„Jeigu valstybėje nusprendžiama gerinti socialinę apsaugą, didinti išlaidas socialinėms reikmėms, pensijoms, tuomet šioms išlaidoms yra reikalingi pajamų šaltiniai. Taigi, manome, kad šie mokesčiai gali būti atsakymas ieškant efektyvesnės mokesčių sistemos ir būtų šaltinis išlaidų didinimui“, – interviu naujienų agentūrai ELTA kalbėjo B. Gracia.
Sausio 11–24 dienomis su Prezidentūros, Vyriausybės, Seimo, Finansų ministerijos, Lietuvos banko ir kitų valstybės institucijų bei privataus sektoriaus atstovais susitikęs TVF misijos vadovas, kalbėdamas apie galimą konflikto su Pekinu įtaką šalies ekonomikai, pažymėjo, kad tiesioginis poveikis neturėtų būti reikšmingas. Be to, jis akcentuoja, kad pagalbos priemonės verslui turėtų būti labai aiškiai orientuotos į tuos sektorius, kuriems ji iš tiesų yra reikalinga, kartu pabrėždamas, kad ne visais atvejais valstybė apskritai turėtų padėti tam tikrą šoką patyrusioms įmonėms.
„Ne visada reaguojant į tam tikrą šoką yra reikalingos pagalbos priemonės įmonėms, kurios yra paveiktos. Nes tokiu atveju tai reikštų, kad privataus sektoriaus netektys visuomet yra perkeliamos mokesčių mokėtojams. Tai nėra pagrįsta. Viskas priklauso nuo to, apie kokį sukrėtimą mes kalbame ir kokiomis sąlygomis tai nutiko“,– įsitikinęs TVF misijos Lietuvoje vadovas.
Interviu Eltai ekspertas taip pat pasidalino įžvalgomis apie Lietuvos sėkmę atsigaunant po COVID-19 pandemijos bei pateikė vertinimą dėl šalies demografinės padėties ir lengvesnio migrantų įdarbinimo poreikio. Kalbėdamas apie sparčiai augančios infliacijos kontekstą, B. Gracia sutiko, kad tai, jog Lietuva negali savarankiškai įgyvendinti pinigų politikos priemonių, gali būti laikoma tam tikru trūkumu.
– Tarptautinio valiutos fondo misija Lietuvoje dirbo maždaug dvi savaites. Kokias pagrindines išvadas apie Lietuvos ekonomikos stiprybes ir silpnybes pavyko padaryti per šį laiką?
– Įvedant į bendrą kontekstą: tai, ką mes šiuo metu darome, nėra raportas, grįstas gilumine analize. Labiau tai yra faktų paieška siekiant pažvelgti į pastarojo laikmečio pažangą ir pasirengti giluminei analizei, kurią atliksime šiemet vėliau ir jos išvadas pateiksime savo raporte.
Taigi, atsižvelgiant į tai, mes laikome Lietuvos ekonomiką itin atsparia. Tai buvo įrodyta per COVID laikotarpį 2020 m., kai ekonomikos augimo sumažėjimas buvo nulinis, nors tuo laikotarpiu daugelyje euro zonos, regiono ekonomikų buvo pastebimas reikšmingas susitraukimas.
Šis atsparumas tęsiasi. Matome ryškų augimą praėjusiais metais, kuris tęsis ir šiemet. Pagal mūsų prognozes, BVP augimas turėjo pasiekti priešpandeminį lygį praėjusiais metais. Ir jis pasiekė. Mes numatėme, kad atsižvelgiant į mūsų prognozes, ekonomika pasieks šią prieškovidinę trajektoriją jau šiemet. Taigi ekonomika toliau atrodo tvirtai, darbo rinka taip pat labai stipri.
O iššūkiai pirmiausiai yra susiję su infliacija. Jie pasireiškia ne tik Lietuvoje. Lietuvoje veikia stiprus išorinis veiksnys, pasireiškiantis per aukštas energetikos kainas, ypač praėjusių metų pabaigoje. Tačiau prie to prisideda ir stiprios ekonomikos cikle esantis šalies ūkis. Taigi šie du veiksniai lemia tai, kad infliacijos lygis Lietuvoje yra šiek tiek aukštesnis, nei kitose euro zonos valstybėse, kadangi jūsų ciklinė pozicija taip pat yra stipresnė. Tai taip pat yra rizikos, kurios trumpuoju laikotarpiu yra reikšmingos makroekonominiam vystymuisi.
