Antra vertus, atliekų tema yra artima jo širdžiai. Jis – socialinės įmonės „TerraCycle“, kurios pagrindinis tikslas yra naujai panaudoti įvairias atliekas, įkūrėjas ir generalinis direktorius.
„Žinau, kad tai didis idealas“, – sako jis, tačiau bent jau kol kas siekti užsibrėžto tikslo jam sekasi.
Per 13 metų JAV įmonė „TerraCycle“, pradėjusi savo veiklą viename rūsyje, iš pradedančiomis įmonės virto rimtu verslu, šiuo metu dirbančiu 21 šalyje. Praeitais metais jos pajamos siekė 20 mln. dolerių (17,68 mln. Eur), čia dirba 115 darbuotojų. Kompanijos verslo modelis gana paprastas – rinkti atliekas ir jas paversti kuo nors naudingu, gauti pelno. Renkamos šiukšlės, kurias sunku perdirbti – cigarečių nuorūkos, kavos kapsulės, sausainių popieriukai – ir randamas būdas, kaip visa tai dar kartą panaudoti.
Tai daroma perdirbant juos į žaliavas ir parduodant gamintojams. Kartais minėtosios atliekos virsta tokiais daiktais kaip krepšeliai, suoliukai ar šiukšlių dėžės.
Viskas priklauso nuo sutarčių su verslininkais – pavyzdžiui, „McVities“, „Johnson & Johnson“ bei „Kenco“, kurie „TerraCycle“ moka už atliekų išvežimą, taip pat nuo individualių vartotojų, kurie renka ir siunčia atliekas, už tai galėdami pasirinkti labdaros organizaciją, kuriai už jų pastangas bus paaukota.
Vengriška patirtis
Suveltais plaukais džinsus mūvintis ir sportinį nertinį vilkintis 33 metų Tomas – pavyzdinis naujosios kartos jaunas verslininkas, bet kokia kaina vengiantis bent menkiausio formalumo.
Ir tai dar ne viskas – pastaruosius metus jis kiekvieną dieną mūvi tuos pačius džinsus (išskyrus savaitgalius, kai juos skalbia). Kodėl? Tikslas labai paprastas – mažinti vartojimą.
Komunistinėje Vengrijoje gimęs Tomas, sulaukęs 4 metų, su tėvais pabėgo iš šalies. Būdamas dešimties, po kelerių Olandijoje praleistų metų, su šeima galiausiai atsidūrė Kanadoje. Pasak jaunojo verslininko, dabartinės jo veiklos modelis gimė iš patirties, sukauptos šiose dvejose skirtingose ekonominėse sistemose.
„Tuo metu Vengrijoje, norint įsigyti televizorių, reikėjo specialaus leidimo“, – aiškina jis.
Tiesiog nueiti ir nusipirkti buvo neįmanoma. Tekdavo rašyti prašymą leidimui, ir galbūt po metų ar daugiau nusišypsodavo laimė gauti nespalvotą televizorių, rodantį vieną vienintelį valstybinį transliuotoją.
Tomas sako: „Po kelerių metų atsidūrėme Kanadoje, kur kiekvieną penktadienį su tėčiu važinėdavome po apylinkes ir matydavome kalnus televizorių, paliktų šalia namų“.
„Porą pasiėmėme vien dėl smagumo –manėme: „Koks kvailys galėtų išmesti veikiantį televizorių!“. Jie visi kuo puikiausiai veikė ir buvo spalvoti!“, – į prisiminimus leidžiasi Tomas.
Gatvėse matyti vaizdai ir privertė susimąstyti apie atliekų sąvoką. Be to, buvo sužavėtas ir įkvėptas verslininkų, sutiktų Kanadoje (jo draugų tėvų), tad nusprendė pradėti savo verslą.
Pelno siekis
„TerraCycle“ buvo įkurta 2002 metais, kai Tomas, būdamas 19 metų, norėdamas įgyvendinti savo idėją, metė Prinstono universitetą Naujajame Džersyje – sprendimas labai nuvylė jo tėvus, maniusius, kad išsilavinimas labai svarbus.
„Taip, tai buvo viena iš tų sunkių akimirkų, kai vaikas pasako tėvams, kad tai jo gyvenimas, ir jis elgsis taip, kaip norės. Lūžio akimirka“, – prisimena Tomas.
