ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Vadovų mokykla organizavo atvirąją diskusiją, kurioje dalyvavę „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas ir „Eika“ generalinis direktorius Domas Dargis pastebėjo naujas tendencijas darbo rinkoje – ukrainiečius iš Lietuvos pervilioja Vokietija, o Vilniuje įsikūrusios įmonės pigesnės darbo jėgos ieško ne Indijoje, o mažesniuose Lietuvos miestuose.
Ukrainiečių statybose mažėja
Diskusiją moderavęs ISM universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovas doc. dr. Vincentas Vobolevičius kalbėjo, kad daug kas spekuliuoja, jog atsivežus ukrainiečių problemos darbo rinkoje išsispręs, tačiau jis pats į tai žiūri skeptiškai, nes pati Ukraina traukiasi.
„Gimstamumas ten prastas, lenkai ir vokiečiai rankas išskėtę, rusai ukrainiečių nepavilios, ten kita geopolitinė padėtis, bet Rusija irgi vilioja iš kitų šalių. Ir Lietuva šioje konkurencijoje nebūtinai yra patraukliausias variantas. Iš Lenkijos atvejo, apie pusę ten atvykusių ukrainiečių, jei būtų galimybė išvykti į Vokietiją, išvyktų. Tai juos išlaikyti, kai kurių verslų savininkai su kuriais bendravau sako, kad ukrainiečiams reikia daugiau mokėti, nes lietuvis čia šaknis įleidęs ir taip lengvai neišvažiuos, o ukrainietis su lagaminu atvažiavęs, nepatiks ir išvažiuos kitur. Tai yra fantastika, kad robotizacija nėra toks didelis prioritetas Lietuvoje, bet spėju, kad čia ne tik įmonių ir kredito trūkumo, bet ir valstybės politikos, specialiųjų lengvatų skatinimo. Šioje vietoje, manau, Lenkija ir kiti potencialūs konkurentai daro daug daugiau“, – kalbėjo V. Vobolevičius.
D. Dargis į tai atsakė, kad geriau politikai nieko nesakytų ir netrukdytų, nes po to tai „atsirūgsta su kaupu“. Tačiau kalbant apie ukrainiečius, jis pastebėjo, kad statybose jų skaičius sumažėjo.
„Realiai pas mus statybose ukrainiečių darbininkų skaičius jau mažėja, akivaizdžiai. Jei vienu metu mes galėjome kalbėti, kad net iki 30 proc. darbo jėgos iš Ukrainos buvo objekte, tai dabar liko 15 proc. Čia mūsų patirtis. Tai Vokietijos rinka atsidarė, lengviau įsidarbinti ukrainiečiui Vokietijoje nei Lietuvoje. Faktas. Ką jam tada rinktis, paprasta. Toliau tuo pačiu ir mūsų tas biurokratinis nelankstumas šioks toks yra, migracijos tarnybos klausimai.
Ukrainiečiai taip pat kaip ir paskatino šiek tiek mūsų lietuvius pasitempti. Ta konkurencija šiek tiek padidino darbininkų išdirbį ir aktyvumą, jie kažkaip suprato, kad negali taip drąsiai eiti ir prašyti algų kėlimo ir grasinti eiti į kitą darbovietę. Tai kalbant apie lūkesčius, pas mus statybų versle, ukrainiečiai padėjo suvaldyti atlyginimų kilimo krizę. Bet čia siaura sritis, nes ukrainiečius įdarbinti, pavyzdžiui aptarnavime, yra didžiulis iššūkis. Mes viešbutį atidarinėjame Vilniuje, tai nesvarstome to. Lyg ir šefas bus iš Ukrainos, bet šiaip mažuma“, – kalbėjo verslininkas ir pajuokaudamas pridėjo, kad turbūt bankų sektoriuje irgi ne daug ukrainiečių įsidarbino.
Ž. Mauricas pasakojo, kad finansų sektoriuje darbinasi indai.
„Trūksta informacinių technologijų specialistų. Ir indų daugėja labai sparčiai, nes jei norime dirbti prie didesnio projekto, paprasčiausiai būna taip, kad neužtenka net tiek aplikacijų, kiek yra vietų. Tai yra tam tikri iššūkiai su talentu. Kalbant apie tolesnį pritraukimą investuotojų, ypatingai į IT sektorių, jau susiduriama su tam tikrais iššūkiais Lietuvoje“, – kalbėjo ekonomistas.
IT paslaugų dairosi ir Šiauliuose, ir Panevėžyje
Diskusijos metu dėmesys skirtas ir regionams. Pasirodo įmonės dirbančios Vilniuje IT paslaugas perka iš įmonių, įsikūrusių mažesniuose Lietuvos miestuose. Tai tampa net patrauklesniu variantu, nei pirkti paslaugas iš Indijos.
