Ne vienas tokiu būdu ir pralobo – nusipirkęs poros hektarų žemės ūkio paskirties sklypą vaizdingoje aplinkoje ir po 10–12 arų išpardavęs jį vadinamiesiems teoriniams ūkininkams. Greičiausiai ne dėl nederlingos žemės atsirandančios gyvenvietės piktina teritorijų planuotojus, o Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) žada greitų permainų.
Įstatymai prieštaringi
Aplinkos ministerijos pozicija yra vienareikšmiška: teorinių ūkininkų neturėtų būti. Ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Gintautas Tiškus teigė, kad Vyriausybei yra pateiktas nutarimo projektas, kuris numato naikinti 1995 metais priimtą nutarimą „Dėl statybų privačioje žemėje“. Šis teisės aktas suteikia galimybę ūkininkams statyti gyvenamuosius namus neplanuojant teritorijos.
Teorinių ūkininkų pradėjo gausėti po kelių Ūkininko ūkio ir Žemės įstatymų pakeitimų. 1999 metais Ūkininko ūkio įstatymas numatė apribojimų: ūkininko sklypas turėjo būti ne mažesnis kaip vienas hektaras žemės ūkio naudmenų, o jei jis neatitiko šio kriterijaus – buvo keliama papildomų reikalavimų pajamoms iš žemės ūkio veiklos, kurios sudarytų ne mažiau kaip 40 minimalių gyvenimo lygių dydžio sumą. Žemės įstatymas papildė ūkininko ūkio registravimo sąlygas ir nustatė, kad ūkininko ūkis gali būti įregistruojamas, jeigu žemėnaudoje yra ne mažiau kaip 3 hektarai žemės ūkio naudmenų. Vis dėlto 2002 metais Ūkininko ūkio pakeitimo įstatymas panaikino ūkio dydžio apribojimus. Tad šiandien ūkininko ūkio dydžio nereglamentuoja jokie įstatymai.
Aplinkos ministerijos manymu, reglamentas „Dėl statybų privačioje žemėje“ prieštarauja vėliau įsigaliojusiems Teritorijų planavimo bei Miškų įstatymams. „Turi būti nustatyti kriterijai ūkininko ūkiui steigti, o šiuo metu tokių nėra. Juk racionali žemėnauda yra ta, kurios teritorinės formos ir vidaus struktūra sudaro palankias sąlygas ekonomiškai veiksmingai ir tausojamai žemės ūkio veiklai, tačiau kaimo gyvenamosiose vietovėse vyksta visai kiti procesai: žemės ūkio paskirties žemė dirbtinai skaidoma į 10–20 arų sklypus, juose ne imamasi žemės ūkio veiklos, bet stichiškai statomi gyvenamųjų namų kvartalai“, – teigė G. Tiškus.
Mažų ūkių vis daugėja
Lietuvos 2004–2006 metų Bendrojo programavimo dokumente rašoma, kad viena problemų yra maži ūkiai, mat jie stabdo žemės ūkio gamybos sektoriaus plėtrą. Taip pat įvardijami pagrindiniai žemės ūkio plėtros trukdžiai: mažas vidutinis ūkio dydis ir didelis smulkiųjų nekonkurencingų ūkių skaičius.
Aplinkos ministerijos nuomone, turi būti siekiama tokių ūkių skaičių mažinti, tačiau statistika yra kitokia. 1999 metais priėmus Ūkininko ūkio įstatymą buvo įregistruoti 67 535 ūkiai. Tuo metu galiojant minimaliam ūkininko ūkio dydžio apribojimui, jų skaičius sumažėjo ir iki 2002 metų buvo 29 630. Tačiau atsisakius 1 hektaro kriterijaus, nuo 2003 metų iki 2006 metų liepos 31 dienos jau buvo įregistruoti 91 282 ūkininko ūkiai. Tad šiuo metu šis skaičius gali siekti 100 tūkst.
Be to, verta paminėti ir ŽŪM parengtą Kaimo plėtros 2006–2008 metams planą, kuriame deklaruojamas ūkių stambinimas, jų struktūros ir konkurencingumo didinimas. Šiame plane pateikiami ir Lietuvos ekologinio agrarinės ekonomikos instituto skaičiavimai, siejami su racionaliu ūkio dydžiu. Nustatyta, kad mišri gamyba geriausiai vykdoma 5–20 hektarų teritorijoje, daržininkystė – 4–8 hektarų, sodininkystė, uogų auginimas – 1–4 hektarų. Šie kriterijai taip pat taikomi remiant ūkininkus iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų.