– Kalbant apie infliaciją, žinoma, tai yra tarptautinė problema. Tačiau kai kurie šalies ekonomistai pažymi, kad sparčiai augančios biudžeto išlaidos taip pat yra vienas iš aspektų, prisidėjusių prie infliacijos lygio augimo. Kadangi mes neturime jokių monetarinių, pinigų politikos priemonių, kuriomis galėtume sumažinti kainų augimą, kokius fiskalinius įrankius jūs matytumėt siekiant suvaldyti infliaciją? Galbūt mums reikėtų pamąstyti apie biudžeto išlaidų mažinimą, o gal reikėtų įvesti naujus mokesčius?
– Tiesa, kad iššūkiai, su kuriais Lietuvoje susiduria įstatymų leidėjai, yra susiję su šiais aspektais. Pinigų politika yra Europos centrinio banko rankose. Todėl valiutų kursų pokyčiai negali sugerti išorinių šokų. Monetarinė politika negali padėti ir kontracikliniu aspektu.
Problema, kuri prisideda prie makroekonominės politikos Lietuvoje, yra tai, kad jūsų ciklinė pozicija, jūsų ekonomika yra stipresnė nei euro zonos vidurkis. Žinoma, kad ECB orientuojasi į visą euro zoną, ne tik į Lietuvą. Todėl, žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, pinigų politikos sąlygos per laisvos, nors jos yra tinkamos kitoms Europos valstybėms. Taigi, šiuo aspektu monetarinė politika nepadeda atsakyti į šį trumpalaikį infliacijos spaudimą.
Todėl svariausias politikos įrankis, kuris lieka, yra fiskalinis. Jūs turite labai tvirtą fiskalinės politikos kryptį, kuri įrodė savo efektyvumą per pastarąją COVID-19 pandemiją. Prieš trejus ketverius metus pasiekėte biudžeto perviršį ir manau, kad šis pasiekimas neturėtų būti nuvertintas. Kadangi kitose regiono valstybėse, ypač Latvijoje, ekonomikai stiprėjant, pastangos fiskalinėje politikoje liko užmirštos. Tuo metu Lietuvoje buvo skirtas papildomas laikas fiskalinei konsolidacijai, o tai lėmė teigiamą biudžeto balansą, kuris buvo išlaikomas ir toliau.
Tai reiškė, kad prasidedant COVID-19 pandemijai, jūsų fiskalinė pozicija buvo tvirta. Atsparumas buvo ganėtinai didelis, o tai leido pasitelkti fiskalinius įrankius per pandemiją. Šis atsakas pasirodė itin efektyvus. Ekonomika tapo stipresnė, privatus sektorius taip pat sulaukė ganėtinai efektyvios paramos. Šie įrankiai buvo įgyvendinti taip, kad gerėjant ciklinei padėčiai, parama buvo skiriama atsižvelgiant į makroekonominius rodiklius, todėl kai įmonėms ir individams nebereikėjo pagalbos, kadangi ekonomika atsigavo, parama natūraliai ėmė mažėti. Tai veda prie situacijos, kai šiemet jūsų fiskalinė padėtis ir biudžeto balansas bus maždaug minus 3 proc., bet jūs būsite stipresni, kadangi jūsų pajamos bus ganėtinai reikšmingos.
Kol kas mums per anksti spręsti, koks yra fiskalinės padėties vertinimas. Mes ties tuo dirbame, tačiau manau, kad Vyriausybės pastangos užtikrinti stabilumą per fiskalinę politiką yra numatytos biudžete. Tačiau biudžetas taip pat atspindi visus kitus šalies politinius ir socialinius poreikius. Per šį kovidinį laikotarpį išaugo tokie socialiniai poreikiai, kaip pensijos, takoskyros tarp miestų ir regionų mažinimas, ir t.t. Buvusi ir dabartinė Vyriausybės stengiasi patenkinti dalį šių socialinių reikmių.
