Turgaus prekiautojos liemenėlėmis istorija: tiesiog nebuvo daugiau kur eiti

„Lietuvaitėms krūtų implantų tikrai nereikia. Dauguma jų – lieknos ir stambiakrūtės“, – tvirtina 47 metų turgaus prekiautoja Gitana Jazdauskienė. Šio kai kam sunkiai įtikimo teiginio kaina – keturiolikos metų prekybos atvirame ore patirtis.

Liemenėlėmis ir kitu apatiniu moterišku trikotažu turguje moteris prekiauja nuo 1999-ųjų. Kartais – spiginant 30 laipsnių šalčiui ar šuntant 50 laipsnių karštyje po palapinės stogeliu. Dar pridėkim naktines prekių medžiokles Gariūnuose, kur pats esi ir medžiotojas, ir savo verslo iki prakaito užvaikytas žvėris. Atsistojęs prie stalelio su prekėmis būsi medžiojamas iš naujo. Čia tave persekios turgų be paliovos šukuojantys įvairiausi tikrintojai: STT, FNTT, prokuratūra, kriminalinė policija, ekologai.

Jaunoms perka mamos

„Ji labai moka prekiauti. Jai tikrai tinka čia dirbti“, – pastebėjusi žurnalistę neklausiama skuba įsiterpti viena Mažeikių turgaus pirkėjų. Vietoje argumento užtenka pastebėti, kaip ramiai, tačiau greitai moteris dėlioja naujas prekes. Aiškina, pataria, atsako į klausimu švelniu, pasitikėjimą keliančiu balsu.

Ilgametė turgaus prekiautoja Gitana sukaupė didžiulę patirtį. Apie lietuvaičių moterų krūtų dydžius ji žino geriau nei krūtų ligų specialistai. Parduoti liemenėles – vienas būdų rinkti duomenis apie populiacijos moterų kūno proporcijas.

„85 C arba 75 ir didelės krūtys – kartais net ir iki G ar H dydžio. Nors daugiausia reikia E dydžio. Lietuvaitėms, ypač jaunoms panelėms, būdinga maža apatinė krūtinės apimtis ir didelės krūtys“, – tokie Gitanos duomenys, kuriuos ji sukaupė per daugiau kaip trylika prekybos metų. Pirmasis skaičius – apatinis krūtinės matmuo, raidė nurodo krūtų dydį, kuris įvertinamas, iš viršutinio krūtinės matmens atėmus apatinį – pastarojo matavimo linija yra po krūtimis.

Gitanos atvežtą apatinį trikotažą perka įvairiausios moterys, daugiausia – 30–50 metų amžiaus. Prekiautoja pastebi: jaunoms apatinį trikotažą dažnai perka mamos. Dalis šio trikotažo pasklinda po pasaulį – jį dėvi merginos, kurios sau darbą ir gyvenimą rado ne Lietuvoje. Prie savo prekystalio mažeikiškė sulaukia ne tik moterų, bet ir vyrų, taip pat ir užsieniečių. Su kuriais nesusikalba rusiškai ar angliškai, susirodo. Būdų yra.

Per karščius, šalčius ir sapnuose

Prekybos sėkmė turguje priklauso ne tik nuo apsukrumo ar prekybininko talento, bet ir nuo oro. Lietingomis, žvarbiomis dienomis tenka susitaikyti su nuostoliais. Vasarą kartais prireikia iškęsti pastogėje iki 50 laipsnių karštį, žiemą – sąnarius geliantį šaltį. Ir tai visiškai nereiškia, kad paguos bent darbo rezultatai. Šių metų vasarį, kuris buvo itin šaltas, moteris neuždirbo nė lito – tai paaiškėjo, suskaičiavus pajamas, išlaidas ir mokesčius.

Gitana žino, kad sveikatos toks darbas vargiai prideda. Maža vargų prie prekystalio – ji nesiliauja dirbusi net miegodama. Sapnuoja turgų. Apie būsimas nesėkmes jai irgi pranešama sapnuose. Yra susapnavusi ir savo vagį. Sapne, tiesa, teisybė atstatyta nebuvo. Realybėje jai vis dėlto pavyko pavogtas kelnaites atgauti – kartu su kitais turgaus prekiautojais ji sulaikė vagies žmoną.

