Kapitonas J. Liepuonius šiomis dienomis sulaukė darbo pasiūlymo iš garsios ir visame pasaulyje žinomos laivybos kompanijos „K Line“, registruotos Didžiojoje Britanijoje ir turinčios filialus visame pasaulyje. Derybų metu jos atstovas netgi atsiuntė pasirašyti darbo sutartį dvejiems metams.
Minėtos kompanijos vardu darbą pasiūliusieji buvo kruopščiai padarę visus namų darbus ir apie laivybos reikalus nusimanė. Jie buvo surinkę visus duomenis apie J. Liepuonių: žinojo, kad jis yra Tarptautinės jūrų kapitonų asociacijos narys, Europos Sąjungos (ES) survejerių instituto Didžiojoje Britanijoje narys, kad yra kai kurių šalių vėliavos atstovas Klaipėdoje ir kt.
Pasiūlė svajonių darbą
„Tokio pasiūlymo, tokių sąlygų gali sulaukti tik kartą gyvenime. Tai buvo svajonių darbas, tik dirbk ir niekam nesakyk, kad nenorėtų užimti tavo vietos“, – ironizavo J. Liepuonius.
Nepaisant to, ar kapitonas bus jūroje, ar krante, jam bus mokamas toks pat atlyginimas, apie kurį jūrininkai gali tik pasvajoti – 15,5 tūkst. svarų sterlingų per mėnesį. Paprastai geri kapitonų atlyginimai būna 10 tūkst. eurų. Jam būsią apmokamos ir automobilio išlaidos. Netgi parašyta, kad jeigu jis per daug išlaidaus, apmokėjimas nebus garantuotas. „Įmeta ir tokią detalę, kad nepagalvotum, jog viskas per daug puiku. Aprašytas ir sveikatos draudimo, ir kitos išlaidos. Pavyzdžiui, jeigu pas mane į laivą atvyks šeima, tai vieną kartą kompensuos kompanija, o kitą kartą reikės pačiam mokėti. Ir dar visokių dalykų prirašyta, kad žmogus tikrai užkibtų. Sakė, kad man bus suteiktos Didžiosios Britanijos socialinės garantijos“, – pasakojo kapitonas.
Darbo siūlytojas ne tik parašė laišką, bet ir skambino ne vieną kartą. Teiravosi, ar kapitonas tikrai galėtų patikrinti laivus, atlikti jų vertinimą ir t. t.
Kilo įtarimų
Tik po kurio laiko J. Liepuonius atkreipė dėmesį į su juo kalbėjusio žmogaus akcentą. „Angliškai jis kalbėjo švariai, taip britai nekalba. Bet nenaudojo britiškų sutrumpinimų. Kai dirbau ginkluotos apsaugos laivuose, turėjau 305 jūros pėstininkus britus, todėl žinau. Paskui pasižiūrėjau – laiškas atsiųstas iš „gmailo“. Paprastai tokio lygio kompanijos taip nesielgia. Neretai elektroninio pašto adresas būna su tos kompanijos pavadinimu“, – pasakojo pokalbininkas.
Kilus įtarimų, kad galbūt čia kas nors negerai, kapitonas nuėjo Klaipėdoje pas UAB „Gretimybė“, kuri tarpininkauja įdarbinant jūrininkus užsienio laivuose, vadovą Viktorą Rylskovą pasikonsultuoti. Kaip tik tuo metu J. Liepuoniui skambino neva „K Line“ atstovas. Abu jo paklausę nusprendė, kad tas akcentas tikrai ne britiškas. Bet ką gali žinoti, gal dirba koks nors pasamdytas indas. V. Rylskovas patarė palaukti, kol tas darbdavys paprašys pinigų.