Pirmas produktas, kurį sukūrė „TerraCycle“, buvo organinės trąšos, pagamintos iš „kirmėlių išmatų“. Per ateinančius penkerius metus bendrovės pardavimai siekė apie 3-4 mln. dolerių (2,66-3,54 mln. Eur), tačiau verslas patyrė nuostolių. Tada Tomas suprato, kad jo pasirinkta strategija nepasiteisina.
„Mes bandėme sugalvoti konkretų produktą, ir tik tada galvoti, iš kokių atliekų galėtume jį gaminti. Po penkerių metų viską kardinaliai pakeitėme. Užuot pradėję nuo produkto, pirmiausia rūpinomės atliekomis... Turėjome rasti būdų, kaip panaudoti traškučių pakelius, cigarečių nuorūkas ir panašiai“, – sako jis.
Jei laiku nebūtų supratęs, ką reikia daryti, prisimena jis, „TerraCycle“ nebūtų nešusi pelno. O jaunajam verslininkui pelnas labai svarbus.
„Dauguma jaunų verslininkų mano, kad gali arba daryti gera pasauliui ir nieko neuždirbti, arba užsiimti kažkuo negatyviu ir uždirbti kalnus pinigų. Nesirenku nė vieno iš tų dviejų variantų – noriu uždirbti daug, darydamas gera“, – savo poziciją dėsto verslininkas.
„Žmones motyvuoja asmeninė nauda. Jei parduočiau šią kompaniją, uždirbčiau milijonus, o tai žmogiška motyvacija. Iš tikrųjų galėčiau gyventi ir taip, bet faktas, kad galiu pasitraukti ir gauti dešimtis milijonų – tai didelis pliusas ir tikrai nesakysiu, kad dėl to jaučiuosi blogai“, – teigia jaunasis verslininkas.
Faktai apie „TerraCycle“
Įkurta JAV 2002 metais;
2009 metais pradėjo veiklą Jungtinėje Karalystėje;
Aplinką apsaugojo nuo 2,5 mlrd. vienetų atliekų;
Paaukojo daugiau kaip 6 mln. dolerių (5,31 mln. Eur) labdaros organizacijoms ir mokykloms;
Uždirba pinigus perdirbdama atliekas ir parduodama gautas žaliavas gamintojams;
Atliekas jiems siunčiantiems žmonės siūlo jų vardu paaukoti labdarai;
Cigarečių nuorūkas paverčia plastikiniais padėklais.
Tomas savo socialinę įmonę vadina komunizmo ir kapitalizmo deriniu. Eidamas generalinio direktoriaus pareigas, jis gali uždirbti tik septynis kartus daugiau nei mažiausiai apmokamas darbuotojas. (Kart septyni –kaip jis pats vadina šį principą).
Šis verslas itin skaidrus – kiekvienas darbuotojas gauna bendrovės veiklos ataskaitas.
Bendrovės biurai – didelė atvira erdvė be atskirų kabinetų, dažniausiai atstovybės įsikuria pigesnėse miesto dalyse – JAV biuras yra Trentone, Naujajame Džersyje, o Jungtinės Karalystės – Perivale, vakarų Londone.
Bendrovėje dirbantys žmonės itin kūrybingi, tai iliustruoja ir faktas, kad kuriamas savotiškas realybės šou – vienoje ištraukoje girdima, kaip prodiuseris prašo, kad Tomas „nustotų kalbėti skambiomis frazėmis“. Jis gerai supranta, kas yra viešieji ryšiai.
Vienas iš iššūkių, laukiančių „TerraCycle“, jo nuomone, yra išsaugoti bendradarbiavimą su stambiomis bendrovėmis.
„Verslai turi norėti dirbti su „TerraCycle“, juk visiems reikia naujovių“, – sako Tomas.
Kalbant apie individualius vartotojus, kurie bendrovei siunčia atliekas, materialaus atlygio jie negauna.
„Šiuo atveju žmonės perka gerą jausmą – tai daug sunkiau parduoti. Nėra materialios atlygio išraiškos. Tai ne tas pats, kaip pirkti puodelį kavos ar kuprinę. Mes parduodame kai ką neapčiuopiamo“, – išdidžiai pasakoja Tomas.
Nors tai ir neapčiuopiama, investuotojai susidomėję – Tomas kaip tik derisi dėl galimybės parduoti 20 proc. akcijų kol kas neįvardintai Jungtinės Karalystės bendrovei. Kalbama, kad suma gali siekti net 20 mln. dolerių (17,71 mln. EUR).