„Darbas čia labai įtemptas. Negali leisti sau atsipalaiduoti. Jei neprekiausi kartą, antrą, trečią, gali bankrutuoti. Sąlygos – kenksmingos. Per karščius ima darytis taip silpna, kad jau nieko nebematai, tuoj prarasi sąmonę. Tai tiesiog nusiperki mineralinio butelį, susipili sau ant galvos ir dirbi toliau“, – sakė moteris.

Kad išsilaikytum, tenka suktis: keturi, rečiau – trys, turgadieniai per savaitę, trečiadienį ir šeštadienį – Mažeikiuose, ketvirtadienį ir sekmadienį – Akmenėje. Kas, jei kurią dieną praleidi? Jei bent vieną dieną nedirbi, mokesčių dalis, tenkanti vienai dienai, išauga. Dėl to nedirbti neapsimoka.

Jei kurių nors liemenėlių ar kelnaičių dydžių ima trūkti – ženklas, kad reikia važiuoti pas didmenininkus. „Turi galvoti, ką pirks, kokias prekes parvežti. Esu atsargi. Niekada neveždavau daug naujų prekių. Pirmą sykį prekių nusipirkau tik už 500 litų. Niekada nesiskolinau. Pirkdavau prekių už tiek, kiek uždirbdavau“, – atvirai apie savo verslą pasakojo prekiautoja.

Gavo pardavėjos darbą

„Nuo pat vaikystės sakydavau, kad nė už ką neisiu prekiauti. Netgi neprisimenu kodėl. Nutiko taip, kad savo vietą pasiūlė į kitą miestą išvykstanti gyventi draugė. Jau buvau galvojusi apie prekybą, tad nutariau pabandyti. Mane priėmė į darbą apatiniu trikotažu prekiaujantys žmonės. Pas juos dirbau apie metus. O tada išėjau dirbti pati sau. Dirbant kitiems, uždarbis labai jau menkas. Anais laikais pardavėja per dieną tegaudavo 20–30 litų“, – pasakojo Gitana.

Ji prisiminė, kaip vienu metu ją bičiulis erzindavo, kad ši dirbanti už dyką – tiek bankrutuojančioje gamykloje nebegaudavo atlyginimo, tiek turguje labai mažai uždirbdavo. Jis jai siūlydavęs eiti už dyką gatvių šluoti – tada bent nauda būsianti. „Galbūt tai mane ir pastūmėjo dirbti sau. Atsivežiau sykį prekių ir pradėjau prekiauti“, – šypsojosi prisiminusi mažeikiškė.

Nuo pat pradžių moteriai prekiauti sekėsi, kasdien – vis geriau. Buvę jos darbdaviai net supyko, kai vieną dieną ji pareiškė išeinanti dirbti sau. Išsigando konkurencijos? Nors Gitana iki šiol stengiasi vežtis skirtingas prekes, nei buvę jos „šeimininkai“, vis dėlto jų pirkėjai tie patys – apatinio trikotažo turguje ieškančios moterys. „Iki šios dienos stengiuosi nesudaryti jiems konkurencijos, juk jie man nieko blogo nepadarė“, – savo poziciją įvardijo mažeikiškė.

Darbo ir nedarbo aukos

Dauguma turgaus prekiautojų šiuo metu pardavėjų nebesamdo. Patys veža prekes, patys prekiauja. O jei ir samdo, kai kada tenka nusivilti. Gitana vienu metu bandė vežti daugiau prekių ir dalį jų duoti prekiauti kitoje turgaus vietoje prekiaujančiai pardavėjai, tačiau jai prekiauti nesisekė – nelabai ką parduodavo, nebuvo iš ko jai mokėti. Paprastai pardavėjai mokama 2–3 procentus nuo apyvartos.