„Kadangi technologiniai pokyčiai yra spartūs, tai geriau šalia turėti. Nes ir nesusišneki, ir po to pabrangsta viskas stebuklingai, geriau vietoje. Patys veiklos rangos (angl. outsourcing) patirčių turėjome. Kai viskas stabilu tada gerai, nes susimažini kaštus, bet jeigu mes vykdome 2 bankų susijungimo projektą, tai tokio masto projektų praktiškai neįmanoma įgyvendinti per didelį atstumą. Čia didelis iššūkis. Ir apskritai, jeigu nori pokyčių, tarkime investuoti į mokėjimų sistemų tobulinimą, tai geriau turėti arčiau ir lanksčiau, nes vien tik atlyginimų nominalių kaštų sutaupymas galutiniame rezultate nėra sutaupymas. Sutaupymas tuomet, kai padarai greitai, kokybiškai ir be klaidų“, – sakė ekonomistas.
D. Dargis antrino, kad perkant informacinių technologijų paslaugas iš Indijos ar Pakistano tenka su baime laukti rezultatų. Kiek yra kalbėjęs, būna ir tokių atvejų, kai po to darbą reikia perdaryti.
Ž. Mauricas dar kalbėjo, kad bankas dalį paslaugų perka Šiauliuose, ten turi centrą.
„Nes Vilniuje darbuotojai susirenka, padirba iki metų ir ieško kitų galimybių. Vilniuje yra didelis judesys, mažas prisirišimas prie kažkokios vienos organizacijos ir galbūt iš dalies daugiau nepamatuotų lūkesčių. Tai irgi iššūkis ilgainiui susijęs su darbo užmokesčiu, nes kokybė turi eiti koja kojon. Ir vieni tikrai labai kokybiški žmonės, turi geras savybes, bet yra daug ateinančių, ypač jaunimo, kurie tų savybių neturi, tada juos reikia apmokyti ir jie vis tiek išeina. Tai grynas nuostolis, dar blogiau nei indai Indijoje“, – juokavo jis.
„Keliam į Šiaulius, kitus miestus. Vilnius galbūt gyvena savo tokiame burbule, įsivaizduodamas, kad mes patys sau smagūs, gražūs ir reikia mokėti po tūkstantį eurų“, – pridėjo jis.
Dar kaip vienas pavyzdys diskusijoje nuskambėjo „Telia“ IT centras, kuris taip pat įkurtas Šiauliuose.
Ekonomisto teigimu, Kaune ypač fiksuojamas nekilnojamojo turto augimas, o Šiauliuose ryškus pramonės modelis. „Jie turi modelį, traukia įmones, kurios bėga nuo dar didesnių kaštų, iš Skandinavijos pagrinde į Šiaulius. Tokia nišą suradę. Labiau ne vietinio, o užsienio kapitalo“, – sakė jis.
D. Dargis dar pridėjo, kad Šiauliuose esančioje laisvosios ekonomikos zonoje (LEZ) kuriasi ir vietinio kapitalo įmonės, kurios 100 arba 90 proc. pagamintos produkcijos eksportuoja.
„Kalbant apie regionus, mūsų pagrindinis IT partneris yra Panevėžyje. Tai tas tikrai vyksta. (…) Šiauliai, Panevėžys tikrai ten nebrangiai gero kokybiško būsto gali įsigyti ir gyvenimo kokybė ten, kamščių nėra, tai žmonės renkasi“, – kalbėjo D. Dargis.
Kaip priešingą atvejį jis nurodė Stokholmą ar Amsterdamą, kur dėl NT rinkos sunku plėstis verslams.
„Teko pabūti Stokholmo būstuose, kur žmonės 6 vienam kambaryje gyvena, dviaukštėse lovose, ir moka nuo 600 Eur per mėnesį. Tai ir tam tikra krizė. „Spotify“ skundžiasi, kad negali pakankami greitai augti, nes nėra kur darbuotojų apgyvendinti. Tas pats Amsterdame vyksta, kraustantis iš Londono finansiniam sektoriui. Jei būstas parduodamas, tai penkiasdešimt pasiūlymų jį nupirkti, ten yra normalu“, – pastebėjimais dalinosi D. Dargis.
Ž. Mauricas kalbėdamas apie Lietuvos regionus teigė, kad pagal 4 metų statistiką, sparčiausiai augo Kaunas, Šiauliai liko antroje vietoje, o Vilnius – trečioje. Anksčiau Vilnius augo beveik dvigubai smarkiau nei kiti keturi didieji miestai kartu sudėjus.
Atlyginimai turėtų augti kaip produktyvumas – 5 proc.
Nemenku iššūkiu tampa tai, kad atlyginimai auga labai sparčiau, tačiau darbuotojų produktyvumas ne. Tai sukelia sunkumus įmonei, didina kaštus, jai tampa sunkiau konkuruoti tarptautinėje erdvėje.
