Tai, kad naftą išgaunančių šalių pareigūnai iš kyšininkavimu pagarsėjusių šalių yra korumpuoti, deja, nėra keista. O kaipgi aukštas pareigas užimantys Vakarų pareigūnai, dirbantys žinomose, į viešuosius sąrašus įtrauktose bendrovėse?
Didžiausias konfidencialių dokumentų, dar vadinamų „Panama Papers“, nutekinimas visoje naftos pramonės istorijoje atskleidė faktą, kad kostiumuoti vadovai miestų biuruose pažeidinėja įstatymus – ir sėkmingai išsisuka nuo bausmės.
Vadovas iš Didžiosios Britanijos – Peteris Warneris
„Weatherby Mansions“ gyvenamasis daugiabutis prabangiame žaliame Londono Earls Court rajone atrodo kaip tobula vieta įsteigti pinigų plovimo centrą.
Ko gero būtent todėl latvis Erikas Vanagelis, vadovaujantis Rytų Europos finansinių nusikaltimų tinklui, savo operacijų būstinę įsteigė būtent čia.
2014 m. E. Vanagelio pavardė figūravo teismo procesuose ir žiniasklaidoje dėl sąsajų su papirkinėjimu, pinigų plovimu ir net ginklų kontrabanda.
Tačiau iki šiol nebuvo atskleista, kaip E. Vanagelį išnaudojo iš pažiūros solidus ir padorus britų verslininkas vardu Peteris Warneris, kuris dirbo Didžiosios Britanijos naftos paslaugų bendrovėje „Petrofac“.
2006 m. spalio mėn. P. Warneris – gražus mėlynakis tarptautinės naftos bendrovės vadovas – vykdė savo įtartinas pinigines operacijas (jis ėjo „Petrofac“ viceprezidento pareigas).
Pirmajame šių operacijų etape P. Warneris ėmėsi bendradarbiauti su korumpuota Monako įmone „Unaoil“, kuri vyriausybinius sandorius daugumai savo klientų laimi kyšiais ir papirkinėjimais.
Didžiulis konfidencialių „Unaoil“ bylų nutekėjimas parodo, kad siekdama padėti „Petrofac“ laimėti konkursus, „Unaoil“ mokėjo kyšius oficialiems asmenims tokiose šalyse, kaip Kazachstanas, Kuveitas ir Irakas.
Taip pat paaiškėjo, kad P. Warneris aktyviai dalyvavo organizuodamas tuos mokėjimus. 2006 m. spalį P. Warneris nurodė „Unaoil“ sumokėti ne mažiau nei 2 mln. dolerių (apytikriai 1,76 mln. EUR) vienai iš E. Vanagelio vadovaujamų bendrovių per bendrovę Maršalo salose (kurios yra Ramiajame vandenyne ir laikomos mokesčių rojumi).
Viename iš dokumentų P. Warneris rašo, kad „atsiskaitymų duomenys painūs“. Jis nemelavo. Sąskaitoje faktūroje, kurią jo nurodymu „Unaoil“ siuntė iš Maršalo salų, nurodytos gavėjų bankų sąskaitos Lietuvoje, Austrijoje ir Vokietijoje.
Sukčiai italai – „Eni“
„Eni“ yra viena iš didžiausių pasaulio naftos bendrovių. Ji vykdo veiklą daugiau nei 83-e šalyse, bendras jos darbuotojų skaičius siekia 84 tūkstančius.
Nutekėję dokumentai atskleidė, kad kai kurie iš šių 84 tūkstančių darbuotojų yra, švelniai tariant, nelabai sąžiningi – vadovaujantys darbuotojai klastojo sutartis „Unaoil“ klientų naudai naftos telkiniuose, kuriuos „Eni“ administruoja šalių vyriausybių vardu.
Italijos policija tai pastebėjo dar 2011 metais, kai buvo surengtas reidas kelių „Eni“ vadovų ir italų tarpininkų namuose. Tačiau tyrimas baigėsi, nepaskelbus kaltinimų nė vienam asmeniui. Buvo atleisti keli „Eni“ vadovai, ir viskas nurimo.
Nutekėjusios bylos akivaizdžiai parodo, kad „blogiečiams“ pavyko išsisukti nuo bausmės už metų metus vykdytų papirkinėjimų ir korupciją.
Siekdama „prastumti“ „Eni“ projektus visame pasaulyje, „Unaoil“ naudojosi neįtikėtinai plačiu tarpininkų tinklu. Dauguma jų vykdo veiklą ne Londone.
