Ukrainiečiai beldžiasi į lietuvių duris: duokite darbo

Trūkstamos darbo jėgos vakuumą – emigracijos sukurtas spragas – Lietuvoje užpildo ukrainiečiai.

Dalis jų plūstelėjo į logistikos paslaugas tiekiančias įmones, dirba tolimųjų reisų vairuotojais. Kita dalis randa tuščias, lietuvių neužpildytas darbo vietas autoservisuose. Mažeikių autoserviso paslaugas teikiančioje bendrovėje „Tripletas“ dirba jau du Ukrainos piliečiai.

Įdarbins dar du užsieniečius

Įmonėje, turinčioje automobilių aikštelę, nedidelę degalinę, automobilinių prekių parduotuvę ir autoservisą, dirba 25 žmonės. Du iš jų – Ukrainos piliečiai. Vienas jų dirba nuo kovo mėnesio, kitą bendrovė įdarbino prieš kelias dienas.

Bendrovės „Tripletas“ savininkas ir direktorius Zenonas Ramonas į savo įmonę artimiausiu metu ketina į darbą priimti dar du atvykėlius.

Z. Ramonas užsieniečius įdarbino ne iš solidarumo sunkų laikotarpį ar neskelbtą karą išgyvenančiai Ukrainai ir ukrainiečiams. Atvykėliai tiesiog užėmė laisvas darbo vietas. Jau kuris laikas „Tripletas“ išgyvena darbo jėgos stygių. Neužtenka automechanikų. Dalis meistrų emigravo. Dar kita dalis paliko automobilių servisą, manydami, kad geriau seksis pradėjus nuosavą verslą.

Šaltkalvių kaita, anot įmonės vadovo, didžiulė. „Vienam netinka, kad dirbti reikia, kitam – atlyginimas per mažas. Jei žmogus daugiau sugeba – turi auksines rankas, tai jis ieško geresnio darbo, kuria savo verslą“, – aiškino Z. Ramonas.

Nudžiugino ukrainiečių gebėjimai

Nors Mažeikiuose esą „žiauriai daug autoservisų“ – kaip ir prekybos centrų, kai kas vis bando laimę rinkoje. Legalių autoservisų Z. Ramonas suskaičiuoja apie dvi dešimtis. Kelis kartus daugiau būtų galima rasti garažuose automobilius remontuojančių nelegalų. Sudėjus į krūvą, vietų, kuriose galėtum prašyti automobilių remonto paslaugų, rastum ne mažiau šimto.

„Tripletas“ – vienas didžiausių autoservisų Mažeikiuose. Neseniai dar išsiplėtė – pasiūlė kėbulo atstatymo, automobilių dažymo paslaugas. Jos turi paklausą, o darbo jėgos trūksta. „Nėra žmonių. Turim problemą. Man pasitaikė gera proga. Jų nelaimė padėjo spręsti mano įmonės problemas“, – aiškino Z. Ramonas.

Jis neslepia apsidžiaugęs. „Anksčiau galvojau: ukrainietis – rusiško stiliaus. Ką jie gali remontuoti? Remontuoja kokius „gazikus“, ir tiek. Nemaniau, kad ukrainiečiai tokie puikūs meistrai. Pasirodo, Ukraina yra didelė, turtinga šalis. Ten yra stambių verslininkų, ten važiuoja daug geresnės mašinos nei Lietuvoje. Jie man pripasakojo remontavę mašinų, kokių čia nesame matę“, – atvirai kalbėjo Mažeikių verslininkas.

Patyręs, kaip pavasarį įdarbintas ukrainietis dirba, suprato, kad patikėjęs ne be reikalo. „Žinokit, neapsirikau“, – gyrė užsieniečius verslininkas.

Darbo ieškojo internete

Ukrainiečiai „Tripletą“ susirado patys – rado skelbimą apie ieškomus darbuotojus internete. „Užkabino mane. Tai sėdau į mašiną ir – į Kauną“, – prisiminė Z. Ramonas. Pats darbuotoją iš didmiesčio atsivežęs – tiek labai reikėję žmogaus. „Gali ir į Maskvą, bet kur“, – juokavo autoserviso vadovas. Esą ne savininkas, o darbo jėga uždirba pinigus – savininkas pinigus investuoja, jei reikia.

Rinkoje esą būna visokių kuriozų. „Apsuka visus Mažeikių autoservisus, išvažiuoja į užsienį ir grįžta pas mane“, – pasakojo Z. Ramonas. Jeigu tai geras specialistas, priimąs į darbą ir vėl.