„Pastaruoju metu, ypatingai trejus metus, augo greičiau darbo užmokestis nei produktyvumas. Gal tai dar nėra labai didelis iššūkis, nes eilę metų po krizės augo gerokai lėčiau, tačiau, tarkime, vertinant tokį rodiklį kaip darbo užmokesčio ir bendrojo vidaus produkto (BVP) santykis, iš pirmo žvilgsnio, ką politikai ir pasigavo, tai jis labai mažas, atlyginimai dar didesni turėtų būti.
Bet Lietuvoje yra specifika. Tarkime, transporto sektoriuje net 50 proc. galėtų didesni būti atlyginimai, nes dalis mokami kaip komandiruotpinigiai. Jeigu mes atmestume pramonės sektorių, kuris yra specifinis tame, kad ten nedidelės kapitalo investicijos, dažniausiai nuperkamos iš užsienio ir nevystomos vietoje, ir didžia dalimi pramonėje naudojama pigi darbo jėga, pridėtinė vertė maža, tai tokios pramonės santykis jau ir artėja prie balanso. Ir mažmeninės prekybos yra trečiasis sektorius, kur dar 20 proc. galėtų būti didesni atlyginimai.
Bet visi kiti sektoriai, be šitų, praktiškai susibalansavę. Jau dabar IT sektoriuje apie 5 proc. yra didesni atlyginimai nei turėtų būti pagal sukuriamą pridėtinę vertę. Konkurencingumo prasme, galiu pasakyti, esame priešingai nei statistika parodytų, atmetus transportą, pramonę, mažmeninę prekybą. Mes jau dabar esame susibalansavę ir tolimesnis tvarus kelias būtų darbo užmokesčio augimas tokiu mastu kaip auga produktyvumas. O produktyvumą prognozuojame apie 5–6 proc., ir tai dar pakankamai optimistinė pusė.
Linkėjimas būtų nuo kitų metų grįžti į tą vėžę, juolab, kad yra mokesčių reforma, kuri į rankas padidins atlyginimą. Tai 5 proc. augimas tikrai dar būtų ir tvarus, ir sveikas. Dėl to man nepatinka valdžios pažadai kelti viešojo sektoriaus atlyginimą tokiais dideliais žingsniais, nes tai gali išbalansuoti ir likusią rinką ir kiti gali tokius lūkesčius išsikelti, bet, manau, kad 5 proc. tokį galima išsikelti“ , – kalbėjo ekonomistas.
Jis taip pat priminė, kad Lietuva turi pagal atlyginimų struktūrą yra specifinė. Tad ypač dėl jų dydžio neturėtų skųstis jaunimas.
„Lietuviai nuo 25 iki 40 metų jau dabar uždirba šiek tiek daugiau nei graikai arba portugalai, bet pensininkai gauna apie 2,5 karto mažesnes pajamas, o vyresni apie trečdaliu mažesnes pajamas. Pas mus, kuo jaunesnis, tuo daugiau uždirbi, o Graikijoje ir Portugalijose – atvirkščiai. Realiai jaunimas neturėtų labai skųstis pajamų dydžiu, labiau gal reikėtų susikrimsti kam nors dėl kvalifikacijos ir ilgalaikio tvarumo. Būna ateina prašo tūkstančio eurų į rankas iš karto, ir būna, kai džiugiai moki, bet būna, kad nesupranti, kas vyksta“, – kalbėjo jis.
D. Dargis pridėjo, kad statybose atlyginimų augimas didesnis, apie 8–10 proc., priklausomai nuo to, kokia veikla – NT vystymo veikla biure ar statybos objekte – bei kokia žmogaus specialybė.
„Jis (atlyginimų augimas – DELFI) būtų didesnis, jei nebūtų ukrainiečių ir tai pristabdė šiek tiek. Technologijos, kurios ateina, irgi šiek tiek gerina situaciją. Tarkime, mūrininko specialybė nebėra tokia prestižinė kaip anksčiau buvo, nes daug atsivežame pastatų iš gamyklų, kurie surenkami iš gelžbetonių plokščių, tas nusodino šiek tiek mūrininkų lūkesčius. Tai yra šiek tiek specifikos. Bet šiek tiek neramina tas efektyvumas irgi.
Nėra labai pelninga veikla statyba šiaip. Girdėjau skaičiai, 0,2–0,3 vidurkis, statybos verslo pelningumas Lietuvoje – niekinis, tai atlyginimai labai jautrus klausimas. NT labai ciklinis verslas, neprognozuojamas, nedrįsčiau komentuoti dėl efektyvumo ir įtakos, nes jis labiau įtaką daro klientų lūkesčiai“, – kalbėjo jis.
