aiškiai pasidaliję vaidmenis, trinties nebekyla, o įmonė sėkmingai auga.

Pasak Viliaus, Lietuvoje jie mokėsi iš žmonių, kuriems bitininkystė buvo tik hobis, todėl ir „Brolių medaus“ bitynas buvo hobio lygio. O etapas Vokietijoje ir patirtis pas profesionalius bitininkus atvėrė akis, koks iš tiesų turi būti bityno verslas.

Iš medaus rinkėjų – į gamintojus


Broliai sako, kad nesilygiuoja į didžiausius Lietuvos ar Europos bitynus, nes jie medų dažniausiai pardavinėja didmena kaip žaliavą.

„Ten kainos yra iki 2 eurų už kilogramą, kone cukraus kaina. Mūsų verslo modelis yra parduoti kuo brangiau ir galutiniam vartotojui“, – neslepia Jackevičiai.

Todėl savo bityno jie plėsti nebeplanuoja, tačiau siekia imtis įvairių medaus produktų gamybos. Kol kas asortimente, neskaitant tokių šalutinių produktų kaip bičių pikis ar pienelis, yra tik iš medaus ir sulčių pagaminti „guminiai“ meškiukai „Broliai lokiai“. Bet broliai gamybinio pastato statybų planus ir žada nustebinti didesniu medaus gaminių pasirinkimu.

Medus yra sąlyginai pigus produktas, o parduodami guminukus gauname visai kitus pinigus. Šiandien kuriame dar kelis produktus, kad savo medui suteiktume didesnę pridėtinę vertę. Tai darome pasitelkę trijų Kauno technologijos universiteto mokslininkų komandą. Norime tapti ne medaus surinkėjais, o gamintojais, pereiti į kitą lygį“, – dėsto pašnekovai, tačiau kokie tai bus produktai, kol kas neatskleidžia.

„Brolių medaus“ siūlomo keturių rūšių ir devynių skonių medaus bei kitos produkcijos galima įsigyti „Biržų duonos“ parduotuvėse, įvairiose kepyklėlėse, mažose gurmaniško maisto parduotuvėlėse, oro uostuose. Ja taip pat prekiaujama Čikagoje ir Taivane.

Į didžiuosius prekybos tinklus su savo medumi ir jo produktais Jackevičiai nesiveržia: „Jei tu būsi visur, prarasi išskirtinumą. Be to, prekybos tinklai nori tave suveržti kainos prasme.“

Tačiau pagrindinis prekybos kanalas – nuosava elektroninė parduotuvė.

„Mes esame turbūt daugiausiai medaus internetu parduodantys Lietuvos bitininkai. Laikai keičiasi, nebereikia sėdėti mugėse per sniegą ir lietų, kai nežinai, nupirks ar nenupirks. Mes pasirinkome prekybą internetu. Kai pradėjome bitininkauti, vienas bitininkas sakė, kad Kupiškyje bus sunku, mažai žmonių, niekas nepirks. Bet šiandien visai nesvarbu, iš kurios vietos tu parduodi“, – aiškina pašnekovai.

Savo verslo finansinių rodiklių jie neatskleidžia, tačiau šypteli, kad „sekasi gerai“.

Apvaisinti bičių motinėlių – į Vokietiją


Bityno verslas yra priklausomas nuo sezoniškumo, tad vasarą, kol bitės renka medų, broliai uždirba iš specialios neagresyvios veislės bičių motinėlių veisimo ir pardavimo.

„Pagauname bičių motinėlę, ją paženkliname, įdedame į specialų narvelį ir siunčiame. Ir jos taip keliauja ne tik po Lietuvą, bet po visą pasaulį“, – pasakoja bitininkai.

Tačiau norint išlaikyti veislės grynumą, motinėles apvaisinimui tenka gabenti į užsienį. Pakilusi poruotis bičių motinėlė skraido 3-5 kilometrų spinduliu, o jos apvaisinimui reikia trisdešimties patinėlių. Todėl Lietuvoje neįmanoma užtikrinti, kad jos neapvaisins kita veislė.

„Mes motinėles poruotis vežame į Vokietijos kalnus. Yra tokie specialūs „vestuviniai nameliai“, į kuriuos dedamos dvi saujos bičių ir viena motinėle. Tokių aviliukų prisikrauname į specialų vėdinamą ir drėkinamą mikroautobusą, jas išvežame ir dviem savaitėms paliekame. Po dviejų savaičių grįžtame, susirenkame ir parsivežame. Iš viso išeina 6000 kilometrų kelionė“, – pasakoja Ignas ir Vilius.

Visgi toks triūsas atsiperka, kadangi už vieną bičių motinėlę mokama po 500 eurų. Neužtikrinus veislės grynumo, kaina būtų gerokai mažesnė. Broliai sako, kad tokias motinėles paprastai perka profesionalūs užsienio bitininkai. Lietuvoje dažniausiai parduodamos tų brangiųjų palikuonės, kurios kainuoja jau tik 30 eurų.

Kupiškyje išaugintos ir Vokietijoje apvaisintos bičių motinėlės yra iškeliavusios į Italiją, Slovėniją, Norvegiją, Vokietiją, net Afriką. Paklausti, kiek iš viso bičių motinėlių iš Kupiškio rajono yra pasklidusių po pasaulį, pašnekovai sako neskaičiavę: „Bet esame išsiuntę, esame.“

Toks bičių motinėlių eksportas, pasirodo, vykdomas paprasčiausiai jas siunčiant paštu. Sugauta ir paženklinta motinėlė dedama į specialų narvelį, kartu su ja ten pat keliauja cukraus pudros ir medaus mišinys maistui ir šešios paprastos bitės, kad motinėlę maitintų.

Tuomet narvelis dedamas į voką ir nešamas į paštą.

„Kai pirmą kartą nunešėme, paštininkė sako, atsiprašau, bet čia kažkas dūzgia. Dabar Kupiškio paštininkės jau žino“, – juokiasi broliai.

Piktina aviliai ant biurų stogų


Pasiteiravus, ką mano apie populiarėjančią praktiką avilius statyti miestuose, dažnai tam panaudojant daugiaaukščių biurų centrų stogus, broliai Jackevičiai neslepia pasipiktinimo tokia mada.

„Labai blogai, kai bitės laikomos ant Vilniaus dangoraižių. Didelės įmonės, kurios samdo bitininkus, kad ant stogo laikytų bites, kalba apie tvarumą, bet jokio tvarumo tame nėra. Bitė nemiršta, kai jai sustoja širdis, ji miršta, kai sudyla sparneliai ir nešdama medų žūsta. Ir jai reikia nusileisti nuo 20 metrų aukščio pastato, stebuklingu būdu išvengti automobilių, pririnkti medaus, grįžti tris kilometrus iki pastato ir užkilti“, – piktinasi bitininkai.

Jie pasakoja, kad abu savo skrandžius prisipildžiusios bitės sunkiai užkyla net ir į metro aukštyje pakeltą avilį, o dangoraižio stogas dažnu atveju joms gali tapti neįveikiamu iššūkiu.

„Ant Seimo stogo irgi yra avilių. Tai gal galima ten užkelti ir karvę, padėti jai šieno? Na, gyventų ten ta karvė, duotų pieno, bet ar čia būtų tvarumas?“, – stebisi pašnekovai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)