Baltose Hamameto gatvėse vidurdienio karštyje niekas nevyksta. Savo parduotuvės gilumoje ant prekių krūvos snaudžia kilimų prekiautojas. Šalimai esančios kavinės padavėjas tyliai sėdi ir rūko. Net ir kačiukai, šiaip visada pasiruošę iškrėsti kokį pokštą, tingiai guli pavėsyje. Tik retkarčiais papučia vėjelis, sušlama palmės, sujuda baltos užuolaidos mėlynai dažytuose langų rėmuose. Kas ieško vienatvės, Tunisas dabar tam tinkamiausia vieta.
Viduržemio jūros pakrantėje įsikūręs Hamametas anksčiau garsėjo tikrai ne ramybe. Geraisiais savo metais jo senamiesčiu vaikštinėdavo tūkstančiai europiečių. Jie apdovanodavo suvenyrų prekeivius šypsenomis, o baruose versdavo padavėjus prakaituoti iš laimės. Skaidrioje turkio spalvos jūroje, kuria ir garsėjo Hamametas, dienomis plūduriuodavo šimtai pripučiamų čiužinių, o vėliau poilsiautojai patraukdavo į paplūdimio barus, kurių šokių aikštelėse šėldavo pagal tos vasaros hitus. „Tai buvo rojus, - sako Kamelis Zaafrane'as, vadovaujantis penkių žvaigždučių viešbučiui „Mehari“, įsikūrusiam Hamameto Yasmin rajono paplūdimyje. - Dabar situacija katastofiška“.
Tiesą sakant naujoji ramybė, kuri Hamametą pirmą kartą per ilgus dešimtmečius pavertė individualiai keliaujančių ir minios nemėgstančių turistų svajonių vieta, Tuniso turizmo verslo atstovus varo į neviltį.
„Mes ką tik atsigavome nuo revoliucijos, dabar mums smogtas kitas smūgis“, - sako K. Zaafrane'as. Vyriausybės krizė, prasidėjusi Tunise po politiškai motyvuoto pasaulietinės opozicijos politiko Mohammedo Brahmi nužudymo, grasina smogti šaliai itin svarbiai turizmo pramonei su visa jėga.
Rusai nebepadeda
„Turizmas – itin jauti pramonė, - įsitikinęs K. Zaafrane'as, puikiai prisimenantis, kokias pasekmes Rugsėjo 11 dienos įvykiai turėjo Tunise. - Tada dirbau penkių žvaigždučių viešbutyje Suse. Praėjus savaitei nuo rugsėjo 11 dienos išvyko paskutinis turistas“.
Viešbučio savininkas pasakoja tai tuščiame savo viešbučio vestibiulyje. Jo balsas aukštoje ir tuščioje patalpoje tiesiog aidi. Dabar užklysta vos vienas kita svečias. Tai beveik vien pavieniai turistai iš Rytų Europos šalių, kurie į šalį ištikusią krizę reaguoja kiek atlaidžiau nei, tarkime, vokiečiai.
Tai, kad rusai nėra labai mylimi svečiai, K. Zaafrane'as nesako. Kai kurie senamiestyje sutikti prekybininkai rėžia be skrupulų: „Jie reikalauja „visko įskaičiuota“, kiaurą dieną sėdi prie baro ar paplūdimyje ir už viešbučio ribų neišleidžia nė dinaro“, - piktinasi suvenyrais prekiaujantis vyras, tarp kurio prekių galima rasti rankšluosčių, „Tūkstančio ir vienos nakties“ stiliaus šlepečių ir garsių firmų marškinėlių klastočių.
Piktinasi ir Hamameto taksi bei autobusų vairuotojai. Anksčiau turistams ekskursijos buvo savaime suprantamas dalykas, jie prašydavo nuvežti į už valandos kelio esančią šalies sostinę Tunisą ar atokų paplūdimį. Tačiau antraisiais metais po revoliucijos ir dar po praėjusios savaitės neramumų nebevyksta jokios išvykos.
Nusiskundimai iš visų pusių yra pagrįsti – Tuniso ekonomika yra priklausoma nuo užsienio turistų. Kaip skelbia oficialūs duomenys, apie 400 tūkstančių iš maždaug vienuolikos milijonų tunisiečių dirba turizmo pramonėje. Dar daugiau žmonių netiesiogiai gyvena iš užsieniečių kišenės.
„80 procentų Tuniso šeimų turi bent vieną narį, kuris dirba su turizmo pramone susijusį darbą“, - konstatuoja K. Zaafrane'as.