Taigi, tai yra balansavimo veiksmas, kurį turi atlikti visos šalies Vyriausybės: tenkinti socialinės gerovės poreikius, tačiau taip pat turėti tokią fiskalinę politiką, kuri prisidėtų prie makroekonominio stabilumo. Kol kas mes manome, kad su tokio balansavimo poreikiu buvo tinkamai susitvarkoma.
– Mūsų kaimynai lenkai pasirinko mokesčių maistui ir degalams mažinimo kelią. Klausiu apie šį atvejį, kadangi dalis Lietuvos visuomenės laiko mūsų politikus, kurie nesiima panašių veiksmų, tais, kurie paprasčiausiai nesirūpina žmonių gerove. Mano klausimas: galbūt TVF taip pat mato pridėtinės vertės mokesčio mažinimą kaip būdą išvengti infliacijos augimo?
– Yra keletas aspektų. Pirma, tai yra pastangos sumažinti infliaciją šiemet, tačiau aukštesnės infliacijos sąskaita kitąmet. Tai yra trumpalaikės priemonės, kurias įgyvendinus pagal dabartinį planą, PVM šiemet mažėja, tačiau išauga kitąmet. Todėl žvelgiant į dvejų metų vidurkį nėra aišku, kad galiausiai rezultatas bus kitoks, negu kad neįgyvendinant šių priemonių.
Antra, Lietuvoje darbo rinka yra itin stipri. Atlyginimų augimas yra itin spartus, o tai prisidėjo prie kainų augimo pastaraisiais metais. Net ir turint aukštą infliaciją šiemet, tikimasi, kad atlyginimų augimas praėjusiais ir šiais metais viršys infliaciją. Taigi, namų ūkių disponuojamos pajamos, net ir įskaičiuojant infliaciją, yra augančios.
Todėl kainų augimas, ypač nulemtas energetikos išteklių augimo, skirtingus namų ūkius veikia skirtingai. Jeigu kalbėsime apie namų ūkį, kurį sudaro pensininkai, o jų šildymo sąskaita yra reikšminga lyginant su jų pajamomis, tuomet taip, jie yra itin paveikti. Tačiau kiti namų ūkiai, kuriuose abudu nariai yra dirbantys, įtaka nėra tokia pati.
Todėl priemonės turėtų būti taikomos tikslingai tiems, kurie yra tiesiogiai paveikti, kurie turi mažiau įrankių tam, kad atsakytų į šią energetikos krizę, užuot pritaikius bendras priemones, kurios būtų naudingos kiekvienam vienodai, ir taip pat nėra tiek pat tikslingos. Be to, reikia turėti mintyje, kad valdžia turi ribotus išteklius. Skeptiškai vertinčiau įrankius, kurie nėra tikslingi. Ypač tokioje aplinkoje, kai kylančių kainų šokas turi nevienodą įtaką (ypač energetikos kainos). Viešojo sektoriaus ištekliai taip pat riboti.
– Kalbant apie priemonių tikslingumą. Mūsų Vyriausybė planuoja įgyvendinti paramos priemones verslams, kurie buvo paveikti Kinijos veiksmų. Šias priemones planuojama realizuoti per Europos Sąjungos COVID-19 paramos priemonių schemą, todėl dalis ekspertų ir verslininkų kelia šių priemonių taiklumo problemą. Nuogąstaujama, kad dėl Kinijos nukentėjusiems verslams priemones teikiant per kovidinę schemą, kriterijai nebus tikslūs, o tai lems, jog verslai, kurie nebuvo paveikti Kinijos, taip pat gaus paramą. Manoma, kad tai gali lemti rinkos iškraipymą. Ar toks planuojamų paramos priemonių netikslingumas jums taip pat kelia nerimą?
– Mūsų analizėje, kurią pateikėme praėjusiais metais, teikėme ir analitinę paramą, pažymima, kad kovidinė parama 2020–2021 m. buvo labai dosni. Žiūrint į finansines ataskaitas, įmonių Lietuvoje padėtis tapo geresnė, po COVID-19 jos tapo stipresnės, lyginant su situacija, kuri būtų, jeigu pandemija nebūtų kilusi. Taip nutiko dėl to, kad buvo taikomos paramos priemonės.