Nutekėję dokumentai parodė, kad kiekvienas iš verslininkų gavo milijonų dolerių „paskatinimą“, kad priverstų korumpuotus „Eni“ vadovus papirkti konkursų komitetus ir gauti iš jų itin konfidencialius konkursų dokumentus.
Ispanai ir prancūzai
Nutekinti dokumentai atskleidžia, kad „Unaoil“ sumokėjo ir ispanų tarptautinės bendrovės „Tecnicas Reunidas“ vadovui Stuartui K Steele‘ui.
Bylos parodo, kad jis naudojosi savo įtaka bendrovėje „Tecnicas Reunidas“, kad korumpuotai padėtų kai kuriems kitiems „Unaoil“ klientams (kai kuriais atvejais užtikrindamas, kad „Tecnicas Reunidas“ nelaimėtų konkurso). Jis taip pat užtikrindavo, kad ispanų bendrovė mokėtų „Unaoil“ dideles įmokas tam, kad ši padėtų jai laimėti norimus konkursus.
Nutekintos bylos parodo, kad „Unaoil“ „paskolos“ sutarties pagrindu pervedė 300 tūkst. dolerių (apytikriai 264 tūkst. EUR) į Monako banko sąskaitą S. Steele‘o vardu. Su K. Steele‘u susisiekti ir gauti jo komentaro nepavyko.
„Unaoil“ įtaka nusidriekia iki pat Paryžiaus, kur bendrovė, kaip užfiksuota, sumokėjo “dėkingumo mokestį” aukštas pareigas Prancūzijos gigantėje „Technip“ einančiam pareigūnui. Už šį mokestį „Technip“ suteikė pagalbą vienai iš „Unaoil“ klienčių Jemene.
Tačiau pagrindinis „Unaoil“ kontaktas Prancūzijoje buvo naftos pramonėje garsus asmuo, turintis priėjimą prie konkursų komitetų Prancūzijos gigantėje „Total“.
Kaip ir „Eni“, bendrovę „Total“ pasamdė šalių vyriausybės, kad ji administruotų jų naftos telkinius, o minėto asmens kontaktai leido jam nutekinti slaptą informaciją bei daryti įtaką konkursams „Unaoil“ naudai tokiose šalyse, kaip Iranas.
Kas gresia rankas susitepusiems vadovams?
Ne vienas su „Unaoil“ reikalų turėjęs vadovas pažeidė korporacijų įstatus ir antikorupcinius įstatymus daugelyje šalių.
Nutekinti dokumentai parodo, kad vienas iš „Halliburton“ vadovų naudojosi fiktyviu elektroninio pašto adresu, kad persiųstų užkoduotas žinutes, vienas iš vadovaujančių Vokietijos bendrovės „MAN Turbo“ darbuotojų 2010 metais naudojosi „Skype“ programa, kad aptartų neteisėtus sandorius ir nutekintų slaptą informaciją, panašiai elgėsi ir vienas iš italų bendrovės „Rosetti Marino“ vadovų.
Kituose nutekintuose dokumentuose vienas „Unaoil“ vadovų įspėja, kad dviejų aukštų pareigūnų iš Norvegijos bendrovės „Aker Kvaerner“ pokalbių telefonu gali būti slapta klausomasi, todėl apie „Unaoil“ darbą su jais geriau kalbėti naudojant „Skype“ programą.
Dar vienas „Unaoil“ dokumentas parodo, kad vienas iš bendrovės „Rolls Royce“ vadovų sutiko priimti „dėkingumo mokestį“ mainais už nutekintą informaciją. „Unaoil“ taip pat papirko vieną Turkijos bendros įmonės „Gate“ vadovų, kad šis įtikintų savo įmones mokėti „Unaoil“ didelius mokesčius.
Dar viename slaptame „Unaoil“ susirašinėjime vienas „Unaoil“ vadovų teigia, kad JAV gynybos gigantė „Honeywell“ sutinka neteisėtai išpūsti subrangos sutarties kainą Irake, kad nuslėptų rinkos kainą.
Dabar derėtų spausti Didžiosios Britanijos, Italijos, Norvegijos, Prancūzijos, JAV ir kitų šalių vadovybes imtis kruopštaus „Unaoil“ bylų tyrimo ir patraukti atsakomybėn tuos, kurie tiek metų nebaudžiami pažeidinėjo įstatymus.
