Lenktynės dėl Arkties
Vasario viduryje pasaulio žiniasklaidoje šmėkštelėjo informacija apie tai, kad praėjusiais metais Japonijai pavyko išsaugoti antros pagal dydį pasaulio ekonomikos regalijas. Kaip ir anksčiau, ji nusileido tik JAV. Bet šiemet analitikai antrą vietą pranašauja Kinijai. 2009-aisiais Japonijos ūkis traukėsi 5 proc., o Kinijos, atvirkščiai, augo 8,7 procento. Kinija pirmą kartą tapo pasauline eksporto lydere ir aplenkė daug metų šioje srityje pirmavusią Vokietiją.
Japonija žinoma kaip aukštųjų technologijų šalis, o kokie Kinijos argumentai? Be abejo, milžiniška rinka, pigi darbo jėga, galbūt dėl to žaliavų ir energijos išteklių klausimo apeiti neįmanoma.
Tarptautinė kova dėl žaliavų pastaraisiais metais ūmėja. „The Wall Street Journal“ straipsnyje „Kita krizė: ruoškitės naftos poreikio padidėjimui“ (š. m. vasario 11 d.) cituojama Jungtinės Karalystės „Industry Taskforce on Peak Oil and Energy Security“ ataskaita, kurioje tvirtinama, kad iki pasaulio gamybos piko, porai metų atidėto dėl pasaulinės finansų krizės, liko ne daugiau kaip penkeri metai. Todėl valstybės ir tarptautinės bendrovės privalo pagreitinti alternatyvių energijos šaltinių diegimą. Leitmotyvas tas pats: nenumaldomai augant gamybai, pigios naftos laikai tiesiog baigėsi, nors pasaulio ekonomika nuo jos vis dar priklauso. Išsivysčiusiose šalyse naftos poreikis galbūt stabilizavosi, tačiau nepaliaujamai auga besivystančių šalių apetitas. Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad dabar 85 mln. barelių per parą siekiantis pasaulinis naftos poreikis iki 2030 m. gali išaugti iki 105 milijonų. Tuo pat metu manoma, kad pasaulinė naftos gavyba negali viršyti 92 mln. barelių per parą, jei nebus atrasta naujų jos klodų.
Būtent kova dėl išteklių paaiškina didesnį dėmesį Arkties šelfo dalyboms. Kaip vertina „US Geological Survey“, Arktikoje glūdi maždaug 30 proc. iki šiol neatrastų gamtinių dujų ir apie 13 proc. naftos telkinių, taip pat yra aukso, sidabro, nikelio, chromo ir kitų naudingųjų iškasenų. Amerikos dienraštis „The Christian Science Monitor“ kovo pradžioje straipsnyje „Kova dėl Arkties? Visuotinio atšilimo nepripažįstantys skeptikai neįvertina saugumo grėsmių“ citavo Kalgario universiteto profesorių ir Kanados vyriausybės patarėją Robertą Hubertą, tvirtinusį, kad nuo 1995-ųjų ledo danga Šiaurės ašigalyje sumažėjo 40 procentų. Dabar klausimas ne tas, ištirps ledas ar ne, bet – kada jis ištirps.
Ištirpę ledynai atvers priėjimą prie naudingųjų iškasenų. Daugiausia šių klodų glūdi Arktį supančių šalių ekonominėse zonose, taigi dėl iškasenų varžosi Rusija, Norvegija, Danija, Kanada ir Jungtinės Valstijos. Rusijos saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas neseniai pareiškė, kad Arktis privalo tapti pagrindine jo šalies žaliavų baze. Rusų karinėje doktrinoje sakoma, kad negalima atmesti ginkluoto konflikto galimybės, varžantis dėl naudingųjų iškasenų regione. Doktrinų teiginiai patvirtinami darbais. Rusai Arkties pakrantėje steigia karines bazes ir jose yra dislokavę 10 tūkst. kariškių. Norvegija per pastaruosius kelerius metus įsigijo penkias moderniausias fregatas. Danija taip pat didina savo karines išlaidas. Esama net manančiųjų, kad Arktis XXI a. pirmoje pusėje gal tapti kuo nors panašiu į Artimuosius Rytus antroje XX a. pusėje.