Tai nėra kritika paramos paketui, kuris buvo įgyvendintas praėjusios ir šios Vyriausybės. Karantinas buvo privalomas, todėl dalis įmonių turėjo stabdyti veiklą. Todėl jiems reikėjo kompensacijų, kadangi jie buvo priversti nedirbti. Tai buvo labai reikšminga parama, iš dalies dėl to, kad ekonomika nebuvo paveikta tiek, kiek iš pradžių buvo manoma.
Pažymėčiau, kad reikia būti atsargiems teikiant tolesnę paramą įmonėms, kurių padėtis dėl įgyvendintos politikos yra geresnė, negu tuo atveju, jeigu kovido apskritai nebūtų buvę. Manau, kad kai situacija ima normalizuotis, Vyriausybės turėtų siekti grįžti prie standartinės fiskalinės politikos, leidžiant ciklinei paramai veikti savaime. Bet kokia reikalinga papildoma parama konkretiems paveiktiems sektoriams turėtų būti itin aiškiai koncentruota.
Įmonės iš esmės veikia rizikingoje aplinkoje, o kartais tai reiškia, kad kartais iš to išloši, tačiau kartais gali būti ir praradimų, kuriuos turi išgyventi pats privatus sektorius, neperkeliant nuostolių viešajam sektoriui. Manau, kad reikalinga kombinacija tarp fiskalinės politikos stabilizavimo įrankių ir labai siauros paramos specifiniams sektoriams. Ne visada reaguojant į tam tikrą šoką yra reikalingos pagalbos priemonės įmonėms, kurios yra paveiktos. Nes tokiu atveju tai reikštų, kad privataus sektoriaus netektys visuomet yra perkeliamos mokesčių mokėtojams. Tai nėra pagrįsta. Viskas priklauso nuo to, apie kokį sukrėtimą mes kalbame ir kokiomis sąlygomis tai nutiko.
– Tačiau Kinija matoma kaip pasaulio fabrikas, be kurio joks sektorius negalėtų funkcionuoti ir išgyventi. Galbūt esate pamatavę, kokią žalą šios (kol kas neformalios) Kinijos sankcijos gali sukelti Lietuvos ekonomikai?
– Tai yra klausimas, ties kuriuo mes dirbsime daugiau. Pradėjome tai vertinti. Esminis aspektas kalbant apie Kinijos sankcijas vertinant iš ekonominės perspektyvos (žinoma, nekalbėsiu apie politinę šios problemos reikšmę) yra tai, kad tiesioginė įtaka nėra tokia didelė, kaip kitose regiono šalyse. Pavyzdžiui, jūs neturite automobilių pramonės ar kito panašaus sektoriaus, kuris būtų integralia globalių tiekimo grandinių dalimi, priklausančia nuo prekių iš Kinijos. Tai reiškia, kad tiesioginis poveikis dėl potencialios tolimesnės eskalacijos rizikos (tai kol kas tėra rizika), žvelgiant iš makroekonominės perspektyvos, nebūtų reikšmingas. Kai kurios konkrečios įmonės gali būti paveiktos, tačiau visumoje ekonomika tiesiogiai nebus reikšmingai paveikta.
Kalbant apie antrinę ar potencialią įtaką galima daryti skirtingas prielaidas. Tačiau tai sudėtinga šiuo metu įžvelgti. Reikšmingas poveikis būtų blogiausio scenarijaus atveju. Ir tai pirmiausiai turėtų pasireikšti per tarpusavio pasitikėjimo ryšius, o ne tiesioginius ekonominius ryšius.
Dar kartą pažymėsiu, kad mums reikia daugiau padirbėti ties šiuo klausimu, tačiau panašu, kad tai, jog blogiausias scenarijus dėl itin reikšmingo poveikio Lietuvos ekonomikai galėtų virsti realybe, yra menkai tikėtinas.
