„Aš beveik visada dovanoju savo kūrinius, nes visi jų trokšta. Menininko kūriniai, jeigu juos vertina aplinkiniai, visada yra pageidaujami“, – teigia dailininkė ir grafikė Jūratė Rekevičiūtė.

Kūrėja pripažįsta net įsižeidžianti, jeigu koks nors jos pažįstamas menininkas jai padovanoja pirktą daiktą.

„Aš galvoju, kad yra sunkiau kažką sukurti negu paprasčiausiai nueiti į parduotuvę ir kažką nupirkti.

Nuėjai, nupirkai ir ramu. O kai pats kuri – galvoji apie žmogų, kuriam ruošiesi tą daiktą dovanoti, svarstai, ar jam patiks, pergyveni“, – kalbėjo menininkė.

Kad rankų darbo dovanos maloniai nustebina tuos, kuriems yra įteikiamos, ne kartą įsitikino ir namų šeimininkė, daugiavaikė mama Ala iš Akmenės rajono. Per Kalėdas artimuosius moteris nudžiugina savo nunertais ir numegztais varpeliais bei vainikais, šalikais, kojinėmis, įmautėmis karšto vandens pūslėms.

Ala prisipažįsta, kad rankų darbo dovanas pradėjusi labiau vertinti tik prieš 3–4 metus, kad pati ėmė gaminti rankdarbius. Šiemet per šventes moteris teigė jais apdalinsianti ne mažiau kaip 10–15 artimųjų ir draugų.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos rankdarbių būrelio narė, širvintiškė Anastazija Kazlauskienė teigė, kad jos numegztomis dovanomis vaikšto apsitaisę „visi savi ir draugai“.

„Pasiūti ir išsiuvinėti rankinukai, pirštinaitės, kojinaitės, nunertos varlytės, saulytės... Žinote, mes, nematantys, daug labai ir negalime, tie gaminukai būna ir nelabai kokybiški, bet žmonės juos gavę lieka labai patenkinti“, – pasakojo pašnekovė.

Krizė rankdarbių verslui – tik į naudą

Rankdarbiams reikalingomis prekėmis prekiaujančios firmos „Kaivida“ direktorius Vidas Vasiliauskas sako, kad „krizė – jiems gyvenimas“.

Anot pašnekovo, jau keletą metų iš eilės apyvarta didėja 20–25 procentais. Ir dabar, sunkmečiu, anot V. Vasiliausko, klientų skaičius išlieka nepakitęs, gal tik kiek sumažėjo jų perkamo krepšelio dydis.

„Kad rankdarbiai Lietuvoje populiarėja, sprendžiame iš to, kiek ir kokių dalykų pas mus ieško pirkėjai“, – teigė verslininkas.

V. Vasiliauskas prisipažino, jog pats negali atsistebėti, kad yra tiek daug klientų, kurie teiraujasi papuošalams gaminti reikalingų įrankių ir bižuterijos komponentų.

„Masinės gamybos prekių labai daug ir gali visko pigiai nusipirkti, bet išskirtinumo nėra. Nusipirkęs kažką prekybos centre paskui gatvėje gali sutikti kitą žmogų, pasipuošusį taip, kaip ir tu.

Lietuviai – labai kūrybingi žmonės. Iš tikrųjų gražu žiūrėti, kai jie atsineša pas mus į „ofisą“ tai, ką jie padarė“, – dėstė pašnekovas.

Anot V. Vasiliausko, dabar ypač populiarūs vaikiški rankdarbių rinkiniai.

„Į juos būna sudėtos visokios detalės iškirptos iš veltinio, bet surinkti visus komponentus į vieną turi pats vaikas. Vaikai juos perka, daro visokius žaisliukus, eglutės papuošimus ir dovanoja tėvams“, – pasakojo V. Vasiliauskas.

Rankdarbių kainos žemesnės negu užsienyje

Norvegijoje dirbusios veltinio meistrės Reginos Doseth teigimu, lietuvės yra labai darbščios ir gabios, kuria gražius darbus, bet mėgsta juos dovanoti. Anot R. Doseth, užsienio šalyse rankdarbis yra brangi dovana, o Lietuvoje rankų darbo kūrinių kainos yra keliskart žemesnės.

„Norvegai gamina, bet jų gaminiai daugiau skirti pardavimui, o ne dovanojimui. Lietuviai labiau linkę dovanoti savo darbus, nes nelabai vertina savo darbą.

Pas mus servetėlių komplektas yra parduodamas už 60 litų, Norvegijoje jis kainuoja 160 litų. Arba jeigu koks nors banguotas šalikas pas mus kainuoja 120-150 litų, Norvegijoje jis parduodamas už ne mažiau kaip 300 litų. Brangi ne medžiaga, brangus yra darbas“, – pasakojo moteris.

Kad Lietuvoje savo pagamintais rankdarbiais per Kalėdas apdalinti artimuosius yra pigiau negu parduotuvėje pirktais daiktais, patvirtino ir dekupažo mokytoja Judrė Nemeikštienė.

„Šiemet savo darbo dovanėles planuoju padovanoti dešimčiai žmonių, išsiversiu su 200-300 litų. Parduotuvėje pirkdama dovanas sumokėčiau tikrai daugiau, nebent pirkčiau kažkokius mini dalykėlius. Bet norisi padovanoti įdomų, originalų daiktą. Kam pirkti ir mokėti brangiau, jeigu gali pats padaryti?“, – svarstė rankdarbių mėgėja.

Tiek R. Doseht, tiek J. Nemeikštienė teigė, kad į kursus atėję žmonės iš dekupažo technikos mokytojos ar veltinio meistrės išgirdę pasiūlymą pačiam pagaminti artimajam dovaną maloniai nustemba, kad jiems patiems tokia mintis anksčiau nebuvo atėjusi į galvą.

Anot veltinio meistrės R. Doseth, dažniausiai dovanoms gaminamos segės, servetėlės, gaubtai lempoms. Vyrai, kaip išdavė R. Doseth, savo moteris nepatingi nustebinti pačių pagamintais karoliais.