Daugumą Arkties gėrybių teks gabenti jūros keliais, nes „atšylanti“ tundra gali būti pernelyg nestabili, kad joje būtų galima tiesti vamzdynus. Pietų Korėjoje jau daugiau nei dešimtmetį projektuojami didžiuliai laivai, orientuojantis į šią potencialiai turtingą gabenimo rinką. Suinteresuotumo Arktimi neslepia ir Kinija, tiesa, kol kas gana santūriai. Kaip teigiama Stokholmo tarptautinio taikos problemų tyrimo instituto parengtoje ataskaitoje, vasaros mėnesiais iš ledų išsivadavę vandenys Arkties šiaurės rytuose pasaulio eksporto milžinei Kinijai atvers naują kelią į Europą ir Šiaurės Ameriką. Kontroliuojantieji šiuos šiaurės maršrutus turės didžiulę įtaką pasaulio ekonomikai ir tarptautinei politikai. Be to, nors daugelis telkinių yra Rusijos ekonominėje zonoje, ši šalis neturi nei pakankamai lėšų, nei technologijų juos panaudoti. Vienas variantų – kooperacija su Kinija. Pekinas įpareigojo kinų mokslininkus parengti „Arkties strategiją“, o Kinijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Hu Zhengyue pareiškė, kad arktinės valstybės, priimdamos sprendimus, turinčios galvoti ne vien apie savo, bet ir apie visos žmonijos interesus.
Branduolinė energetika tebevaldo
Kova dėl Arkties išteklių – ne vienintelė įsibėgėjančių geopolitinių lenktynių dėl išteklių apraiška. Įsisiūbuoja grumtynės dėl urano, nes branduolinė energija vėl tampa madinga. Pasaulyje šiuo metu statomos 53 atominės elektrinės, dar 500 planuojama paleisti iki 2030-ųjų, taigi urano poreikis augs milžiniškais tempais. Kol kas vyrauja nuomonė, kad urano Žemėje užteks dar 40 metų, tad išeitų, kad ir branduolinė energetika gyvuos maždaug tiek pat. Konsultacijų bendrovės „Fresh-Lands“ konsultantas profesorius Chrisas Rhodesas nelinkęs su tuo sutikti. Jo nuomone, šios rūšies energetikos amžių gerokai pailgins branduolinių ginklų utilizavimas ir branduolinės energetikos technologijų tobulėjimas.
Pasaulyje Kazachstanas bene vienintelis pajėgus greitai didinti urano gavybą. Amerikos žurnalas „Forbes“ straipsnyje „Prasidėjo urano karštligė“ (š. m. vasario 11 d.) konstatavo, kad pernai Kazachstanas tapo didžiausiu pasaulyje urano tiekėju – jis eksportui pateikė 14 tūkst. tonų šios žaliavos ir aplenkė Australiją bei Kanadą. Prancūzijos, Kinijos, Rusijos, Japonijos ir Kanados energetikos bei kalnakasybos bendrovės į jo rūdynus jau investavo ne vieną milijardą. Kazachstanas ir pats linkęs atlikti didesnį vaidmenį pasaulio branduolinės energetikos pramonėje ir yra įsigijęs dalį Amerikos bendrovės „Westinghouse“ akcijų, suteikiančių galimybę dalyvauti branduolinių reaktorių gamyboje.
Pernai daugeliui netikėtai buvo suimtas valstybės bendrovės „Kazatomprom“ vadovas Muchtaras Džakiševas. Kazachų saugumo tarnybos jį apkaltino 60 proc. šios šalies urano verslovių akcijų perdavus lengvatinės prekybos bendrovėms, kurias jis pats esą ir kontroliuoja. Pats M. Džakiševas kaltinimus neigia ir tebelaikomas kalėjime, bet šių metų pradžioje kažkas įsigudrino „YouTube“ publikuoti 64 min. trukmės jo bendravimo su tardytoju vaizdo įrašą. Viena M. Džakiševo prielaidų nuskambėjo sensacingai – esą jo suėmimą organizavo Rusija, siekdama sutrukdyti planuojamus sandėrius ir neleisti Kazachstanui tapti nepriklausomu ir galingu konkurentu. Prieš suėmimą „Kazatomprom“ su užsienio bendrovėmis sudarė keletą sandėrių, suteikiančių joms galimybę eksploatuoti urano telkinius mainais už pagalbą Kazachstanui pereinant prie branduolinio kuro gamybos modernizavimo, mažinančio jo priklausomybę nuo tradicinės partnerės Rusijos.