„Kai trūksta darbo jėgos, ambicijas kartais tenka palikti šone. Į verslą investuoji ne tam, kad žaistum ambicijomis. Esu priėmęs ir vėl išvaręs. Kai kūriau verslą, nemaniau, kad bus taip sunku rasti darbuotojų“, – aiškino verslininkas. Daug esą tokių, kurie prašosi į darbą, mano, kad viską moka, bet toli gražu taip nėra.

Daugiau kaip pusmetį „Triplete“ dirbantis ukrainietis – aukštos kvalifikacijos meistras, kuris sugeba išardyti automobilio variklį ir vėl jį sudėti. Remontuoja vairo kolonėles, pavarų dėžes. Tai automechanikas, kuris lenda giliau, diagnozuoja gedimą. „Tokio žmogaus man reikėjo“, – teigė įmonės vadovas.

Prioritetas – saviems

Ukrainiečiai į Lietuvą atvyksta su turistinėmis vizomis, paskui ieškosi darbo. Įsidarbinę prašo leidimo gyventi.

„Iš pradžių maniau, kad Darbo birža man medalį kabins, kad sukuriu darbo vietų, bet, pasirodo, aš jau esu tautos priešas. Kadangi pritraukiu į šalį užsienietį. Jis užima lietuviui skirtą darbo vietą. Su mielu noru priimčiau lietuvį, bet kad nėra iš ko rinktis“, – kalbėjo verslininkas, prisimindamas, kad įdarbinti užsienietį jam nebuvo labai lengva. Norint tai padaryti, tekę visą mėnesį skelbti, kad ieškąs darbuotojų. Tik tokiu atveju Darbo birža išduodanti leidimą įdarbinti užsienietį.

„Tripletas“ su ukrainiečiu sudarė dvejų metų darbo sutartį, leidimą gyventi Lietuvoje vyras su šeima gavęs metus. Paskui ketina pratęsti. Lietuva vyrui – saugumo zona, kur jo bent jau teoriškai neturi teisės gaudyti ir paimti į kariuomenę. Kare ukrainietis pasijutęs, kai parvyko į Luhansko sritį pasiimti žmonos ir dviejų vaikų. Nuo vyrų su automatais gynęsis užrašu, matomu pro automobilio stiklą, kad vežąs vaikus.

Antrasis ukrainietis – aukščiausios kvalifikacijos suvirintojas ir kėbulų remonto meistras. Tokių specialistų Mažeikiuose – vienetai. „Turime dažymo cechą, dirbame su visomis draudimo įmonėmis, tvarkome automobilius po avarijų. Ši šiemet įsteigta nauja darbo vieta man kainavo didelius pinigus. Bet kai jis parodė man, ką moka dirbti, supratau, kad vertėjo investuoti. Iki šiol čia dirbo ne tos kvalifikacijos dažytojai. Dabar esu labai patenkintas“, – sakė Z. Ramonas.

Džiaugiasi laiku išvykęs

Dmitrijus Davydenko, profesionalus 35 metų autošaltkalvis, sakė, kad ieškojęs darbo Lietuvoje, o aptikęs Mažeikiuose. Iš tėvynės jį išvijusi nestabili šalies, o ypač Luhansko srities, ekonominė padėtis. Karo veiksmai ten prasidėję vėliau.

„Laiku išvykau“, – taip dabar savo veiksmą vertinąs D. Davydenko. Žmoną, dešimties metų dukterį ir vos metukų sulaukusį sūnų parsigabenęs vėliau. Dukra rudenį pradėjo lankyti rusakalbių mokyklą Mažeikiuose. Mokosi lietuvių kalbos. Luhansko srityje likę Dmitrijaus tėvai kol kas guodžiasi laikinu taikos atokvėpiu.

Ukrainiečių kalbos D. Davydenko Mažeikiuose nepasigenda. „Luhansko srityje visi kalba rusiškai“, – sakė meistras. Autošaltkalvio profesiją įsigijo technikume. Visą gyvenimą remontavo mašinas. Vienu metu netgi vadovavo autoservisui. Paprašytas palyginti, kokias mašinas teko remontuoti Ukrainoje ir kokias Lietuvoje, sakė, kad „mašinos visur vienodos“ – labai panašių markių.
Vairuotojų požiūris į automobilius, tiesa, skiriasi. „Situacija Ukrainoje verčia vairuotojus mylėti savo automobilius. Čia atvažinėjo mašina savo laiką – atidavė į laužyną, o ten jį tausoja. Čia automobiliai kur kas pigesni. Pas mus pigiau suremontuoti, o čia – pigiau nusipirkti naują“, – aiškino D. Davydenko.