Paprašė susimokėti už draudimą
Galų gale praėjus gal daugiau nei savaitei po pokalbių ir susirašinėjimo taip ir nutiko. J. Liepuonius gavo laišką, kuriame buvo rašoma, kad kadangi jis nėra Didžiosios Britanijos pilietis, o ši šalis jau pradėjo išstojimo iš ES procesą, jam reikia pasirūpinti draudimu, kuris kainuos per 600 svarų sterlingų. Nurodė kompaniją, su kuria reikia susisiekti, ir ji atsiųsianti sąskaitą, į kurią reikės pervesti pinigus. To draudimo esą reikia todėl, kad jam dvejus metus būsią suteiktos visos Didžiosios Britanijos garantijos.
Nusiuntęs paklausimą kompanijai „K Line“, J. Liepuonius po kelių valandų gavo atsakymą, kad tokio laiško į Lietuvą ji nesiuntusi ir su jokiu kapitonu oficialiai nebendravusi. Tada kapitonas nusiuntė laišką tam neva darbdaviui, kad kvailių ieškotų kitoje vietoje. Dar bandė skambinti nurodytu telefono numeriu Didžiojoje Britanijoje, bet niekas nebeatsiliepė, nebesulaukė daugiau ir elektroninių laiškų. Iš kur buvo skambinta iš tikrųjų, kapitonas nežino. Pasak jo, gal ir iš Lietuvos, nes dabar pilna tautiečių, turinčių britaniškus telefono numerius.
J. Liepuonių jau nebe pirmą kartą bando apgauti, tačiau anksčiau visi pasiūlymai buvo primityvūs. „O šį kartą buvo pasirengta labai šauniai. Manau, kad tie, kurie bandė mane „pakabinti“, turėjo šiokį tokį supratimą apie jūrinį verslą. Netikiu, kad tai galėjo padaryti koks nors iš kalėjimo paskambinęs kalinys. Gal veikia koks nors anksčiau „kruingo“ kompanijoje dirbęs žmogus“, – svarstė jis.
Daro psichologinį spaudimą
J. Liepuonius, būdamas Jūrų kapitonų asociacijos pirmininkas, pasidomėjo jūrininkų įdarbinimo agentūrose, ar tokių sukčiavimo atvejų dažnai pasitaiko. Pasirodo, jų būna, bet naudojami kiti metodai. „K Line“ kompanijos pavadinimu pasinaudota pirmą kartą.
Kitais atvejais neretai pasakoma, kad visi jūrininko dokumentai tvarkingi, bet trūksta tokio ir tokio pažymėjimo. Sugalvojamas koks nors pavadinimas. Paaiškėjus, kad Lietuvoje negalima gauti tokio sertifikato, pasisiūloma padėti, žinoma, už tam tikrą mokestį. Paprastai daromas spaudimas, kad už savaitės reikia skristi į tą šalį, kur stovi laivas. Kitais kartais prašoma atsiųsti diplomo patvirtinimą, kurio prireikia irgi labai greitai.
Ne vienas jūrininkas tam pasiduoda ir pakliūva ant sukčių kabliuko. Atrodo, kad viskas daroma legaliai ir žmogus nieko neįtaria. „Prašo ne tūkstančius mokėti, o 400–500 dolerių ar svarų, kad žmogus nieko neįtartų. Jam daromas psichologinis poveikis, raginama skubėti, nes laivas jau laukia“, – aiškino kapitonas.
V. Rylskovas sako, kad šiais laikais tokių atvejų vis dėlto pasitaiko labai retai, o prieš 10–15 metų būdavo daug.
Pasiūlė nerealias sąlygas
„Gretimybės“ vadovui įtarimų sukėlė J. Liepuoniui atsiųstas raštas, ant kurio nebuvo visų kompanijos duomenų – paprastai nurodomi elektroninio pašto adresai, telefono numeriai, faksai, asmens pareigos ir kt. Be to, tokio lygio kompanijos kaip „K Line“ turi didelę apyvartą, joms neužtektų „gmailo“ interneto. Holograma ant rašto – paimtas kompanijos logotipas, ir viskas. Didelės kompanijos ant firminių blankų neturi tokių hologramų.