Dygsta stichiškos gyvenvietės
G. Tiškus sutiko, kad ūkininkų gausėja dėl to, kad teoriniai ūkininkai kone be apribojimų gauna pažymėjimus apie pasirengimą ūkininkauti, registruoja ūkius ir vėliau skaido žemės ūkio paskirties teritorijas į mažesnius sklypus bei juos išparduoda tokiems pat esą ūkininkams. O šie naudojasi teise tokiuose sklypuose statyti gyvenamuosius namus.
„Koks ūkininkas gali būti dešimties arų sklype? Man atrodo – joks. Netobulas įstatymas sukuria landą, kuria daug kas naudojasi. Todėl nenuostabu, kad šiandien ūkininko pažymėjimus turi mokytojai, medikai, politikai“, – tvirtino G.Tiškus.
Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius kalbėjo, kad toks Teritorijų planavimo įstatymo apėjimas daro neigiamą įtaką: skatinamas stichiškos urbanizacijos procesas, atsiranda neplanuotų gyvenamųjų namų kvartalų.
Susidarančią situaciją jis iliustravo paprastu pavyzdžiu. „Ką reiškia vienoje vietoje pastatyti dešimt namų? Apytiksliai čia gali apsigyventi apie penkiasdešimt žmonių. O kas pasirūpins inžinerine ir susisiekimo infrastruktūra, aprūpins mokyklomis, darželiais, užtikrins gyvenimo kokybę, išspręs aplinkosaugos ir kitas problemas? Vėliau išaiškėja, kad daugelio šių privalomų gyvenimo kokybės reikalavimų išspręsti nėra kaip arba ekonomiškai neapsimoka. Be to, šių problemų sprendimas užkraunamas savivaldybėms. Kad ir kam nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, tai yra nacionalinis turtas. Žemės ūkio paskirties sklypai yra ne išimtis, o su jais reikia elgtis ypač atsargiai“, – aiškino G. Tiškus.
Aplinkos ministerija nėra nusiteikusi prieš ūkininkus ar prieš statybas. „Mes visada skatinome ir skatinsime darnią plėtrą. Esame už ekonomiškai pagrįstus ir konkurencingus ūkius išlaikant Lietuvos kraštovaizdžiui būdingą vienkieminį užstatymą, už integruotą žemės ūkio plėtrą kartu su kitomis sritimis – inžinerine ir socialine infrastruktūra, aplinkos ir kultūros paveldo apsauga, gyvenimo kokybe“, – teigė G. Tiškus. Aplinkos ministerija siūlo, kad naujas žemės ūkio paskirties žemės sklypas būtų formuojamas ne mažesnis kaip 1 hektaro, o ūkininko sodyba būtų statoma ne mažesniuose kaip 3 hektarų sklypuose.
Be to, G. Tiškus šioje situacijoje įžvelgė ir kitų niuansų. „Šiuo metu nėra jokių apribojimų skaidyti žemės ūkio paskirties žemę, todėl žemėnauda nuolat smulkėja, o ŽŪM kone nedarydama įtakos šiam procesui organizuoja žemės konsolidacijos projektų rengimą naudodamasi ES struktūriniais fondais. Tad reikėtų pasidomėti, kodėl jai tokia padėtis priimtina“, – nenorėjo spėlioti pašnekovas.
Ruošiamos pataisos
ŽŪM sutinka, kad įstatymai nėra tobuli, ir artimiausiu metu žada permainų. Šios ministerijos Teisės departamento direktoriaus Andriaus Burlėgos teigimu, ŽŪM jau yra parengusi Ūkininko ūkio ir Teritorijų planavimo įstatymų pakeitimų bei pateikusi šiuos projektus Vyriausybei. Numatomos tokios pataisos: norint įregistruoti ūkininko ūkį ir statyti ūkininko ūkio sodybą, bus būtina turėti bent hektarą žemės ūkio naudmenų, o jeigu tai bus specializuotas ūkis – užteks ir pusės hektaro. Be to, bus reikalaujama turėti 50 procentų verslo pajamų iš žemės ūkio veiklos.
