Pastaraisiais metais maisto produktų kainos smarkiai šoktelėjo į viršų. Daugelio nuostabai jos sparčiai didėja ir toliau, tarsi mūsų nebūtų užgriuvusi ekonominė krizė, tarsi nuolat didėtų dirbančių žmonių atlyginimai ir nė centu nebūtų sumažėjusios pensijos.
Kas augina maisto produktų kainas? Šį kartą mūsų dėmesys krypsta ne į gamintojus ir perdirbėjus, bet į prekybininkus, kurių taikomi antkainiai neretai peržengia sveiko proto ribas.
Atlyginimai skirtingi, o kainos panašios
Į Lietuvą atostogų sugrįžę mūsų tautiečiai darbo emigrantai stebisi mūsų sugebėjimu išgyventi. Štai Briuselyje dirbanti šiaulietė Agnė Tautvydė bando lyginti: „Uždirbu tiek eurų, kiek mano sesuo Lietuvoje uždirba litų. Suprasčiau, jeigu toks būtų ir maisto produktų kainų skirtumas (3,458), tačiau daugelio produktų kainos yra panašios, gal šiek tiek didesnės, Briuselyje.“
Agnė Lietuvoje pabuvo savaitę ir per tą laiką savo kailiu patyrė, kad čia jai gyventi būtų per brangu: „Nusiperki produktų trijų asmenų šeimai už 80–100 litų, o kitą dieną žiūri, kad vėl reikia eiti į parduotuvę. Brangu.“
Per metus drastiškiausiai išaugo aukščiausios rūšies kvietinių miltų kaina – net 123 proc., jogurtai pabrango iki 83 proc., spagečiai – 68 proc., aliejus – 40 proc., sviestas – 22 proc., pienas – 17 proc. ir t.t.
Vartotojai paprastai nesigilina į produktų mažmeninės kainos struktūrą, t.y. kiek kam sumoka. Atėjo laikas tai padaryti.
Didžiausią kainos dalį nurėžia prekybininkai
VL pakalbinti prekybininkai tikina, kad jie labai stengiasi didinti apyvartą, todėl pagrindinių maisto produktų antkainiai yra mažiausi, jie dirbantys nuostolingai, tiesa, dalį nuostolių kompensuojantys padidindami antkainius kitoms prekių grupėms. Konkrečių skaičių nė vienas prekybos tinklas mums nepateikė, esą tai yra konfidenciali informacija, kurią medžioja konkurentai.
Tačiau VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro mums pateikti duomenys paneigia prekybininkų teiginius.
Štai perkame ruginę duoną, kurios kilogramas kainuoja 5,81 Lt. Etiketėje parašyta tik tiek. Ką galvojame? Plėšikai tie ūkininkai ir duonos kepėjai! Tačiau nežinome, kad iš 5,81 Lt ūkininkams, malūnininkams ir duonos kepėjams tenka tik 2,15 Lt, t.y. 37 proc. visos kainos. Dar 17,4 proc. sumokame valstybei PVM (1,01 Lt), o didžiausią kainos dalį nurėžia prekybininkai – net 45,6 proc., arba 2,65 Lt. Taigi nei sėja, nei pjauna, tačiau už pardavimo paslaugą ima beveik pusę galutinės kainos. Ar ne per daug? Bandome aiškintis, kokias išlaidas patiria prekybininkai. Nepavyksta. Tai – konfidenciali informacija. Tačiau turime tikėti, kad antkainis šiai prekei yra vienas mažiausių ir prekybininkams net nuostolingas.
Vyriausybė nepritarė antkainių reguliavimui
Grupė Seimo narių jau ne kartą bandė pramušti antkainių paslapties skydą – vieni siūlė antkainius reguliuoti, t.y. nustatyti maksimalią ribą (J.Stanevičius, V.Mazuronis, M.Zasčiurinskas ir kt.), kiti – viešai skelbti kainos struktūrą (S.Stoma, A.Čaplikas ir kt.), t.y. kokia produkto kainos dalis atitenka gamintojams, o kokia – prekybininkams.
Praėjusią savaitę Vyriausybė atmetė net gerokai apkarpytą ketvirtą Seimo narių parengtą projektą. Štai prieš dvejus metus didmeninei prekybai buvo siūloma taikyti ne didesnius kaip 15 proc., o mažmeninei – 20 proc. antkainius. Dabar – ne didesnius nei 25 proc. , o kai mažmenininkas perka iš gamintojo, tai antkainis negali būti didesnis nei 50 proc. Tačiau Vyriausybė nepritarė ir šiam pasiūlymui. Po Vyriausybės posėdžio pakalbintas ūkio ministras Rimantas Žylius kalbėjo be užuolankų: „Ūkio ministerija mano, kad antkainių reguliavimo, kaip rinkos santykių reguliavimo priemonės, įvedimui šiuo metu nėra pakankamo pagrindo.“
Štai taip – nors antkainiai neretai siekia 100 proc., tačiau ministras mano, kad nėra pagrindo juos reguliuoti.
Seimui pritrūko valios
Antkainiai pjauna ūkininkų ir perdirbėjų pelną. Ūkininkai piktinasi – žalio pieno supirkimo ir geriamo pieno pardavimo vartotojui kaina skiriasi 3 kartus. Ar pagrįstas toks pabrangimas?
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis mums sako, kad antkainių dydį turi reguliuoti ne Vyriausybė, bet laisvoji rinka: „Jeigu pradėsime reguliuoti antkainius, tai prekybininkai sugalvos, pavyzdžiui, logistikos mokesčius. Ar ir juos turėsime reguliuoti?“
Ar antkainių dydžiai nekelia abejonių?
