Aiškindami šį ekonominį paradoksą šalies ekonomistai įžvelgia kelias priežastis: skirtingus valstybių dydžius ir nuo to priklausančią masto ekonomiją, mažą zloto kursą, skirtingą pirkėjų skaičių ir jų perkamąją galią ir netinkamą balsavimą per rinkimus.
Kainos priklauso ir nuo norų uždirbti
„Nordea“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas, be masto ekonomijos, produktų kainų Lietuvoje ir Lenkijoje skirtumus aiškino ir skirtinga jas gaminančių bei parduodančių įmonių strategija.
„Kas dabar vyksta pieno rinkoje, užsidarius Rusijai? Visi gamintojai kone paniškai ieško naujų rinkų. Iš pradžių labai populiarios buvo Artimųjų Rytų rinkos, dabar matom ten ekonominė situacija ne tokia gera. Kinija? Į ją toli vežti ir kitokią produkciją reikia gaminti tai rinkai. Taigi, gali būti, kad tai strateginis ėjimas – didesnės Lenkijos įmonės yra sukaupę daugiau „lašinių“, jos gali leisti sau pardavinėti produkciją mažesnėmis kainomis ir taip užimti naujas rinkas – tarp jų ir Lietuvos“, – aiškino jis.
Kita vertus, reikėtų skaičiuoti, kiek skirtingos įmonės yra investavusios į gamybą, kada tai darė, kokiomis lėšomis. Gali būti, kad Lenkijos bendrovių investicijos atsipirkę, tada ir jų gaminių savikaina mažesnė ir jos sau gali juos pardavinėti pigiau.
Pasak Ž. Maurico, vienos įmonės labiau orientuojasi į investicijų grąžą, o kitos – į rinkos plėtrą.
„Gali būti, kad pastarosios turi strategiją dempinguoti kainas, gali dirbt „ant savikainos“, mažu pelnu, bet dėl to ateityje turėti didesnę rinkos dalį ir atsigriebti“, – sakė jis.
„Pavyzdžiui, Lietuvos telekomunikacijų rinkoje yra tokia situacija kai bendrovės kovoja dėl rinkos dalies. Dėl to jų paslaugos mūsų šalyje yra bene pigiausios visoje ES. Panaši situacija draudimo rinkoje – beveik visos draudimo įmonės ilgą laiką Lietuvoje dirbo nuostolingai, stengėsi užsiimti rinkos dalį. Jų prioritetas nebuvo kaina. Kodėl Lietuvos įmonės nesugeba konkuruoti kaina maisto priekių rinkoje – tai klausimas. Ar nenori didesnės rinkos dalies, gal nori didesnę grąžą gauti – čia įmonės strategijos klausimas“, – kalbėjo jis.
Lietuvai reikia eiti kita kryptimi
Ž. Mauricas skeptiškai vertino galimybę, kad kada nors Lietuvoje prekės kainuos mažiau nei Lenkijoje, nebent gerokai pasikeistų zloto kursas.
„Tačiau vien dėl savo dydžio ir masto ekonomijos, manyčiau, Lenkija yra ir bus tokia rinka, kuri orientuojasi į ganėtinai pigią gamybą. Be to, jie turi didelę vietos rinką – beveik 39 mln. gyventojų, kurių skaičius auga ir dėl imigrantų iš Ukrainos“, - tvirtino jis.
Taigi, ekonomisto nuomone, Lietuvai reikėtų orientuotis ne į kiekybę ir pigumą, o į kokybę ir išskirtinumą. Kaip analogiją Lenkijai ir Lietuvai jis pasitelkė Vokietiją ir Daniją. Esą šioje šalyje kainos ir atlyginimai daug didesni nei didžiojoje kaimyninėje Vokietijoje. Tačiau skandinavams puikiai sekasi, nes jie tiems patiems vokiečiams gali pasiūlyti išskirtinių produktų ir paslaugų.
„Turime išnaudoti savo privalumus, jei visų pirma vyriausybė, ir gal verslas būtų sekęs Estijos pėdomis, turėtume tą patį šansą būti kaip Estijoje, kurios padėtis kur kas geresnė nei Lenkijos. Ne už tuos balsavome? Taip. Pusiau juokai, bet tikrai tie pasakymai, kad kažkas pas mus pigu bus yra populizmas. Fundamentaliai turime mažai šansų tapti pigia šalimi kaip Lenkija. Arba tada pajamos būtų labai mažos, taptume kaip Moldova. Manau, turime tapti kaip Skandinavija ir tada lenkai važiuos pas mus pažiūrėti taip, kaip mes dabar į Estiją važiuojame“, – reziumavo Ž. Mauricas.
Dar viena priežastis – pigus zlotas
SEB vyriausiasis ekonomistas Gitanas Nausėda pieno produktų kainų skirtumus taip pat pirmiausiai aiškino masto ekonomija.
