Nepagrįsti ir tendencingi argumentai, pateikiami neatsižvelgiant į šios dienos kontekstą – tokius bandymus kelti visuomenėje sąmyšį matome jau kurį laiką.
Papildomų sunkumų kelia tai, kad naujasis socialinis modelis yra sudėtingas kelių dešimčių įstatymų pakeitimų rinkinys. Todėl didžioji dalis visuomenės nėra su šiuo projektu susipažinusi ir tiki gandais bei mitais, sklandančiais viešojoje erdvėje. Kita vertus, tai tik mano nuomonė, o kuo tikėti, tegu sprendžia pats skaitytojas.
Darbuotojo atleidimo kaina – viena brangiausių ES
Savo straipsnyje „Varul“ advokatas Liutauras Baikštys pabrėžia, kad naujo Darbo kodekso projekto nuostatos „neatitinka daugelio pažangių Europos valstybių įtvirtinto reglamentavimo“.
Keista, tačiau neužsimenama apie tai, kad Europos Komisija yra ne kartą nurodžiusi, jog įspėjimo apie atleidimą terminai, išeitinių išmokų reglamentavimas ir socialinio dialogo lygis yra būtent tos sritys, kuriose Lietuvai būtinai reikalingi pokyčiai.
Pagal darbo santykių lankstumą Lietuva šiandien yra aštunta nuo galo ES. Peržiūrėjus pasaulinius konkurencingumo indeksus, situacija dar blogesnė.
Iš daugiau nei 180 pasaulio valstybių daugiau kaip 140-yje jų atsisveikinti su nekvalifikuotu ar perteklinę funkciją vykdančiu darbuotoju yra pigiau nei Lietuvoje. O pagal darbo santykių lankstumą esame vos 102 vietoje pasaulyje.
Visoje ES vidutinė darbuotojo atleidimo kaina yra 2–3 VDU (vidutinių darbo užmokesčių) dydžio, skaičiuojant įspėjimo terminą ir išeitinę išmoką. Tačiau Lietuvoje tai siekia 5–7 VDU. Skaičiavimas paprastas – pagal „Sodros“ duomenis, tie, kurie buvo atleisti pagal Darbo kodekso 129 str., gauna 3,2 VDU dydžio išeitinę išmoką.
Prie to pridėjus nuo 2 iki 4 mėn. trunkantį įspėjimo terminą, gauname 5,2–7,2 VDU. Ši situacija atbaido užsienio investuotojus, nes pažangios įmonės, skirtingai nuo kai kurių lietuvių darbdavių, yra linkusios griežtai laikytis šalies įstatymų.
Kalbėdami apie pažangių Europos valstybių praktiką, „Varul“ teisininkai atskirai nagrinėja įspėjimo terminus ir išeitines išmokas – tačiau nepaaiškina, koks ryšys yra tarp jų. Valstybėse, kuriose įspėjimo terminai ilgesni, numatytos mažesnės išmokos.
Ir atvirkščiai – didesnės išmokos reiškia trumpesnius įspėjimo terminus. Europos valstybių praktika remiasi paprastu principu – didesnes garantijas arba prisiima pati valstybė, arba socialiniai partneriai tai sutaria kolektyvinėmis sutartimis. Lietuvoje šiandien turime keistą situaciją – valstybė reikalauja, kad verslas atliktų socialines funkcijas, kurias turėtų atlikti pati valstybė.
Nagrinėjant užsienio valstybių pavyzdžius, būtų sąžininga paminėti tokias šalis kaip Danija, kuri turi lanksčiausius darbo santykius, o tuo pačiu – ir didžiausius atlyginimus.
Taip pat būtų teisinga „Varul“ teisininkams užduoti klausimą, ar korektiška lyginti išeitinių išmokų dydžius Lietuvoje ir Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje, nes jų ekonomikos yra daug labiau išsivysčiusios.
Ar „popierinės“ garantijos yra vertybė?
Kalbėdami apie darbuotojams neva naikinamas garantijas, „Varul“ teisininkai nemini ir kitos aktualios problemos – teisės aktas turi garantuoti žmonėms realias, o ne „popierines“ garantijas. Deja, iš tikrųjų dabar 90 proc. žmonių Lietuvoje iš darbo išeina be jokių išeitinių, o taip ginamas Darbo kodekso 129 str. pritaikomas maždaug 1 kartą iš 100 (vos 0,69 proc. atleistų darbuotojų buvo pritaikytas šis straipsnis).