V. Rylskovui įtarimą sukėlė ir tai, kad kapitonui buvo pasiūlytos nerealios sąlygos – ne tik geras uždarbis, bet ir mokėjimas už atostogas atskirai, už butą, už lėktuvo bilietus, už automobilio naudojimą. „Kompanijos niekada nesudaro tokių sąlygų jūrininkams, todėl tai man pasirodė keistoka“, – sakė jis.
Kapitonas J. Liepuonius sutinka visuomeniniais pagrindais konsultuoti jūrininkus, kad jie netaptų sukčių aukomis. Jis sako, kad visų pirma reikia pasižiūrėti, iš kokio elektroninio pašto atsiųstas laiškas. Paprastai kompanijos elektroninis adresas būna - „info“, kompanijos pavadinimas, „com“ ar kt. Jeigu siunčiama iš „gmailo“ ar „yahoo“, jau turėtų kilti įtarimas.
Kitas dalykas – reikia surasti tos kompanijos pavadinimą internete ir oficialiai paklausti, ar tikrai siuntė tokį laišką. Labai dažnai kompanijos greitai atsako. Tą patį pataria ir V. Rylskovas. Jis sako, kad nereikia susižavėti siūlomomis darbo sąlygomis, kurios nėra įgyvendinamos.
Susiranda per internetą
Sukčiai dirba ne per jūrininkų įdarbinimo agentūras, bet aukų ieško internete tarp tokių jūrininkų, kurie patys bando susirasti darbą. Anot V. Rylskovo, maždaug apie 90 proc. jūrininkų stengiasi darbintis per „kruingo“ kompanijas, nes jos prisiima visą atsakomybę.
„Mes pažįstame savo partnerius. Visada tikriname, ar tai rimta kompanija, nesiunčiame jūrininkų į nežinią. Pats darbo ieškantis jūrininkas šiek tiek rizikuoja. Nežinoma kompanija gali ir nesumokėti už darbą. Mirties atveju problemų gali būti dar daugiau. Prieš keliolika metų pasitaikydavo tokių atvejų. Man teko padėti jūroje mirusio jūreivio, kuris įsidarbino ne per „kruingo“ kompaniją, žmonai. Bylinėjimasis vyko 2–3 metus“, – pasakojo V. Rylskovas.
Pasak P. Bekėžos, jūrininkai ne tik skundžiasi, kad įvairūs sukčiai bando juos apgauti, bet yra ir nukentėjusiųjų. Ši problema aktuali žvejybos ir transporto laivynui. Iš kur tokie veikėjai gauna jūrininkų elektroninio pašto adresus, jis negali pasakyti, bet, kadangi patys jūrininkai siūlo savo paslaugas įvairiose interneto svetainėse, ko gero, juos surasti nėra sunku.
Už įdarbinimą nereikia mokėti
Jūrininkai turėtų žinoti, kad jeigu kompanija reikalauja mokėti už įdarbinimą, vyksta kažkokie nešvarūs dalykai. Geriausia būtų įrašyti pokalbį su jos atstovu. Jeigu tai yra Lietuvos transporto saugos administracijos Jūrų departamento atestuota įmonė, dėl tokio reikalavimo iš jos gali būti atimtas atestatas.
P. Bekėžos teigimu, jūrininkai skundžiasi, kad kai kuriose jūrininkų įdarbinimo kompanijose kalbantis vienam asu vienu reikalaujama mokėti už įdarbinimą. Tokių kompanijų Lietuvos uostamiestyje yra kelios. „Jeigu jūrininkai apie tai oficialiai praneštų ir tai būtų įrodyta, iš tokių kompanijų būtų atimta licencija, duodanti teisę įdarbinti jūrininkus. Bet jie tyli, tad nieko padaryti negalime“, – sakė jis.
