– Visiškai neseniai jūs viešai kalbėjote, kad UAB tipo įmonės netolimoje ateityje neišvengiamai turės nunykti. Pasauliui susidūrus su pastarąja krize daugelis ėmė svarstyti, koks turėtų būti naujosios, pokrizinės, ekonomikos modelis. Iš tiesų aiškėja, kad uždari ūkio vienetai turi užleisti vietą atviriesiems. Dažniausiai nurodoma alternatyva vadinama vikinomika, o jau ir yra sugalvotas vykęs lietuviškas šio termino atitikmuo – spietinė ekonomika. Gal galite kiek plačiau apibūdinti jos
veikimo principus?
– Viki – tai programinė įranga, leidžianti dideliam žmonių skaičiui kartu redaguoti dokumentus. Tačiau ši sąvoka tapo metafora visiškai naujam masiniam bendradarbiavimui įvardyti. Ir tai jau pritraukia astronominius savanorių skaičius, pvz., vikipedija. Garsiajame TED.org forume tai vadinama „rise of collaboration“– bendradarbiavimo (eros) kilimu.
Vikinomika – tai naujos kartos masinio bendradarbiavimo ekonomika, arba spietinis ūkis. Tai yra gamtinio dėsnio, besireiškiančio gyvūnų pasaulyje, atpažinimas ir pritaikymas praktikoje. Tai veda į
verslo santykių revoliuciją, ypač kai atsirado web2.0 infrastruktūra, kuri radikaliai atpigina bendradarbiavimo ir transakcijų kainą.
Taigi organizacijos gali lengvai pasiekti talentus ir protinius išteklius, entuziastingus idėjų resursus už savo ribų bekraštėje pasaulinėje erdvėje. Ir tai veda į giluminį įmonių, korporacijų struktūros ir
mąstymo, santykio su likusiu pasauliu keitimąsi. Keičiasi būdas, kaip mes inovuojame, kuriame, tobuliname produktus. Iš esmės tobulėja ir paprastėja ne tik privačių kompanijų modelis, bet ir būdas, kaip ruošiami ir daromi valdžios sprendimai.
Vikinomikos esmę geriausiai atskleidžia aukso kasyklos „GoldCorp“ pavyzdys, kai didelės įmonės
vadovui jo geologai nebegalėjo pasakyti, kur ieškoti aukso, ir vadovas buvo pasirengęs uždaryti įmonę. Vieną dieną jam toptelėjo, kad, jei įmonės geologai negali rasti aukso, gal kas nors kitas gali. Jis paviešino įmonės geologinių paieškų duomenis, kreipėsi į visus, kurie tik gali patarti, bei paskelbė konkursą ir prizą. Įmonė gavo 77 pasiūlymus ir metodus, apie kuriuos joje nieko nežinota. Buvo gautas genialus sprendimas, pakėlęs įmonės vertę nuo 19 mln. iki 3,4 mlrd. (ir šiandien net 10 mlrd.) per trumpą laiką.
Tai yra verslo lyderis, kuris panaudojo vikinomikos principus savo įmonės sėkmei. Vikinomikoje yra
daug verslo modelių ir Vikipedija bei Linux yra tik vienas iš jų. Žmonės dovanoja savo entuziazmą savanoriškai dėl įvairiausių priežasčių: iš įdomumo, dėl to, kad tai pomėgis, noro sukurti ką nors nuostabaus, norėdami sukurti naujų žinių, pasitreniruoti, įgyti patirties, mokytis arba tiesiog dėl reputacijos. Ir čia nėra tiesioginės finansinės naudos, tačiau yra daugybė netiesioginių metodų monetizuoti tokias paslaugas.
Jeigu jūs pamatote žmogaus biografijoje, kad jis parašė Wikipedijoje 50 straipsnių, tai apie jį pasako daugiau, nei jis būtų iš garsaus universiteto: jis yra motyvuotas, veikiantis autonomiškai, jis žino, kaip bendrauti su sistema, jis žino, kaip apginti savo idėjas, jis yra novatorius, jis tiksliai žino, ko nori. Linux atveju – dauguma kūrėjų yra atlyginami dabar, nes jie, kurdami operacinę sistemą, įgyja neprilygstamos patirties ir kompetencijos. Ir bendrąja prasme visoje vikinomikoje visi jos dalyviai galų gale yra mokami ir tie verslai yra monetizuojami.
– Krizė ir yra senųjų principų bergždumo ženklas?
– Manau, kad tai akivaizdu sveikam protui ir ne tik Davoso pasaulinio ekonomikos forumo dalyviai ta pripažįsta. Padėtis reikalauja naujos ekonominės paradigmos. Vikinomikos ekspertams, atrodo, akivaizdu, kad ta koncepcija jau gimė ir ji tik įgis naujų formų ar versijų, galbūt bus įvardijama kitais vardais, bet esmė – masinis bendradarbiavimas.
