Nuo kavos prie žuvų tinklų
Moteris be darbo nesėdi, netruko jį susirasti pramoninei žvejybai ir akvakultūros fermoms skirtus tinklus gaminančioje įmonėje „Egersund Net“. Čia dirba dar 11 nuo karo pabėgusių ukrainiečių.
Marija Tauragėje pati susirado darbą, kasdien neria žuvininkystei skirtus tinklus. Nors pripažįsta, kad fiziškai kartais pavargsta, tačiau jaučiasi emociškai saugi ir rami.
„Darbas nėra sudėtingas, pakako, kad paaiškintų, kaip ir ką daryti. Kol kas – viskas gerai, – atsidūsta jauna moteris. – Klausinėjau darbdavių, sakė, kad yra darbo, tik jis gali būti sunkus. Galvojau, kad tebūnie sunkus, svarbu, kad apskritai turėčiau darbo.“
Kijeve jauna moteris dirbo barista. Ji supranta, kad tokio paties darbo čia, Lietuvoje, ji nerastų.
„Man tas darbas labai patiko. Aš suprantu, kad nemokant kalbos, dirbti barista neįmanoma, nes tai nuolatinis darbas ir bendravimas su žmonėmis. Taigi net nebandžiau ieškoti tokio darbo. Ateityje galbūt ieškosiu, jei tik pramoksiu lietuvių kalbą“, – viliasi ukrainietė.
Mama ir sesė liko Ukrainoje
Pastaruosius dešimt metų Marija gyveno Kijeve. Prasidėjus karui su vaikais ji porai savaičių atvyko pas mamą į Grodną, miestą Vakarų Ukrainoje, tačiau ten nebuvo nei darbo, nei darželio vaikams.
„Sėdėti nieko neveikiant nebuvo prasmės, todėl nutariau atvažiuoti į Lietuvą. Čia jau ketverius metus tolimųjų reisų vairuotoju dirba mano pusbrolis. Jis po reisų apsistoja Tauragėje, tad man nebuvo sunku apsispręsti, kur bėgti“, – pasakoja ji.
Moteris įsikūrė užmiestyje, gavo būstą privačiame name, tad gyvenimo sąlygomis nesiskundžia: „Daug geriau, nei galvojau.“
Pašnekovė, kad su Ukrainoje likusia mama ir 8-erių seserimi nuolat palaiko ryšį.
„Kalbamės apie viską – ir karą, ir vaikus. Pas juos dažnai kaukia sirenos, nepaisant to, kad dar gana ramu. Mama vis dar turi darbą, prekiauja turguje“, – pažymi ji.
Prisimena siaubingą kelią iki Lietuvos
Pasak ukrainietės, Grodne, kur mama dar turi darbą, kol kas ramus, o Kijeve nebuvo įmanoma pasilikti.
„Sirenos kaukdavo beveik be sustojimo, dieną ir naktį. Nuolat jausdavome baimę, tad geriau buvo pasitraukti, nei laukti, kada tai baigsis“, – sako Marija.
Moteris prisimena, kokį sunkų kelią turėjo įveikti iki Lietuvos.
„Buvo nepaprastai sunku: iš mamos išvykau 10 val. ryto, o atvykome 5 val. kitą dieną. Buvau viena su vaikais ir lagaminais, buvo siaubinga pereiti sieną.
Mane pavėžėjo automobiliu iki sienos, tada ėjome pėstute, o tuomet pervežė į pabėgėlių punktą Lenkijoje. Iš jo viena moteris pavėžėjo iki Liublino, o tada jau laukė brolis“, – pasakoja Marija.
Paklausta, ar ji turi planų kuo greičiau grįžti į gimtinę, Marija nedvejodama atsako, kad svarbiausia – vaikų ateitis.
„Aš labai norėčiau grįžti į Ukrainą, tačiau suprantu ir tai, kad artimiausiu metu šalies ekonomika bus žema, o aš turiu galvoti apie vaikus: dukrai – 5-eri metai, o sūnui – 3-eji. Jie čia jau lanko vaikų darželį.
Nė vienas neverkė, lengvai prisitaikė. Svarbiausia – žmonių parama, tokios net nesitikėjau, neįsivaizdavau, kad taip įmanoma“, – šypsosi jauna moteris.