Atsisakyti samdomų pardavėjų turgaus prekiautojus verčia išaugę mokesčiai. Už prekybos dieną turguje pagal patentą dirbantis prekybininkas sumoka 60 litų mokesčių – už turgaus vietą, patentą, privalomojo sveikatos draudimo, socialinio draudimo įmokos. O dar reikia mokėti už degalus, išlaikyti automobilį.

Niekada prekiauti nenorėjusi Gitana į prekybą patraukė dėl vienintelės priežasties – tiesiog nebuvę kur daugiau eiti. „Daugumai buvo labai sunku, nerasdami darbo žmonės žudėsi“, – prisiminė moteris. Ji pažinojusi anuomet kompresorių gamykloje dirbusį vyrą. Vis padejuodavęs, kad praradęs darbą jaučiasi nebereikalingas, nepilnavertis. Sykį po konflikto šeimoje išėjo iš namų. Vietoje gyvenimo pasirinko kilpą.

Kita jos pažįstama auka – vienmetė, trijų vaikų motina. Daugiau kaip prieš dešimtį metų neteko darbo, skola už butą išaugo iki trijų tūkstančių. Gelbėdama butą, išvyko į Vokietiją. Papuolė į kavinę, dirbdavo ten ištisomis paromis, toje pačioje prirūkytoje patalpoje ir miegodama. Nusilpusi apsirgo. Parvaryta onkologinės ligos, savo gyvenimo kelionės grįžo baigti į Lietuvą.

Vertina turkiškus gaminius

Latviškos, lenkiškos, itališkos, turkiškos, kiniškos. Gitanos pardavinėjamos liemenėlės ir kelnaitės į Žemaitijos turgus atkeliauja iš kaimyninių ir tolimesnių šalių. Pastaruoju metu Gitanai labiausiai patinka turkiškas trikotažas – jį daugiausia dėvi pati. Prekės kilme besidominčios pirkėjos jau irgi prašo turkiškų.

„Grynos medvilnės, geresnės kokybės kelnaitės. Patinka bambuko pluošto naktiniai, jie pranoksta kiniškus. Kiniškos produkcijos jokiu būdu nepeikiu, tačiau geros kokybės iš ten į Lietuvą paprasčiausiai neatveža. Kam tokią vežti, jei ji brangesnė už itališką? Italija arčiau, o turguje ką nors įtikinti, kad kiniška prekė ne prastesnė už itališką, nepavyks. Todėl iš Kinijos veža pigesnes ir prastesnes prekes. Tenka prisitaikyti prie pirkėjo. Lenkiškų prekių pirkėjai irgi nelabai nori, nors jos kur kas geresnės už prastąsias kiniškas“, – aiškino prekiautoja.

Jai žinoma ir turkiško bambukinio trikotažo paslaptis: turkiško bambukinio trikotažo tokiu vadinti oficialiai negalima, nes ši technologija – kinų gamintojų patentuota nuosavybė. Todėl turkai siuva kelnaites iš viskonu pavadinto trikotažo, nutylėdami, kad jis pagamintas iš bambuko.

Sertifikatas atkeliavo paštu

„Sykį Akmenėje, pirkdama turkiškas kelnaites, mane tikrino mokesčių inspektorė – ne išsyk supratau, kas ji. Pasižiūrėjo ir klausia: „Ar čia turkiškos?“ Mus tikrina, kas netingi: STT, FNTT, prokuratūra, ekologai, kriminalinė policija. Mama sykį jiems ir sako: „Ar mes nusikaltėliai esam? Ko jūs vis pas mus ieškot?“ Ką tie mažiukai tokio gali padaryti? Neduok Dieve, ras kokią nors ne taip išrašytą sąskaitą. Esame kaip po didinamuoju stiklu“, – stebėjosi moteris.

Tiesa, turkiškas kelnaites įsigijusi inspektorė jomis liko, regis, patenkinta – po kiek laiko prekiautoja paštu gavo sertifikatą, kad jos prekės - ekologiškos, kokybiškos ir kad galima jomis prekiauti.