„Turi būti įvertintos išlaidos ir palikta tam tikra pelno marža. Neužmirškime, kad nepopuliarioms prekėms antkainis yra nedidelis, taigi padidinę antkainį populiarioms prekėms prekybininkai taip kompensuoja savo nuostolius“, – aiškina E.Pupinis.
Tačiau prekybininkai kalba kaip tik atvirkščiai. Jie sako, kad pagrindinių, taigi populiariausių, prekių antkainiai yra mažiausi, o didžiausi kitų prekių grupių antkainiai.
Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Jonas Stanevičius rėžia tiesiai šviesiai: „Seimo nariai, kurie tikina, kad reguliuoti antkainių negalima, nes tai darydami pažeistume laisvos rinkos dėsnius, iš tikrųjų begėdiškai meluoja. Štai pavyzdys – juk vaistų antkainius mes reguliuojame. Buvo daug triukšmo, nepasitenkinimo, tačiau matome, kad vaistų kainos sumažėjo daugiau nei 10 proc. Deja, pažaboti prekybininkų apetitus ribojant antkainius maisto produktams Seimui pritrūksta valios.“
Atmesti Prezidentės teiginiai
Prieš metus Prezidentė Dalia Grybauskaitė mus beveik įtikino, kad ji nelinkusi toleruoti maisto produktų brangimo, o Prezidentės vyriausiasis patarėjas ekonominės ir socialinės politikos reikalais Nerijus Udrėnas vanojo Konkurencijos tarybą: „Konkurencijos taryba neatliko iki galo tyrimo, ar kainos buvo keliamos susitarus ir pažeidžiant konkurencijos įstatymus.“
Praėjo metai. Kas pasikeitė? Pakeistas Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas sako: „Norint įtvirtinti kainų reguliavimą, būtina turėti konkrečius skaičiavimus, įrodančius, kad prekybos maisto produktais srityje konkurencija neveikia. Tuo tarpu abstraktūs teiginiai, kad produktai yra neįperkami daugeliui gyventojų, tokios kainų reguliavimo būtinybės nepagrindžia.“
Taigi Konkurencijos tarybos vadovas iš esmės atmeta ir Prezidentės teiginį. Kita vertus, kas kitas, jeigu ne Konkurencijos taryba ir turėtų atlikti konkrečius skaičiavimus bei tyrimus ir išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių taip sparčiai kyla maisto produktų kainos. Šiai tarnybai prekybininkai turėtų pateikti ir antkainių struktūrą. Tačiau to nedaroma.
Žmonių išnaudojimas bado akis
Valentinas Mazuronis, Seimo narys, antkainių reguliavimo įstatymo projekto autorius
Sakoma, kad antkainių reguliavimas yra politinis klausimas. Taip, tai – politinis klausimas, nes manau, kad artėjant rinkimams kai kurie politikai viliasi iš prekybininkų gauti finansinę paramą, todėl tyli, nors žmonių išnaudojimas jau bado akis. Juk akivaizdu, kad jie įžūliai apiplėšinėjami, o mums aiškina – tai yra laisvoji rinka ir ji pati teisingiausiai nustatys antkainių dydį. Tačiau matome, kad yra kitaip. Kitose šalyse tokio dydžio antkainių nėra, todėl ir nėra poreikio nustatyti sveiku protu suvokiamą ribą.
Vyriausybei siūlėme iš įvairių institucijų sudaryti darbo grupę, kuri atliktų maisto produktų kainų monitoringą ir išsiaiškintų kainų augimo priežastis – ar kainų augimas pagrįstas, ar jį sukelia antkainio didinimas, ar kitos priežastys. Aiškinkimės. Deja, šis pasiūlymas buvo atmestas. Tiesiog nenorima viešumo. Keista ir naujojo Konkurencijos tarybos vadovo nuomonė. Jis sako, kad trūksta skaičiavimų, analizės. Tai atlikite tuos skaičiavimus ir analizuokite, juk tai jūsų darbas.
Prekybininkai nori mažinti kainas
Laurynas Vilimas, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius
Kainas formuoja paklausa ir pasiūla pasaulinės gamybos ir perdirbimo rinkose, o ne mažmeninės prekybos sektoriuje. Štai politikai tikina, kad reikia riboti maisto produktų antkainius. Galiu pasakyti, kad būtent pagrindinėms maisto prekėms taikome mažiausius antkainius. Kokius? Tai – konfidenciali informacija. Galiu pridurti, kad šiuo metu vartojimo lygis nukritęs iki 2004-ųjų lygio, taigi kaip tik prekybininkai labiausiai suinteresuoti, kad kainos neaugtų, kad būtų kuo didesnė apyvarta. Be to, kaip tik mes, prekybininkai, neretai net sumažiname savo dalį siekdami padidinti apyvartą. Patikėkite – mes labiausiai esame suinteresuoti, kad kainos nedidėtų.
Politikai, prieš pateikdami pasiūlymus reguliuoti antkainius, galėtų susitikti su prekybininkais ir pasitarti. Mes visada esame pasiruošę politikams paaiškinti, iš ko susideda kaina, gal kai kuriems politikams trūksta žinių, tiesa, konkrečių duomenų jiems negalėtume pateikti, nes tai, kaip jau minėjau, yra konfidenciali informacija. Tokių duomenų negalime skelbti viešai ir vartotojams.