Kaip šios „popierinės“ garantijos siejasi su darbo rinkos gyvybingumu, oponentai taip pat neaiškina, ir nenurodo, kodėl naujasis Darbo kodeksas, jų nuomone, nesukurs naujų darbo vietų ir neprisidės prie darbo užmokesčio kilimo. Šiandienis „saugus“ darbo kodeksas nepadėjo Lietuvoje išlaikyti darbingo amžiaus žmonių – apie pusė milijono jų išvyko galimybių ieškoti svetur.
Naujasis kodeksas mažų mažiausiai leistų pritraukti daugiau užsienio investuotojų, kurių atėjimas į Lietuvą reikštų ne tik daugiau darbo vietų, bet ir didesnius atlyginimus. „Sodros“ duomenimis, Lietuvoje veikiančiose užsienio kapitalo įmonėse šiandien mokami atlyginimai yra dvigubai didesni nei šalies vidurkis.
Pabrėžčiau ir tai, jog atliktos apklausos rodo, kad naujasis socialinis modelis per ateinančius penkerius metus padėtų sukurti iki 85 tūkst. naujų darbo vietų. Tai dar labiau sustiprintų darbuotojų derybinę poziciją, nes atsirastų daugiau galimybių rinktis patinkantį darbdavį.
Kritikai teigia, kad dėl to nėra jokių garantijų. Tačiau tie patys kritikai niekaip negali įrodyti, kad taip neatsitiks, kaip ir negali įrodyti, kad nieko nekeičiant padėtis bus geresnė.
Darbuotojas ir darbdavys – vienoje valtyje
Dar viena „Varul“ atstovų aršiai kritikuojama sritis – atleidimas darbdavio iniciatyva. Pasak oponentų, esminė Darbo kodekso naujovė yra siūlymas įteisinti darbuotojo atleidimą be jokios priežasties. Įdomu tai, kad nieko panašaus Darbo kodekso projektas nenumato – atleisdamas darbuotoją, darbdavys ginčą nagrinėjančiam organui visada privalės nurodyti objektyvią atleidimo priežastį, tuo pačiu įrodydamas, kad darbuotojas nebuvo diskriminuojamas dėl tautybės, rasės, lyties ar kitų įstatymuose numatytų priežasčių.
„Varul“ teisininkai taip pat kritikuoja galimybę nutraukti darbo santykius dėl prastų darbuotojo veiklos rezultatų (tuo atveju, jei darbuotojui raštu nurodyti jo darbo trūkumai nebus ištaisyti per laikotarpį, ne trumpesnį nei du mėnesiai).
L. Baikščio ir J. Pavlovskij teigimu, darbdavys galės nustatyti neobjektyviai aukštą darbuotojo rezultatų gerinimo kartelę ir taip „priversti“ darbuotoją išeiti. Teisiškai viskas ir vėl yra atvirkščiai – darbuotojas aiškiai žinos, ką privalo tobulinti, o atleidimo atveju darbdavys teismui turės įrodyti, kad atleidimas yra dėl nepasiektų rezultatų. Toks reguliavimas leistų daug efektyviau ginti darbuotojo teises.
Taip pat norėtųsi aptarti visuomenėje daug emocijų keliantį viršvalandžių klausimą. L. Baikštys ir J. Pavlovskij teiraujasi, ar, pakeitus Darbo kodeksą, darbuotojo sutikimas dirbti 12 valandų viršvalandžių per savaitę nebus įtraukiamas į standartines darbo sutarčių sąlygas ir primygtinai siūlomas naujai priimamiems darbuotojams.
„Varul“ teisininkai turbūt pamiršo, kad darbdavys ir darbuotojas sėdi vienoje valtyje – jei darbdaviai mąstys taip, kaip „Varul“ advokatai, jų veikla greitai pasibaigs.
Dėl kvalifikuotų darbuotojų trūkumo įmonės Lietuvoje deda maksimalias pastangas, kad išlaikytų ir motyvuotų gerus bei kompetentingus darbuotojus.
Galiausiai, jei darbdavys nėra sąžiningas ar suinteresuotas saugoti savo kolektyvą, vargu, ar jis norės į sutartis įtraukti nuostatas, verčiančias mokėti už darbo valandą 1,5 karto daugiau.
Nesąžiningas elgesys yra kultūros klausimas ir nei dabartinis, nei būsimasis Darbo kodeksas to nepakeis.