Nesvarbu, kas ką vėliau pareiškė ir kaip interpretavo šiuos žodžius. Pasak Amerikos dienraščio „The Washington Post“, jų ignoruoti niekaip negalima, nes M. Džakiševas laikomas vienu dinamiškiausių Kazachstano verslininkų. Jis per dešimtmetį sugebėjo beveik bankrutavusį „Kazatomprom“ paversti vienu pasaulio lyderių, kasmet uždirbančių daugiau nei 300 mln. JAV dolerių pelno. „YouTube“ pasirodžiusiame įraše M. Džakiševas perspėja, kad Kazachstanas gali būti išstumtas iš Japonijos bei Kinijos rinkų ir galų gale likti Rusijos „žaliaviniu priedėliu“.
Vis paklausesnė Afrika
Branduolinė energetika apsimoka, taigi jos atsisakyti niekas tikrai neskubės. Veikiausiai todėl daugelio energetikos bendrovių žvilgsniai krypsta ir į tokias Afrikos šalis kaip Namibija, Malavis, Centrinė Afrikos Respublika ar šeštą vietą pasaulyje pagal urano gavybą užimantis Nigeris. Žurnalas „Forbes“ yra kiek ironiškai pastebėjęs, kad Afrikos valstybėse išgauti uraną lengviau dar ir dėl to, kad čia ne visada laikomasi taisyklių. Norint pradėti eksploatuoti rūdyną Teksase, reikia surinkti porą knygų spintų leidimų, o Afrikoje duokite žmogui kastuvą, mokėkite jam porą dolerių per dieną ir pirmyn. Ne taip seniai netoli bendrovės „Areva“ rūdyno esančioje Arlito vietovėje, Nigeryje, aptikti parduodami radioaktyvūs kastuvai...
Kita vertus, patys afrikiečiai mėgina paneigti su Afrika siejamus stereotipus. Interviu vokiečių žurnalo „Der Spiegel“ internetinei versijai Afrikos plėtros banko vadovas Donaldas Kaberuka sakė, kad iki krizės Juodasis žemynas buvo greičiausiai besivystantis pasaulyje po Azijos, kasmetis ekonomikos augimas čia siekė apie 5 procentus. Gindamas kinų investuotojus, nevengiančius bendradarbiauti su diktatoriais ir nepaisančius žmogaus teisių, G. Kaberuka pasiūlė įsivaizduoti prieš dvidešimt metų vakariečių paliktą ir uždarytą vario rūdyną, į kurį atvykęs investuotojas pareiškia jį atgaivinsiąs, nutiesiąs geležinkelį, ir žmonės regione turės darbo. Aišku, kad tokio pasiūlymo niekas neatsisakys.
Žaliavų paklausos ir kainų svyravimai – sudėtingas pasjansas, šiuolaikiniame pasaulyje tuos svyravimus lemia labai daug aplinkybių. Pasak „The Wall Street Journal“, pernai buvo rekordiškai išaugusi aukso kaina, šiemet gali pirmauti platinos grupės metalas paladis. Tokią išvadą padarė bendrovė „Dow Jones Newswires“, apklaususi investicijų bankų, prekybos namų ir rinkos tyrimo organizacijų analitikus visame pasaulyje. Daugiau nei 50 proc. prognozuojamas kainos augimas siejamas su tikėtinu automobilių pramonės atsigavimu šiais metais ir nelabai aiškia padėtimi Rusijoje, kurios bendrovė „Norilskij nikel“ – didžiausia paladžio gaminių gamintoja pasaulyje. Kadangi tikslių duomenų apie rusų paladžio atsargas nėra, pasiūla paprastai pranoksta paklausą, bet poreikiui augant tie lūkesčiai gali ir neišsipildyti.
Žaliavų geopolitika
Naudingųjų iškasenų sektoriuje auganti įtampa lemia vis karštligiškesnes lenktynes dėl išteklių kontrolės. Kol kas tai primena savotišką visų kovą su visais, nors teiginys, kad XXI a. bus Azijos amžius, veikiausiai pagrįstas. Kalbama nebūtinai vien apie galimą pasaulinę Kinijos lyderystę. Štai Centrinės Azijos regiono lyderiu siekia būti Kazachstanas ir Uzbekistanas, abi valstybės pagrindines pajamas gauna iš žaliavų eksporto. Bet abi siekia glaudesnių santykių su Kinija.