Prieš kelerius metus atsivežti ukrainiečių buvo neįmanoma
Tauragėje prieš 18 metų įsikūrusioje norvegų kapitalo bendrovėje „Egersund Net“ dirba dar 11 karo pabėgėlių iš Ukrainos. Šiuo metu iš viso čia dirba 275 darbuotojai. Jų atlyginimų vidurkis siekia apie 2 375 Eur, neatskaičius mokesčių.
Įmonės vadovas norvegas Andersas Myklebustas patikino, kad jei tik bus daugiau norinčiųjų, čia įdarbinti galėtų dar bent 25 ukrainiečiai. Pasak jo, ukrainiečiai – itin motyvuoti ir darbštūs darbuotojai.
Pašnekovas prisimena, kad prieš kelerius metus įmonėje itin trūko darbo rankų, jų buvo ieškoma trečiosiose šalyse, tarp jų ir Ukrainoje, tačiau dėl tuometinės Lietuvos užsieniečių darbinimo politikos nepavyko jų atsivežti.
„Prieš kelerius metus norėjau čia parsivežti daugiau ukrainiečių, tačiau pagal mūsų politiką, buvo galima įdarbinti tik tam tikrus specialistus, buvo labai sudėtinga. Tuo metu mums labai trūko darbo jėgos, todėl praradome daug užsakovų.
Šiuo metu juos sudėtinga susigrąžinti. Viduje šiek tiek verkiau dėl tokios imigracijos sistemos“, – pripažįsta norvegas, pridurdamas, kad tuomet pagrindinė norvegų įmonė pradėjo didinti užsakymų apimtis Turkijoje.
Paklaustas, kodėl tarp vietinių nerado norinčių padirbėti, A. Myklebustas pažymi, kad daug lietuvių emigravo, tad daugiausia čia moterų, vaikų ir pensininkų.
„Kai pradėjome čia veikti, tik apie 30 proc. žmonių turėjo darbus, buvo didelis nedarbas. Dabar žmonės nori geresnio gyvenimo, daugiau keliauti ir uždirbti, o Lietuva negali tiek daug pasiūlyti, žmonės emigruoja.
Galime paskambinti į Užimtumo tarnybą paprašyt naujų darbuotojų, bet dar pas kai kuriuos yra likusios sovietinės kultūros – pabūna kelias dienas ir išeina“, – sako jis.
Vietoje Kinijos pasirinko Lietuvą
„Egersund Net“ Tauragėje įsikūrė prieš 18 metų, o verslo ištakos – mažame Norvegijos mieste, kuriame anuomet buvo didelė konkurencija.
„Mūsų produktą – žvejybinius tinklus – gaminantys konkurentai persikėlė į Kiniją, Indiją. Aš norėjau arčiau Europos Sąjungos ir Norvegijos, todėl pasirinkau Lietuvą. Dairiausi kelis kartus Latvijoje, Šiauliuose, kol galiausiai atradau patrauklią vietą Tauragėje.
Dar motyvavo tai, kad jei būtų gamyba perkelta į Kiniją, pristatymo laikas labai išilgėtų – pristatymas truktų apie tris mėnesius, kai Lietuvoje per tris dienas galima įvykdyti skubius užsakymus. Be to, Lietuvoje darbuotojai – labai motyvuoti“, – pasakoja įmonės vadovas.
Pradžioje verslininkas nuomojosi nedideles patalpas, kaip prisimena, 18x20 m ploto, dabar čia įsikūrusios kelios gamybinės patalpos, vienos jų plotas siekia 100x120 m.
Versle sukasi nuo 13 metų
Lietuvoje daugiausia gaminami tinklai žuvivaisai, o Norvegijoje – žvejybai. Per savaitę čia pagaminama apie 50 tonų tinklų. Visa Tauragėje pagaminta produkcija iškeliauja į Norvegiją, kaip juokauja, Lietuvos rinkoje lieka vos promilė.
Pašnekovas palygino tinklų dydžius: „Paprastai žvejys savo tvenkinyje naudoja 3x3 m tinklą, o mūsų perimetras – 160 m.“
Šioje srityje 63-ejų norvegas darbuojasi nuo 13 metų. Anuomet jis taip pat pradėjo nuo žvejybinių tinklų pynimo ir visko mokėsi iš danų verslininko. Lietuvoje A. Myklebustas sukūrė šeimą ir kartu su žmona Jurgita sukasi tame pačiame versle.