„Mūsų specialistai atliko skaičiavimus ir nustatė, kad turint mažiausiai hektarą žemės jau galima užsiimti ūkine veikla. Tai bus efektyvus įstatymo pakeitimas, užkirsiantis kelią tiems, kurie jį apeina. Ši problema yra aktualesnė didžiuosiuose miestuose, ir ji iškilo ne dėl Ūkininko ūkio įstatymo, o dėl to, kad savivaldybės nėra parengusios bendrųjų teritorijos planų. Jeigu šie planai būtų parengti, žmonės pirktų žemę ir joje pagal paskirtį rengtų detaliuosius planus, kaip to reikalauja įstatymai“, – kalbėjo valdininkas. A. Burlėga mano, kad įstatymo pataisos bus priimtos per Seimo rudens sesiją.
Yra ir įdomių išimčių
Vis dėlto negalima tvirtinti, kad ūkininko pažymėjimas reikalingas tik siekiantiesiems apeiti įstatymą. Dainininkė, renginių vedėja, Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja ir šou verslo atstovė Daina Bilevičiūtė jau porą metų gali save vadinti ūkininke. Tiesa, ji nesiruošia auginti kiaulių ar karvių. D. Bilevičiūtė savo sodyboje Varėnos miškuose puoselėja planus išplėtoti kaimo turizmą.
Žymi dainininkė pasakojo, kad norėdama įgyti ūkininko pažymėjimą turėjo išklausyti trisdešimties valandų kursą, kainavusį 120 litų. Per savaitę būdavo vienas užsiėmimas, ir kaskart vis kitas dėstytojas pateikdavo savo srities žinių. Pasak pradedančios ūkininkės, egzamino užduotis palengvino tai, kad testo klausimai ir atsakymai buvo iš anksto žinomi iš ūkininko programos.
„Buvo juokinga, kai reikėjo viską išmanyti apie žemę, pasėlius ar, pavyzdžiui, kaip palikuonių atsiveda gyvuliukai. Prisipažinsiu, išmokau tik tą kartą, ir tikiuosi, kad įgytomis vienkartinėmis žiniomis greičiausiai nebeteks pasinaudoti. Panašiai buvo ir tada, kai laikiau vairavimo kursus: reikiamą informaciją turėjau iškalti. Tačiau man nebuvo sunku, nes viską dariau iš širdies ir priėmiau tokias taisykles, kokios jos yra“, – atvirai dėstė pašnekovė.
Apie rimtus D. Bilevičiūtės ketinimus į Lietuvos provinciją pritraukti turistų liudija ir iškalbingas faktas. Jos projektas „Kultūrinio kaimo sodybos Varėnos rajone paruošimas kaimo turizmo veiklai vystyti“ laimėjo ES struktūrinių fondų paramą ir gavo 1 015 400 litų, t. y. pusę visos projektui įgyvendinti numatytos sumos.
„Užsiimsiu kultūriniu kaimo turizmu – mano sodyboje bus plėtojami amatai: žvakių liejimas, audimas, pynimas, žiedimas, tapyba ir kita. Sena lentpjūvė bus perstatyta į klojimo teatrą. Atvažiavę svečiai bus apgyvendinami dešimtyje klėtelių. Jaunimui bus rengiami plenerai“, – vardijo savo būsimos veiklos planus pašnekovė.
Vietoje nenustygstanti dainininkė pridūrė, kad kiekvienas, atvykęs į jos sodybą, galės pramogauti, klausytis įvairios muzikos. Šiuo metu yra ruošiama programa, kurioje lietuvių liaudies dainos skambės šiuolaikiškai, bus pasitelkti ir šokėjai. Be to, plėtojant kaimo turizmą D. Bilevičiūtės sodyboje bus įkurta darbo vietų, o be ūkininko pažymėjimo to ji nebūtų galėjusi daryti. Ūkininkė jau yra numačiusi įdarbinti kaimynus – jų užduotis bus vaišinti sodybos svečius tradiciniu lietuvišku maistu.
D. Bilevičiūtė nežada nuvilti ir savo ištikimiausių gerbėjų. Greičiausiai ne vienas jos pasirodymas bus surengtas sodybos svečiams, vis dėlto dainininkė neketina užsisklęsti vien savo sodyboje ir tvirtino toliau aktyviai dalyvausianti šou versle.