Ne vien jos. Praėjusių metų gruodį Turkmėnijos Samandepo gamtinių dujų verslovėje susirinkę Kazachstano, Uzbekistano, Turkmėnistano ir Kinijos lyderiai dalyvavo 1 800 km ilgio vamzdyno į Kinijos Sindziango Uigūrų provinciją atidarymo iškilmėse. Planuojama, kad vamzdynu bus tiekiama iki 6 mlrd. kub. m gamtinių dujų per metus. Iki 2015-ųjų tas kiekis gali būti padidintas iki 30 mlrd. kub. metrų. Rusai nutiesė 26 mlrd. JAV dolerių kainavusį naftotiekį iš Rytų Sibiro iki Ramiojo vandenyno ir paaštrino konkurenciją ne tik dėl Japonijos bei Pietų Korėjos, bet ir dinamiškai augančios Kinijos rinkos, ir privertė suklusti tokius naftos eksportuotojus kaip Iraną ir Saudo Arabiją.
Turkmėnistanas yra pareiškęs, kad jis pasirengęs deryboms dėl dujų tiekimo su bet kuo. Tarp tų „bet ko“, be abejo, – ir vis dar planuose tebesantis europinis projektas „Nabucco“, turintis mažinti Senojo žemyno priklausomybę nuo rusų milžino „Gazprom“. Apskritai energijos išteklių tiekimo situacija tokia, kad viskas gali plėtotis į bet kurią pusę. Tarkim, Turkmėnistanas dirba su dar vieno vamzdyno „Tapi“ projektu – juo planuojama tiekti gamtines dujas Afganistanui, Pakistanui bei Indijai ir padidinti dabar parduodamus 70 mlrd. kub. m gamtinių dujų per metus iki 250 milijardų.
Laukti negali niekas. Interviu „The Wall Street Journal“ 2011-aisiais planuojamo pradėti tiesti „Nabucco“ vykdomasis direktorius Reinhardas Mitschekas pabrėžė, kad gamtinių dujų medžioklės sezonu 2010-aisiais būtina užsitikrinti tokį tiekimo mastą, kad nekiltų problemų po dvejų ar trejų metų. Jei alternatyviais vamzdynais tekančios dujos bus parduodamos Kinijai ar Amerikai, jos Europai bus prarastos ne penkeriems, bet gal net trisdešimčiai metų.
Žaliavos lemia ir geopolitiką. Po to, kai Rusija vasarį paskelbė savo karinę doktriną, daugelis Vakarų apžvalgininkų nenustebo tarp didžiausių grėsmių išvydę NATO, tačiau gerokai apstulbo, kad nė žodžiu neužsiminta apie Kiniją. Rusijos užsienio reikalų ministerijos Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių departamento Analitinio skyriaus vedėjas Vladimiras Kozinas tada pareiškė, kad formuluodami karinę strategiją apie sąjungininkus nekalba. Iš tiesų Maskva siekia glaudesnių ryšių su Pekinu ne vien kurdama bendras saugumo struktūras, tokias kaip Šanchajaus organizacija, bet ir siūlydama bendrus energetikos projektus ir susisaistydama bendromis investicijomis. Pagal oficialią Kinijos statistiką, prekybos apyvarta tarp abiejų valstybių 2008-aisiais siekė daugiau nei 56,5 mlrd. JAV dolerių. Svarbiausia Kiniją dominanti prekė Rusijoje – energijos ištekliai. Tiesa, dėl naftos susitarti pavyko, tačiau gamtinių dujų klausimu kinai bent kol kas surado labiau sukalbamą partnerį – Turkmėnistaną. Sunku pasakyti, kiek ekonominis ir energetinis bendradarbiavimas lemia bendrą politiką, tačiau bent Irano klausimu Kinija ir Rusija dažniausiai stoja prieš Vakarus.
Senkančių išteklių sąlygomis žaliavų geopolitikos klestėjimo laikai veikiausiai pamažu artėja prie pabaigos. Vis dėlto bent apžvelgiamoje ateityje žaliavų gavybos ir gabenimo kontrolė valdingai veiks pasaulio politikos procesus ir gal net brėš gaires ateičiai. Kai kalbama apie veržlumą ir pasirengimą pasaulinei konkurencijai, iš esmės juk turimas galvoje gebėjimas atspėti strategines raidos kryptis ir atitinkamai formuluoti tikslus sau. Pavyzdys galėtų būti šiame tekste minėti Pietų Korėjos gyventojai, jau dešimtmetį projektuojantys laivybos mastą Arktyje atitinkančius laivus, nors ši laivyba – kol kas nelabai aiškios ateities reikalas.
