Tarptautinė moters diena pirmą kartą buvo paminėta prieš 102 metus Danijoje vykusiame socialistinių partijų susirinkime. Kovo 8-osios sumanytojų tikslas buvo atkreipti visuomenės dėmesį į nelygias vyrų ir moterų teises ir suteikti moterims daugiau socialinių, ekonominių bei politinių laisvių. Reikia sutikti, kad XX a. pradžioje moterų padėtis buvo išties nepavydėtina. Joms dažnai nebuvo leidžiama mokytis, turėti nuosavo turto, inicijuoti skyrybų proceso, dirbti mėgstamo darbo ar eiti vadovaujančių pareigų. Ypač prasta moterų padėtis buvo politinių laisvių srityje. Pavyzdžiui, JAV balsavimo teisė moterims buvo suteikta 1920 m., Prancūzijoje – 1944 m., Šveicarijoje – tik 1971 metais. Dėl feministinių ir socialistinių judėjimų (beje, Sovietų Sąjungoje balsavimo teisė moterims buvo suteikta dar 1917 m., tačiau būtų buvę geriau, jei būtų buvusi suteikta ir pasirinkimo už ką balsuoti teisė) moterų teisės visame pasaulyje sparčiai gerėjo ir daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių buvo sulygintos su vyrų ar net tapo geresnės.
Tačiau, sulyginus moterų ir vyrų teises, ilgainiui Tarptautinės moters dienos minėjimas prarado prasmę. Nuvykę į Daniją Kovo 8-ąją nebeišvysime olandiškomis tulpėmis nešinų danų. Šioje šalyje moters sveikinimas Kovo 8-osios proga net gali būti suprastas kaip blogo tono ženklas, diskriminuojantis moteris. Juk šioje šalyje visi piliečiai turi tokias pačias laisves, teises ir galimybes, tad nėra jokio reikalo sveikinti moteris tik todėl, kad jos yra moterys. Be to, Moters diena švenčiama tik kartą per metus – tai lyg ir suponuoja, kad visos kitos dienos priklauso vyrams. Tačiau šiais laikais moterys atlieka ne mažesnį vaidmenį nei vyrai Vakarų pasaulio valstybių ekonominiame, socialiniame ir politiniame gyvenime. Maža to, poindustrinėje paslaugų ir žinių ekonomikoje moterys įgauna vis daugiau ekonominių galių, tad XXI šimtmetis gali pagrįstai tapti moterų ekonomikos amžiumi.
Paslaugų ekonomika ar moterų ekonomika?
Pasaulio ekonomikos raidą galima suskirstyti į tris etapus: agrarinė ekonomika, industrinė ekonomika ir poindustrinė, arba paslaugų, ekonomika. Neretai paslaugų ekonomikai pridedamas epitetas žinių ekonomika – taip norima pabrėžti, kad teikiamoms paslaugoms reikia daug žinių ir išsilavinimo. Keičiantis ekonomikos struktūrai, keičiasi ir moterų bei vyrų vaidmuo ekonomikoje.
XIX a. pradžioje net 70 proc. visų JAV darbuotojų dirbo žemės ūkio sektoriuje. Kadangi žemės ūkio darbams reikėjo daug fizinės jėgos, natūralu, kad didelė dalis darbuotojų buvo vyrai – jie ir sukurdavo didžiausią pridėtinę vertę ir uždirbdavo didžiausius atlyginimus. Taigi, galima pagrįstai teigti, kad agrarinėje visuomenėje vyrai uždirbdavo duoną – moterims belikdavo ją iškepti ir pavalgydinti šeimą. Šios tendencijos išliko iki šių dienų: štai Lietuvoje žemės ūkio sektoriuje dirba 70 tūkst. vyrų ir tik 40 tūkst. moterų, tad agrarinėje valstybėje moters indėlis į šalies ekonomiką mažesnis negu vyro.
Pramonės revoliucija smarkiai pakeitė pasaulio ekonomikos struktūrą: gyventojai ėmė masiškai migruoti į miestus ir ieškoti darbo sparčiai kuriamose pramonės įmonėse. Vos per 100 metų žemės ūkyje dirbančių darbuotojų dalis JAV sumažėjo nuo 70 iki 25 proc., o pramonėje dirbančių darbuotojų dalis išaugo iki 30 procentų. Taigi, mažėjantį darbuotojų skaičių žemės ūkyje pakeitė augantis darbuotojų skaičius pramonėje, kurioje taip pat reikalinga fizinė jėga, tad didelė dalis darbuotojų yra vyrai. Šios tendencijos išliko iki šių dienų, nors tobulėjant technologijoms pramonės sektoriuje įsidarbina vis daugiau moterų. Štai Lietuvoje 2012 m. pramonės sektoriuje dirbo 133 tūkst. vyrų ir 97 tūkst. moterų.