„Reikėtų labai tiksliai lyginti analogišką produkciją kokybės požiūriu, kad tai būtų tos pačios kategorijos, to paties riebumo pienas. Ir jei sakote, kad net ir Lietuvoje parduodant su standartiniu PVM jis yra pigesnis, na, tai liudytų tik vieną dalyką, kad Lenkijos gamyklos yra tokio didelio masto ir gauna tokio masto ekonomiją. Pirmiausia fiksuotų sąnaudų sąskaita, juk dažniausiai didelio masto ekonomija ir pasiekiama dėl to, kad produkcijos vienetui fiksuotos sąnaudos – elektra, šildymas kiti dalykai – yra mažesnės“, – DELFI sakė jis.
„Manau, kad jei zloto kursas keistųsi iš esmės, o šiuo metu jis tikrai yra gerokai „nuvažiavęs“ palyginti su istoriniu pastarųjų metų vidurkiu, tai apskritai lenkiškų gaminių kainos nebūtų mažesnės, jų skirtumas sumažėtų iki tokio dydžio, kuris padarytų tas keliones kur kas mažiau apsimokančias negu kad yra dabar“, – svarstė pašnekovas.
Jis pastebėjo zloto kurso paradoksą – jo žemumos ir teigiamas Lenkijos ekonominis rezultatas pasiekiamas priimant prieštaringus politinius sprendimus, kurie kelia nerimą tarptautinei verslo bendruomenei, investuotojams. Tačiau silpnėjant zlotui, lenkiški gaminiai įgyja konkurencinį privalumą
„Nemanau, kad tokia politika galėtų būti ilgalaikė ir kad ilguoju laikotarpiu atneštų privalumų, nes paprasčiausiai pradėtų augti į Lenkiją importuojamų prekių kainos – tada tie privalumai ilgainiui išnyktų“, – prognozavo G. Nausėda.
Jo įsitikinimu, jei per 2008 m. pasaulinę ekonomikos krizę, mažinti zloto kursą buvo sąmoninga Lenkijos politika, tai dabar ji yra visiškai atsitiktinė.
Šiandien mums galbūt dar atrodo fantastikos sritis, kad uždirbtume daugiau, bet turint galvoje mūsų dinamiką visgi aš tokią situaciją įsivaizduočiau – nežinau, ar po trijų ar penkiolikos metų, bet taip gali atsitikti“.
Pigiau parduoda, nes daugiau gamina
Kaip aiškina „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, masto ekonomija yra toks reiškinys, kai gaminant labai didelį produkcijos kiekį galima sumažinti jų gamybos kaštus, ypač pastoviuosius kaštus, tenkančius vienam produkcijos vienetui.
„Tai iš dalies paaiškina kainų skirtumą, nes Lenkijos rinka dešimt kartų didesnė nei Lietuvos. Taigi natūralu, kad jie gali pagaminti produkciją mažesnėmis sąnaudomis“, – DELFI sakė jis.
Be to, Lenkijoje tokio paties ploto parduotuvėje kaip Lietuvoje prekių parduodama daug daugiau. Taigi, norint gauti tokias pačias pajamas ir pelną, tas prekes galima pardavinėti kiek pigiau.
„Bet, aišku, tas skirtumas tikrai neturėtų būti toks didelis ir galutinį kainų skirtumą paaiškina tik iš dalies“, – kalbėjo N. Mačiulis.
Anot jo, neatmestina, kad prekių kaina skiriasi ir dėl jų kokybės, nes koks nors sviestas Lietuvoje ir Lenkijoje gali būti ne visiškai vienodas.
„Aišku, gali būti, kad skiriasi ir prekybininkų ir gamintojų marža. Tačiau, manau, reikėtų paimti ir palyginti – ir Lietuvoje, ir Lenkijoje yra akcijų biržose listinguojamų bendrovių, o skelbiančių pelningumo rodiklius. Galima pažiūrėti, koks pelningumas Lietuvoje ir koks Lenkijoje, bet nemanau, kad bus labai dideli skirtumai“, – abejojo ekonomistas.
Jis įsitikinęs, kad važiavimas apsipirkti į Lenkiją yra trumpalaikis reiškinys.
„Didėjant pragyvenimo lygiui Lietuvoje, gyventojai pradės labiau vertinti laisvalaikį ir alternatyviuosius kaštus, t. y. ką galima nuveikti vietoje to, kad būtų važiuojama į kitą valstybę apsipirkinėti. Kita vertus, jei pažiūrėtume, Šveicarijos ir Prancūzijos pasienį ten taip pat labai daug gyventojų kerta sieną ir važiuoja apsipirkinėto į kaimyninę valstybę, kur prekės pigesnis“, – kalbėjo N. Mačiulis.
Jis nemato didelės problemos, kad lietuviai pinigus leidžia svetur ar kad tai iš esmės veiktų Lietuvos mažmeninės prekybos rinką.
Esą tą patį daro ir turtingesnių valstybių piliečiai: „Ir kai kam tai gal tiesio įdomus laisvalaikio praleidimo būdas ir kai kas galbūt visai gerai jaučiasi galėdamas tokiu būdu optimizuoti šeimos finansus“.