– Globalizacija – pirminis vulgarusis naujojo globalizmo variantas?
– Įdomu tai, kad tas naujumas iš tiesų yra labai senas. Tai tarsi senovės graikų Gajos – Motinos Žemės – koncepcijos atspindys. Pagal jį visa mūsų planeta yra atskira gyvybės forma. Žemė (gr. Gaia) yra megabūtybė, gyvenanti pagal savo megadėsnius. Tik bandydami tuos dėsnius suvokti, matydami visumą ir tik veikdami gerąja prasme globaliai mes galime aprėpti ekologijos problematiką, tautų kraustymosi bangas ir panašius neišvengiamus visuotinius reiškinius.
– Aprėpti, bet ne lemti? Jei egzistuoja megadėsniai, tai mes jiems galime tik paklusti?
– Tai yra esminis klausimas. Atsakymas į jį labai paprastas: bet kokio masto organizmo, bet kokio masto sistemos veikla priklauso nuo kiekvieno, net ir paties menkiausio jos elemento. Taigi ir nuo kiekvieno žmogaus. Mus galima prilyginti skruzdėms (fizinio dydžio kontrasto su planeta prasme), bet mes turime valią, todėl mes esame nepalyginti svarbesnė tos sistemos dalis.
To negana – kiekvieno žmogaus veikla, o ypač jo mintys, idėjos, turi kritinę reikšmę visai pilnatvės mozaikai. Ir štai ta mūsų jau minėta vikinomika tai labai aiškiai parodo: užsislaptinęs australas pensininkas geologas turi idėją, vertą 10 mlrd. dolerių, ir net neįtaria to. Tačiau, kad ji veiktų, būtinas kokybiškai naujas žmonių tarpusavio ryšys ir kiekvieno aiškus supratimas, kad jo mintys gali būti svarbios pasauliui, noras jas išsakyti ir noras jas surinkti bei panaudoti. Ir atvirkščiai – nenoras ar nesugebėjimas dalyvauti bendroje kūryboje nenaudingas taip pat ir tam nenorinčiajam, ir jo palikuonims.
– Jeigu nuo pilietinės visuomenės sąvokos nukrapštytume žmonių grupių siekį gauti iš valdžios tam tikros konkrečios momentinės naudos, tai pamatytume, kad po tuo paviršutiniu luobu slypi esminis pilietiškumo gėris – žmonių tarpusavio ryšys?
– Taip.
– Bet ar ne per toli nuklydome į abstrakcijas? Juk viena yra bandyti suvokti mūsų laukiančio virsmo mastą, o kita – rasti atsakymus į kasdienybės keliamus klausimus.
– Pateiksiu pavyzdį, kaip įmanoma suderinti pastangas praplėsti suvokimo
ribas, bandymus aprėpti didžiausio masto problematiką ir neatidėliotinų
sprendimų reikalaujančius uždavinius. Turiu galvoje dabar Estijoje
vykdomą grandiozinį projektą, kuris didžiausiuose pasaulio dienraščiuose
jau komentuojamas kaip unikumas, ir jo analogą vykdo prezidentas Obama
JAV. Estai įvertinti labai aukštai.
– Jūs kalbate apie nacionalinį visų estų proto šturmą gegužės 1–ąją?
– Taip. Estai, ne jų valdžia, o piliečiai, sugalvojo tam tikrą mechanizmą katalizuoti ir akumuliuoti tūkstančių žmonių idėjas, pasiūlymus, protą ir panaudoti tai visų lygių šalies praktiniams sprendimams. Bet už praktinį šio projekto aspektą gal net svarbesnis yra pranešimas visiems piliečiams: kiekvienas jūsų esate svarbus, kiekvienas jūsų siūlymas svarbus. Pasinaudosiu proga ir pasakysiu, kad Lietuvoje jau startuoja identiškas projektas ir aš esu vienas jo organizatorių.
Tai projektas „Mąstom ir Darom“, kuris pernai buvo repetuojamas kaip TEDAS.lt . Mūsų komanda net planuoja estiškąjį modelį patobulinti keletu naujų stiprių elementų. Mes tariamės su kolegomis estais, kad jie gegužės 25 dieną savo projektą pristatytų Vilniuje, Seime. Iš pradžių gegužės 1–ąją mes sieksime prisijungti prie estų proto šturmo iš Vilniaus.
Estai atviri viso pasaulio – ne tik estų diasporų – talkai. O norintieji dalyvauti turėtų internete susirasti projekto tinklalapį www.minueesti.ee. Ten informacija pateikiama keliomis kalbomis ir tikrai įmanoma susigaudyti, ką reikia daryti. Galima taip pat kreiptis ir į Estijos ambasadą Vilniuje, į 3–iąjį sekretorių, kuris gerai informuotas.