XX a. viduryje prasidėjusi deindustrializacija dar kartą supurtė pasaulio ekonomikos struktūros pamatus. Paslaugų sektoriuje dirbančių gyventojų skaičius nuosaikiai augo, o žemės ūkio ir pramonės sektoriuose – mažėjo, tad JAV 2012 m. kone 80 proc. visų gyventojų dirbo paslaugų sektoriuje. Beje, panašios tendencijos stebimos visame pasaulyje: štai Europos Sąjungoje (ES) apie 75 proc. visų darbuotojų dirba paslaugų sektoriuje, Japonijoje – 70 proc., ir tik pasaulio fabriku vadinamoje Kinijoje šiame sektoriuje dirba vos 45 proc. gyventojų. Kitaip nei žemės ūkio ir pramonės sektoriuose, paslaugų sektoriuje nereikia daug fizinės jėgos, tad čia dirba gerokai daugiau moterų negu vyrų. Štai Lietuvoje paslaugų sektoriuje dirba 510 tūkst. moterų ir tik 330 tūkst. vyrų. Tik transporto, informacinių technologijų ir nekilnojamojo turto paslaugų sektoriuose dirba daugiau vyrų negu moterų. Tad paslaugų ekonomiką galima pagrįstai vadinti moterų ekonomika.
Tačiau tai – dar ne pabaiga. Šiuo metu pasaulio ekonomika pereina į ketvirtąją – žinių ekonomikos – stadiją. Atrodo, kad moterys daug geriau pasirengusios šiems pokyčiams negu vyrai. ES vidutiniškai 40 proc. 25–34 metų amžiaus moterų ir tik 30 proc. vyrų turi aukštąjį išsilavinimą. Be to, daugiau išsilavinusių moterų negu vyrų yra visose be išimties ES šalyse. Įdomu ir tai, kad labai aukštą ekonomikos lygį pasiekusiose Skandinavijos šalyse šis skirtumas dar didesnis: aukštąjį išsilavinimą turi apie 50 proc. moterų ir vos 30 proc. vyrų. Beje, Lietuvoje taip pat užtikrintai pirmauja moterys (58 ir 40 proc.). Tad kyla natūralus klausimas, kokį vaidmenį žinių nesiekiantys vyrai atliks žinių ekonomikoje.
Ką veikia vyrai?
Mažėjant žemės ūkio ir pramonės sektoriaus vaidmeniui ekonomikoje, tikrasis vyrų išsigelbėjimas tapo statybos sektorius, kuriame reikia nemažai fizinės jėgos. Štai Lietuvoje 9 iš 10 dirbančiųjų statybos sektoriuje yra vyrai. Tačiau, sprogus būsto kainų burbului, statybininkų skaičius sumažėjo kone per pusę, tad didelė dalis vyrų tapo bedarbiais. Tai paaiškina, kodėl didelė dalis bedarbių Lietuvoje šiuo metu yra būtent vyrai. Beje, tendencija, kad vyrai labiau linkę tapti bedarbiais, pastebima visame pasaulyje. Štai ES iš viso yra 13,6 mln. darbo biržos slenkstį minančių vyrų ir tik 10,6 mln. moterų. JAV bedarbių vyrų yra 6,7 mln., o moterų – vos 5,7 milijono. Maža to, žvelgiant į ateitį, vyrų padėtis turėtų dar labiau prastėti, nes žinių ekonomikoje darbdaviams patrauklesnės bus aukštąjį išsilavinimą turinčios moterys, o ne bemoksliai vyrai.
Tačiau bėda viena nevaikšto. Vyrai ne tik kur kas labiau linkę būti bedarbiais, jie taip pat labiau linkę maištauti ir... atsisėsti už grotų. Lietuvoje 2012 m. pabaigoje buvo daugiau negu 9 tūkst. vyrų kalinių ir vos 440 – moterų. Dar reikia paminėti, kad Lietuvoje vyrų tris kartus daugiau negu moterų žūsta dėl alkoholio vartojimo, penkis kartus – nuo rūkymo sukeltų ligų, tris kartus – per autoavarijas. Be to, net keturis kartus daugiau vyrų pasitraukia iš gyvenimo savo noru. Vertinant tai, nenuostabu, kad Lietuvoje šiuo metu gyvena 1,62 mln. moterų ir tik 1,39 mln. vyrų. Beje, emigracija šiam santykiui nedaro jokios įtakos, nes emigravusių vyrų ir moterų skaičius beveik identiškas. Užtat vyrai gerokai daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus ekrano...
Ar Lietuvą valdys moterys?
Jau dabar Lietuvoje dirbančių moterų yra daugiau negu vyrų, o vertinant tai, kad mūsų ekonomika toliau žengia į ketvirtąjį – žinių ekonomikos – etapą, nieko paguodžiančio vyrams pasakyti negalima. Moterų ekonominė, socialinė ir politinė įtaka ilgainiui tik stiprės. Verta paminėti ir tai, kad Lietuvoje vyrų ir moterų darbo užmokesčio atotrūkis sumažėjo iki 12 proc. ir yra gerokai mažesnis nei ES vidurkis, siekiantis 16 procentų. Bene vienintelis likęs vyrų tvirtai kontroliuojamas bastionas yra politika, tačiau ir čia yra permainų: šios kadencijos Seime yra 37 moterys, o ankstesnės kadencijos Seime jų buvo vos 26. Tad kitais metais Kovo 8-osios proga vyrai turėtų nepamiršti prie tulpių puokštės pridėti kelis gvazdikus, chrizantemas ar orchidėjas, kad po kelių dešimtmečių Tarptautinės vyrų dienos proga atsidėkodamos moterys tulpių puokštę įteiktų... vyrams.