Gitanos pažįstamiems prekiautojams baigėsi blogiau: tikrintojai, radę, kad naktiniai marškiniai sąskaitoje buvo įvardinti „apatinis trikotažas“, nubaudė 800 litų bauda. Ir nors prekiautojai apsigynė teisme ir baudos išvengė, bylinėdamiesi išleido daugiau.

Toks tikrintojų bumas Gitanai – argumentas prieš iš piršto išlaužtą teiginį, kad parduotuvėje pirktos prekės – patikimesnės, nes turgaus prekiautojų niekas nekontroliuoja. „Pirkdama iš turgaus, nesu apsinuodijusi nė karto, o štai iš didžiausio prekybos tinklo parduotuvės – bent tris kartus“, – turgaus prekiautojus gynė mažeikiškė.

Atsakyti už visų prekių kokybę Gitana negali. Ar nepasitaiko su pirkėjais susipykti? Rimtesnių konfliktų Gitanai per visus darbo metus pavyko išvengti. Nekokybiškas prekes ji keičia kokybiškomis, kartais grąžina pinigus. Šitaip elgiasi toli gražu ne visi turgaus prekiautojai. Kai kuriems konfliktai su pirkėjais baigiasi net muštynėmis. Yra tekę kviesti ir policiją.

Bėgte per Gariūnus

Pirmadienis moteriai – planavimo, pasiruošimo kelionei į Gariūnus diena, mat vakare tenka keliauti į Vilnių. Išvykstama vėlai vakare. Gerai, jei pavyksta specialiu, turgaus prekiautojus ten vežančius autobusu. Jei vežėjas tinkamo prekiautojų skaičiaus nesurenka, tenka važiuoti savo automobiliu. Tokiu atveju Gitana kartu vežasi mamą, kuri jai neduoda užmigti prie vairo.

„Kalbamės, o dar dažniau – dainuojame. Kai nebegirdžiu savo balso – ženklas, kad turime sustoti. Išgeriame kavos“, – pasakojo Gitana.

Į Gariūnus atvykstama apie antrą valandą nakties. Tada aplekiami didmenininkai, dauguma jų – jau pažįstami. Sykį, kai Gitanos krepšys per klaidą iškeliavo į Rygą, o ji liko Gariūnuose, tenykštė prekiautoja priėmė nakvynės. Iš tų, su kuriais per tiek metų spėta susidraugauti, galima paprašyti nuleisti vieną kitą litą. Įprastai su didmenininkais nesiderama.

„Bėgu tikrąja to žodžio prasme. Kai atvykstu su mama savo automobiliu, ji su manimi nespėja, nors tokiu atveju tiek skubėti nereikia – nėra baimės, kad nespėsi į autobusą. Mano prekės smulkios, susirinkti jas reikia daugiau laiko. Tie, kurie prekiauja batais, prisirenka greičiau. Kartais grįžtu su dviem pilnais krepšiais, o autobusas jau pilnas batų, mano bagažui nebėra vietos“, – pasakojo prekybininkė.

Autobusas į Mažeikius paprastai išvyksta aštuntą ryto. Po pietų su kroviniais namo grįžusi Gitana ilsėtis neina. Užkandusi rūšiuoja prekes. Laimė, jai autobuse pasisekė bent kiek numigti. Keliaujant savu automobiliu tos paros miego laiką tenka išmesti iš galvos.

Dirbo zootechnike

G. Jazdauskienės gyvenimą iš dalies galėtume pavadinti tipišku Mažeikiams. Čia ji baigė vidurinę mokyklą. Vėliau įsigijo zootechnikės specialybę, apie kurią svajojo nuo antros klasės. Gitana šį darbą dirbo vos pusmetį. Atrodė, kad užteks gyvūnus mylėti ir jais rūpintis, o pasirodė, kad reikia juos dar ir žudyti. „Karvė mūkia koją nusilaužusi, ir aš verkiu šalia atsistojusi. Ne tokiam žmogui zootechniko darbas“, – prisiminė Gitana.