– Labai įdomu, kaip toks projektas pavyks Lietuvoje.
Pirmiausia, ko reikia jo sėkmei – pozityvaus mąstymo. Deja, mūsų visuomenėje jo mažoka. Taip pat ir pasitikėjimo ne tik savimi, bet ir kitais. Tačiau grįžkime prie pagrindinės mūsų pokalbio temos: prie įsibėgėjančios naujosios, spietinės, ekonomikos. Būtų pravartu paminėti konkrečius jos reiškimosi atvejus.
– Pats patogiausias pavyzdys – Vikipedija. Anksčiau etalonine laikyta Encyclopedia Britannica su Vikipedija jau nebegali konkuruoti, nes pastarąją kuria visas pasaulis. Be jokio tiesioginio atlygio! Bet yra ir komercinių atvejų.
– Bet ar vikinomika negali pagimdyti situacijos, kai ir vėl koks 50 tokių visuotinio darbo platformų savininkų gaus lemiamą generuojamų pajamų dalį? Grįžtume ten pat, iš kur pabėgti taip veržiamės.
– Taip atsitikti gal ir gali. Tačiau daug svarbiau yra tai, kad žmonija įprastais būdais tiesiog nebesugeba išspręsti svarbiausių problemų. Pasaulis yra toks sudėtingas, kad jį suvaldyti galima tik genialiai paprastomis priemonėmis. Tai ir yra sunkiausias uždavinys – išmokti mąstyti, dirbti ir gyventi paprastai, bet veiksmingai.
– Ar tai reiškia, kad taksistų UAB „Vežu greitai” turi būti likviduota, o taksistais pradėti dirbti visi, turintys automobilius. Ir vežti už dyką?
– Juokai juokais, bet tam tikra prasme prie to einama. Štai automobilių gamybos kompanijos jau pardavinėja savo produkciją už savikainą. Pelnas gaunamas iš visai kitų dalykų. Šiuo atveju – iš dalių ir serviso. Tie, kurie be jokio atlygio prisideda prie Linux operacinės sistemos kūrimo, patys sau susikuria labai didelę ir paklausią vertę.
YouTube galite rasti įtakingo žurnalo „Wired“ redaktoriaus medžiagą apie ateities verslą kaip išvis nemokamą – pvz., Google korporacija teikia daugybę nemokamų paslaugų, tačiau netiesioginiais būdais uždirba milijardus.
– Bet ką daryti tam taksistui? Jis programavimo neišmano ir gal jau nebeišmanys.
– Jeigu žmogus tikrai mėgsta savo darbą ir yra darbštus, tai jis visada ras būdų, kaip išvengti katastrofos. Deja, Lietuvoje mažai kas mėgsta savo darbą. Taip susiklostė istoriškai.
– Ir lietuviai nėra labai verslūs. Yra pagrindo manyti, kad jie taip pat ne itin linkę entuziastingai griebtis naujovių.
– Jeigu žmonės elgsis pasyviai, inertiškai, tingiai, – susidurs su rimtomis problemomis. Darbštumas, meilė savo darbui, aktyvumas, nepaliaujamas ieškojimas visada parodys išeitį.
– Didesnę mūsų pokalbio dalį nejučia užėmė problemų, kurias neišvengiamai ir tuoj pat reikės spręsti, vardijimas...
– Tos problemos ne tik įvardytos, bet ir jų sprendimo būdai parodyti prieš tūkstančius metų. Tik mes juos prisimename tam tikrais lemtingais momentais. Ir krizių sprendimai yra seniai žinomi. Tik mes nesame pasiruošę juos priimti. Tačiau toks mūsų elgesys tam tikra prasme ir logiškas. Pasaulis negali tapti tobulas iškart, negali būti užbaigtas kurti dabar. Manau, kad mūsų visuomenė jau gali pasukti kūrybos keliu. Pasaulyje kalbama apie naują visuomenes klasę – kūrėjus.
Naujajame „Atgimimo“ numeryje skaitykite:
Andrius Raskazovas: „Elektros tiltą į Švediją ties. Tačiau kas?“ Baltijos šalių energetinių projektų įgyvendinimas, regis, pajudėjo, tačiau juos Lietuvoje įgyvendinti turinčios „Leo LT” likimas neaiškus. Kas ties tiltus ir statys naują atominę elektrinę.
Ričardas Čekutis: „Visavertės šventės ilgesys“. Šiuolaikinio pasaulio sąžinę slegia kruopščiai slepiama arba nutylima tiesa apie Antrąjį pasaulinį karą, todėl vadinamoji Pergalės diena niekada nebus visavertė šventė.
„Nuo maišto ir kiaulės žudikės iki...“ Rasa Gečaitė pristato festivalį „Naujasis Baltijos šokis’09” ir pirmuosius įspūdžius.
