Interviu DELFI jis papasakojo, kokį vaidmenį Švedijos pensijų sistemoje turi privatūs fondai ir kokia informacija kaupimo dalyviams pateikiama jų asmeninėse „Mano pensija“ paskyrose.
E. Palmeris yra bendradarbiavęs su daugelio šalių vyriausybėms, jas konsultavo dėl nacionalinių pensijų sistemų kūrimo ir reformų, pagalbinių finansų rinkų, valdžios institucijų kūrimo. Nuo 1990 metų pradžios konsultuoja Pasaulio banką, Jungtinių Tautų vystymo programą, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Europos Komisiją, kitas tarptautines organizacijas.
– Pirmadienį skaitytame pranešime kalbėjote apie tai, kokių bruožų turi geros pensijų sistemos. Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti apie privačių pensijų fondų vaidmenį jose?
– Dalyvavimas vadinamojoje antrojoje pakopoje Švedijoje yra privalomas. Surinktos gyventojų įmokos padalinamos tarp pirmosios (valstybės pensijos) ir antrosios pakopų. Visas administravimas yra viešojo sektoriaus rankose, tačiau investicijas vykdo privatusis. Galima sakyti, kad viešasis sektorius atsakingas už kliringą.
Beje, Švedija yra vienintelė valstybė pasaulyje (ir dažnai dėl to kritikuojama), kuri leidžia viso pasaulio fondams dalyvauti gyventojų pinigų investavime. Iš vartotojo perspektyvos tai atrodo taip: įsijungi kompiuterį ir prisijungi prie „Mano pensija“ paskyros – ten vienu metu galima turėti iki penkių skirtingų fondų, kuriuos pasirenki savarankiškai. Jei nenori to daryti, galima turėti tik numatytąjį fondą.
Iš viso yra apie 800 fondų, iš kurių gali rinktis, ir prie kiekvieno jų pateikiama informaciją apie jų istorinius rezultatus, rizikos lygį, strategiją, investicijų apžvalgą ir t.t. Taigi, gali matyti, kuo kiekvienas fondas užsiima.
– Skamba rizikingai, ar tikrai kiekvienas švedas turi pakankamai žinių, kad galėtų priimti tokius sprendimus?
– Vienas geriausių fondų yra nustatytasis ir tada gyventojui pačiam nereikia nieko rinktis. Šis fondas rodo geresnius rezultatus, nei bendras individualių sprendimų rodiklis, pastaruoju metu rodė 6,5 proc. grąžą.
Kai atsižvelgi į vidutinį darbuotojų amžių Švedijoje (Lietuvoje turbūt yra panašiai), t.y. maždaug 40 metų, tada žinoti tereikia tai, kad senstant ir artėjant prie 65 metų amžiaus, reikia būti atsargesniam su savo investicijomis.
– Sakėte, kad dalyvavimas antrojoje pakopoje Švedijoje yra privalomas. Ar yra galimybė to atsisakyti?
– Ne.
– Nuo 2019 metų Lietuvoje toks dalyvavimas taip pat bus privalomas, bet su galimybe atsisakyti. Ką manote apie tai?
– Manau, kad gyventojams dalyvauti privačiame kaupime yra naudinga. Pirmoje pakopoje turėtum turėti pakankamai saugią pensiją, o tada dar yra galimybė gauti geresnę grąžą antrojoje pakopoje. Tačiau sistema turi būti sukurta taip, kad ta gera grąža būtų įmanoma. Daug Rytų ir Centrinės Europos šalių turi per daug teisinių apribojimų, kurie neleidžia fondams pasiekti tų gerų rezultatų.
Juk iš privačių fondų tikimasi geresnių investicinių rezultatų, nei iš pirmosios pakopos santaupų, kurios tiesiog yra indeksuojamos pagal bendrą ekonomikos augimą.
– Ar minėtoje „Mano pensija“ paskyroje matote, kiek esate sukaupęs pirmojoje pakopoje, kiek – antrojoje?
– Taip, galiu matyti savo finansinį statusą – kaip sekasi mano pasirinktiems penkiems fondams, kiek pinigų turiu juose. Galiu patikrinti, kokia kiekvieno iš fondų vertė, kokia buvo anksčiau, tada spręsti dėl tolimesnio dalyvavimo jame ir t.t. Žinoma, galiu matyti, kiek esu sukaupęs pirmojoje pakopoje, galiu pasiskaičiuoti, kokia bus mano bendra pensija iš pirmosios ir antrosios pakopos lėšų. Beje, dar gali prisidėti ir profesinės pensijos lėšos, apie kurias dar nekalbėjome. Jos Švedijoje labai svarbios.
Paskyroje dar yra galimybė atsižvelgti į potencialius darbo užmokesčio padidėjimus, pavyzdžiui, po 2 proc. kasmet. Tarkim, jei svarstai apie darbo vietos keitimą, gali pamatyti, kokios įtakos tai turėtų pensijos dydžiui. Jei galvoji apie studijas arba ilgalaikę išvyką į užsienį, kurios metu nedalyvausi pensijų sistemoje, nes dirbsi, pavyzdžiui, Londone, tai irgi gali atsispindėti projekcijose.
– Kaip Švedijoje veikia anuitetai? Nuo kitų metų Lietuvoje „Sodra“ taps vienintele jų teikėja.
– Švedijoje taip yra jau dabar. Iki šiol valstybės rinkosi kelią, kai tam tikrą amžiaus ribą (tarkim 65 metus) pasiekusiam asmeniui reikėdavo kreiptis dėl anuiteto ir nustačius tikėtiną vidutinę gyvenimo trukmę, jis buvo pradedamas mokėti. Manau, geriausia, kai šį apskaičiavimą atlieka viena institucija.
Žinoma, yra alternatyva, kad įmokų ir išmokų fazės nebūtų atskiriamos. Tada išmokos priklausytų ne nuo tikėtinos gyvenimo trukmės, bet nuo fondo grąžos. Tokio kelio privalumas toks, kad fondai paskirsto jau gautą grąžą ir jiems nereikia spėlioti, kokia bus tikėtina gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė.