Užgrobus valdžią prasidėjo krizė

Vėliau į Mažeikius atvykęs ir tame pačiame autoservise neseniai įdarbintas 42 metų Oleksandras Avramenko apie darbo vietą Šiaurės Lietuvoje sužinojęs iš D. Davydenko – anksčiau kartu dirbę vienoje įmonėje. Į Lietuvą Oleksandrą atvijo susikomplikavusi politinė padėtis tėvynėje, ypač jo gyvenamojoje vietoje Luhansko srityje. Tenykštę padėtį šiuo metu įvardijąs valdžios užgrobimu.

Prieš išvykdamas irgi remontavo automobilius. Separatistams užgrobus valdžią, Luhansko srityje ėmė užsidarinėti verslo įmonės, ekonominė padėtis tapo įtempta – prasidėjusi krizė. O. Avramenko pasijutęs nesaugiai. Kartu su visa šeima palikęs Luhansko regioną. Ėmęs ieškoti galimybių užsidirbti sau ir šeimai, kurioje auga trys vaikai.

Neatmetąs minties, kad į Lietuvą parsigabens ir artimuosius. Bando įvertinti jį pasiekiančią informaciją apie tai, kas vyksta Ukrainoje, tačiau nė vienas informacijos šaltinis jam neatrodo patikimas. Apie tikrąją padėtį, anot Oleksandro, sunku susivokti ir vietiniams srities gyventojams.

Ukrainiečių į darbą nepriėmė

Mažeikiuose garsėjančios automobilių remonto įmonės „Edvardo servisas“ savininkas ir vadovas Edvardas Lukavičius sakė, kad ukrainiečiai pasirodę ir jo autoservise. Tokių buvę net trys. Jiems laisvų darbo vietų neatsiradę. Darbo ieškoję du kėbulų remonto meistrai, vėliau – dažytojas. Nepriėmęs jų, nes neturėję darbo vizos. „Nelegalų nepriimu“, – aiškino verslininkas.

Suvirintojo profesiją turinčio 49 metų E. Lukavičiaus įmonėje – apie 45 darbuotojai. Per mėnesį čia suremontuojama 300–400 automobilių. Daugiau kaip prieš dvi dešimtis metų tėvo sudaužytą automobilį pirmą sykį gyvenime sutaisęs vyras nesustojo. Konkurenciją jautė nuo pat pradžios, ji vis stiprėjusi. Tačiau dejuojantis žmogus jam atrodo nevertas vadintis verslininku. Konkurencija neduodanti užmigti.

Provincijos ir didmiesčio ar sostinės automobilių remonto verslas skiriasi tik tuo, kad didžiuosiuose miestuose didesni klientų srautai. Todėl didmiesčiuose net ir menkesnę kvalifikaciją ar gebėjimus turintys meistrai išsilaiko. Tuo tarpu provincijoje reikia itin gerai užsirekomenduoti.

„Kai 1998-aisiais nupirkau čia praktiškai tuščią vietą, Gamyklos gatvėje tebuvo du servisai. Dabar esu galutiniame taške. Kad mane pasiektum, turi pravažiuoti apie 40 servisų. Visi garažiukai prikišti, „Oruva“ (kadaise garsi, vėliau bankrutavusi kompresorių gamykla) prikišta. Žmonės dirba, kuria verslą“, – kalbėjo E. Lukavičius. Nelegalų esą nėra kam begaudyti, bet ne visi vairuotojai jais pasitiki: apsisukęs ir panūdęs išsakyti pretenziją, gali rasti ilgam laikui užrakintas garažo duris.

Grįžusiems parodąs duris

Emigruojančiais meistrais verslininkas pernelyg nesiskundė. Kai kurie jų besiformuojančiame „Edvardo servise“ dirba nuo 1996-ųjų. Kai kurie išvyko į Vilnių, kita dalis išvyko į užsienį, o vėliau parvyko ir prašėsi priimami atgal.

Išvykusių ir grįžusių nepriėmęs. „Jeigu jis išvažiavo, kam jį bepriimti? Vadinasi, jam buvo blogai. Išvykęs irgi nepritapo. Tokių aš nebepriimu. Kas garantuos, kad vėl jam nebus blogai ir vėl neišvažiuos?“, – svarstė verslininkas.

Augančią konkurenciją E. Lukavičius atlaiko. Kadaise iki 56 darbuotojų komandą sumažino tik įsidiegęs apsaugos sistemas. Atsisakęs sargų. Autoserviso sėkmę verslininkas iš dalies grindžia nuosekliu įsitvirtinimu legalių paslaugų srityje. Tai pelnę jam ne vienerius metus besitęsiančias paslaugų teikimo sutartis didžiosioms regiono įmonėms, tarp jų – draudimo kompanijoms, naftos perdirbimo produktų gamyklai „Orlen Lietuva“.