Sumanymas studijuoti biologiją, tapti genetike irgi neišdegė – neišleido ūkio vadovas. Neilgai trukus mergina spruko iš ūkio, ištekėjo, susirado dispečerės darbą statybos organizacijoje, kuri statė naftos perdirbimo gamyklą.

„Į ligoninę reanimuoti veždavo apsinuodijusius vyrus. Sykį teko praeitį pro kanalizacijos šulinį, iš kurio po pusvalandžio išsiveržusiomis dujomis apnuodyta moteris mirė vietoje. Buvo statomi rezervuarai, prie pat mano darbo vietoje nuolatos degė dujų fakelas. Kadangi norėjau turėti vaikų, teko ieškotis kito darbo“, – pasakojo mažeikiškė.

Kenksmingos darbo sąlygos pražudė jos pirmagimį. Gimęs išgyveno vos dvylika valandų. Vienintelis, jau suaugęs, Gitanos sūnus – antrasis jos vaikas. Užauginę sūnų kartu su sutuoktiniu savo pastoge dalijasi su globotine, Gitanos krikšto dukterimi.

Gitanos gyvenimo etapas, sprukus toliau nuo pavojingų statybų, pažymėtas kitos didelės Mažeikių įmonės – kompresorių gamyklos „Oruva“ vardu. Ten moteris dirbo iki įmonės bankroto 2001-ųjų pradžioje. Artėjant „Oruvos“ griūčiai, ji ėmusi ieškoti kito darbo, kad pragyventų. Paskutiniaisiais bendrovės metais atlyginimai nebebuvo mokami. Iki šiandien gamykla Gitanai nėra sumokėjusi apie 30 tūkstančių litų – netgi ne už prastovas, o už darbą prie staklių.

Turgų užsimiršta keliaudama

Dar tebedirbdama bankrutuojančioje gamykloje ji pradėjo prekiauti turguje – reikėjo iš kažkur prasimanyti pinigų. Kartu su vyru augino sūnų – nė į galvą neatėję, kad galėtų nedirbti.

Gitanos vyras dirba naftos perdirbimo įmonę aptarnaujančioje bendrovėje. Kartu su juo sodų bendrijoje įsirengė namą. Per atostogas stengiasi iškeliauti. Pasak Gitanos, likus Lietuvoje tiesiog nesiseka atitrūkti nuo turgaus. Teisę ir būtinybę šitokiu būdu save apdovanoti ji pajutusi penktaisiais prekybos turguje metais.

Kelionės – viena didžiausių sunkaus prekiautojos darbo kompensacijų. Vienas pagrindinių Gitanos, aistringo fotografo dukters, daiktų šiose kelionėse – fotoaparatas. Fotografuoja ne vien sau, bet ir kitiems pažiūrėti. Dalyvauja grupinėse fotografų parodose, yra surengusi personalinių.

Keliones Gitana planuoja, rūpindamasi ne tiek saugumu ar patgogumais, kiek galimybe pamatyti turistams nerodomų vietų. Pirmoji kelionė be ekskursijų vadovo – Ispanijoje 800 kilometrų po šalį. Kitąmet – kelionė į Ispaniją, kur ją ir jos sutuoktinį tris paras oro uoste įkalino uraganas. Po metų – kelionė į Egiptą, jos metu lėktuvas pakliuvo į smėlio audrą. Kanaruose, Tenerifėje, ją darsyk aplankė smėlio audra.

Pakeliui į Tailandą nuotykiai laukė dar nepasiekus oro uosto – plikledis ir šalikelėse suguldyti automobiliai pakeliui iš Vilniaus. Šios kelionės metu ji pražilusi iš išgąsčio. Paskui – Turkija, kelionė be gido į Indiją, kruizas į Stokholmą.

Gitanos nuotraukų kolekcijos, tiesa, primena ne tik egzotiškas šalis. Įspūdingas kraštovaizdis su laukiniais gyvūnais ją sustabdo ir pakeliui į turgų. „Kartais matau, kad jau vėluoju, bet negaliu susilaikyti – vis tiek sustoju. Fotoaparatas visada šalia manęs“, – šypsojosi Gitana.