Jūrininkai paliekami likimo valiai
Šiais laikais jūrininkų apgaudinėjimo problema nebėra didelė, bet apgautųjų vis dar pasitaiko. Pasaulyje dar yra nemažai negerų dalykų – gana dažnai jūrininkai vis dar paliekami ir be atlyginimų, ir likimo valiai. Dažniausiai tai daro nedidelės kompanijos, turinčios senesnius laivus, kurie plaukioja su patogiomis vėliavomis. Iš laivo išspaudžiama viskas, kas galima, o tada jis paliekamas kokiame nors uoste su visa įgula likimo valiai“, – sakė P. Bekėža.
Vadovaujantis Tarptautinės darbo organizacijos priimta konvencija dėl darbo jūrų laivyboje (MLC konvencija) Lietuvos prekybinio laivyno įstatyme numatyta, kad jeigu Lietuvos jūrininkai palikti likimo valiai, šalies Užsienio reikalų ministerija turi organizuoti jų pargabenimą į tėvynę, o paskui kelti reikalavimus tos šalies, su kurios vėliava plaukiojo laivas, vyriausybei ir susigrąžinti pinigus, o tos valstybės vyriausybė turi ieškoti laivo savininko.
P. Bekėžos teigimu, MLC konvencija reikalauja, kad įdarbinimo agentūra turėtų finansinį garantą, kad galėtų atsiskaityti su jūrininkais jų palikimo likimo valiai atveju, tačiau Lietuvos teisės aktuose dar nėra tokio reikalavimo, kad įdarbinimo agentūra visiškai atsakytų už jūrininką taip, kaip laivo savininkas ar valdytojas. „Mes keliame klausimą, kad toks reikalavimas atsirastų ir mūsų šalies teisės aktuose, tačiau kol kas to nepavyksta pasiekti“, – sakė LJS pirmininkas.
Už draudimą mokėti nereikia
Oficialios institucijos, kuri gintų jūrininkus, nukentėjusius nuo sukčių, nėra. LJS pirmininkas tikina, kad jeigu apgautasis jūrininkas yra sąjungos narys, ji ieško galų. LJS dirba Tarptautinės transporto darbuotojų federacijos (ITF) inspektorius Andrejus Černovas. Jis gali patikrinti informaciją ir apie kompaniją, ir apie konkretų laivą, jo savininką, ar turimos kolektyvinės sutartys, ar ne ir kt.
„Neseniai pas mus buvo atėjęs vienas kapitonas. Jam irgi pasiūlė darbą transportiniame laive ir liepė susimokėti pačiam draudimą. Buvo patikrinta Las Palmo kompanija ir patarta kapitonui su ja nesusidėti. Mes savo jūrininkus įspėjame, kad jeigu siūloma pačiam apsidrausti, kompanija nepatikima. Būtina žinoti, kad draudimą už jūrininkus moka laivybos kompanija, ji draudžia jūrininkus P&I klubuose ir atskirai jūrininkams draustis nebereikia“, – aiškino LJS vadovas.
LJS kyla įtarimų dėl vienos jūrininkų įdarbinimo kompanijos Klaipėdoje. Galimas daiktas, ji net nėra atestuota. Tai ji pasiūlė kapitonui pačiam apsidrausti.
„Jeigu siūloma pačiam apsidrausti, pačiam vykti į vietą be darbo sutarties į kitą šalį, jokiu būdu nereikia sutikti. Jūrininkas turi gauti darbo sutartį, kad galėtų susipažinti ir esant reikalui pasikonsultuoti su profsąjunga ar teisininkais ir tik tada priimti sprendimą pasirašyti ją ar ne“, – perspėja P. Bekėža.
LJS turi informacijos apie vadinamuosiuose juoduosiuose sąrašuose esančias jūrininkų įdarbinimo agentūras, laivų savininkus bei valdytojus.