– Tęsiant apie iššūkius, kuriuos patiria Lietuvos verslas. Mūsų Vyriausybė suformavo darbo grupę dėl darbo rinkos pokyčių sprendžiant lengvesnį migrantų įdarbinimą. Daugybė įmonių šalyje kelia klausimą dėl lankstumo, paprastesnių sąlygų įdarbinant migrantus. Jūs minėjote, kad mūsų darbo rinka ir taip yra ganėtinai stipri, tačiau ar tokios paprastesnės įdarbinimo sąlygos gali mums padėti spręsti darbuotojų trūkumo problemą?
– Taip, manau, kad darbo rinka yra ganėtinai stipri, atlyginimai auga, nedarbo lygis krinta. Prieš kovidą mes jau pastebėjome augantį migrantų dalyvavimą darbo rinkoje. Ypač kai kuriuose sektoriuose, kaip kad transporto. Žinoma, kad koronavirusas pristabdė šį procesą. Nebūtinai žvelgiant iš politinių priemonių perspektyvos, tačiau migracijos srautai buvo pristabdyti dėl veiklų suvaržymų ir kitų reguliavimų. Tačiau žinoma, Lietuva patiria demografinių iššūkių.
Manau, kad dar vienas pasiekimas, kurį kovidas „paslėpė“, yra tai, kad pirmą kartą po Sovietų Sąjungos griūties ir Nepriklausomybės atgavimo, 2019 metais buvo pastebimas populiacijos augimas. Nors tai ir nebuvo didelis augimas, kokybiniu požiūriu jis reiškė itin daug. Demografiniai rodikliai yra itin svarbūs Lietuvos ekonominiam vystymuisi. Tai yra kritiškai svarbu tobulinant pensijų sistemą ir kitus aspektus.
Mums reikės atkreipti dėmesį į du demografinius aspektus. Pirma, migracijos problemos. Ir tai pirmiausiai bus politinis pasirinkimas, apsisprendžiant, ar leisti didesnei daliai migrantų dalyvauti darbo rinkoje. Taip pat reikėtų stebėti lietuvių migracijos tendencijas, ar jie atvyksta į šalį. Buvo įrodymų, kad lietuvių sugrįžimas įgauna pagreitį, tačiau tai buvo prieš pandemiją. Taip pat, ar gyventojų išvykimas iš šalies lėtėja? Buvo įrodymų, kad jis reikšmingai lėtėja.
Manau, kad, nepaisant COVID-19 patirties, atspari ekonomika turėtų prisidėti prie to, kad šios tendencijos išsilaikytų. Jeigu prisiminsime, pastaroji didelė krizė lėmė milžinišką emigracijos bangą ir reikšmingą Lietuvos populiacijos mažėjimą po 2008 m. Tačiau tai buvo krizė, kai pajamos ir užimtumas buvo itin paveikti. Tačiau šios krizės atveju viskas buvo priešingai: pajamos buvo išlaikytos ir toliau augo, darbo rinka per šį laikotarpį taip pat išsilaikė ganėtinai tvirtai. Taigi, manau, kad tai turėtų padėti siekti stabilumo, prisidėti prie to, kad žmonės grįžtų čia ir neišvyktų iš čia.
– Tarptautinis valiutos fondas ilgą laiką kalba apie poreikį perkelti mokesčių sistemą nuo darbo prie kitų šaltinių apmokestinimo. Aplinkos ministerija mūsų parlamentui teikė taršių automobilių mokesčio projektą, tačiau ši iniciatyva palaikymo nesusilaukė. Daugiausiai kritikos susilaukė tai, kad esą apmokestinama ne tarša, bet paties automobilio turėjimas. Kokį modelį mažinant automobilių taršą rekomenduotų TVF?
– Kiek suprantame, projektas buvo susijęs su automobilių emisijomis, efektyvumu. Taigi, šiuo požiūriu, iniciatyva susijusi su tarša. Aplinkos tarša kuria eksternalitetus, kurie gali būti reguliuojami politinėmis priemonėmis. Todėl mokesčių politika šiuo atveju padidina ekonomikos efektyvumą, o ne priešingai. Todėl tai yra geras sprendimas siekiant gerinti mokesčių sistemos efektyvumą.
Lietuvos atveju, pajamos iš šio mokesčio galėtų leisti sumažinti spaudimą dėl išlaidų socialinėms reikmėms.
Mes manome, kad tai apima tiek judėjimą nuo mažiau efektyvios ir didesnę ekonominę kainą turinčios mokesčių sistemos, apmokestinančios darbą. Taip pereinama prie apmokestinimo, turinčio mažesnę įtaką ekonomikos augimo stabdymui. Tuomet pasiekiami du rezultatai: didinamas ir efektyvumas, ir pajamos.
Raginame Vyriausybę toliau dėti pastangas šiuo klausimu. Žinoma, ekonominė aplinka ir laikmetis visuomet bus sudėtingas. Suprantame, kad aukštos energetikos išteklių kainos yra priežastis, dėl kurios dalis žmonių skeptiškai vertina galimybes šiuo metu įvesti tokį mokestį, tačiau pats principas yra teisingas.
– Tuo pat metu Finansų ministerijos siūlomas visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, nors tebuvo pristatytas tik idėjos lygmeniu, taip pat jau spėjo susilaukti parlamentarų kritikos. Iš esmės tai buvo pasiūlymas dėl visuotinio, maždaug 10–12 eurų, metinio NT mokesčio. Ar manote, kad turėtume judėti šia kryptimi ir šalyje įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, kurio tarifas būtų gan nedidelis?
– Mes dar nesusipažinome su šiuo pasiūlymu, todėl negalėčiau jo pakomentuoti. Tačiau kalbant apie principus: siekis įvesti pajamų didinimo priemones yra tam tikras iššūkis. Tačiau jeigu stebėtume, kas vyko per pastaruosius penkerius metus: reikšmingai didėjo išlaidos, ypač socialinėms reikmėms. Todėl kažkuriuo metu nebegalėsite tęsti tokio išlaidų didinimo neturėdami papildomų pajamų šaltinių.
Ne mums spręsti, kiek didelė turėtų būti jūsų valstybė, koks turėtų būti jūsų išlaidų dydis. Tačiau, jeigu valstybėje nusprendžiama gerinti socialinę apsaugą, didinti išlaidas socialinėms reikmėms, pensijoms, tuomet šioms išlaidoms yra reikalingi pajamų šaltiniai. Taigi manome, kad šie mokesčiai gali būti atsakymas ieškant efektyvesnės mokesčių sistemos ir taip pat būtų šaltinis išlaidų didinimui.
– Siekiant geriau suprasti jūsų rekomendacijas ir poziciją dėl taršių automobilių bei nekilnojamojo turto mokesčio, ar jūs turite mintyje, kad atrandant naujus pajamų šaltinius tai reikštų, kad mes galime mažinti kitus mokesčius? Sakykime, darbo jėgos apmokestinimą, o gal tai tiesiog turėtų būti laikoma papildomais pajamų šaltiniais mūsų biudžetui?
– Tai nėra mūsų sprendimas. Kokia turėtų būti jūsų valdžia, kokia turėtų būti jūsų gerovės valstybė, kokia turėtų būti jūsų socialinė politika – tai yra jūsų šalies sprendimai, kuriuos atspindės jūsų politinė sistema ir rinkimai. Lietuvoje jūs patys sprendžiate dėl socialinio kontrakto. Kai jūs dėl to nusprendžiate, mes galime padėti patardami: jeigu jūs norite tokios apimties valstybės, socialinių priemonių, pensijų – tai būtų efektyviausias būdas, kaip jūs galite finansuoti šias priemones. Pasakysime, kad jums reikės papildomų pajamų šaltinių, kuriuos galite gauti iš atitinkamų mokesčių. Štai kodėl mes čia dirbame.
Taigi, kai jūs klausiate, ar efektyvesnis pajamų šaltinis gali pakeisti mažiau efektyvius šaltinius, taip gali būti, tačiau tuomet jūs neturėsite pajamų šaltinių socialinių išlaidų didinimui. Jeigu norite didinti išlaidas socialinėms reikmėms, tuomet jums reikės papildomų šaltinių. Tai nėra lengvas atsakymas ir, žinoma, kad mes galime padėti ieškant efektyviausių būdų. Tačiau tai, kokios valstybės jūs norite, yra jūsų pačių sprendimas, o ne mūsų.
