Nors apie tai pasvajoti 1959 m., kai Singapūras išsivadavo iš Jungtinės Karalystės imperijos, drįsti galėjo tik vienetai. Tuo metu šalies bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui siekė 400 JAV dolerių. Ekonomika buvo paremta labai pigia darbo jėga, infrastruktūra buvo nuniokota, egzistavo nuolatinė socialinių neramumų grėsmė, be to, sparčiai augo gyventojų skaičius, o darbo vietų skaičius – ne.
Laimėta kova dėl valstybės išlikimo
Tačiau pagrindine ekonominio proveržio priežastimi tapo pastangos pritraukti užsienio įmonių. Jų investicijos ne tik sukūrė naujų darbo vietų, bet ir modernizavo ekonomiką. Lee Kuan Yew vadovaujant, viskas – nuo gatvių valymo iki privalomojo ugdymo sistemos – privalėjo pritraukti užsienio įmonių ir aukščiausio lygio profesionalų. Tai vyko tuo metu, kai Kinija, Indija ir daugelis Pietryčių Azijos valstybių buvo arba uždaros investicijoms, arba įsivėlusios į mirtinus pilietinius konfliktus, todėl Singapūras atrodė patraukliau, nors tuo pat metu visas regionas atrodė klaikiai. Net galima teigti, kad ilgainiui Singapūro sėkmė tapo pavyzdžiu, kuris padėjo net Kinijos vadovams suvokti, jog ekonomikos modernizacija įmanoma, kai to sąmoningai sieki.
Nes po kelerių metų darbo siekiant paversti Singapūrą tarptautinėms korporacijoms viena patraukliausių bazių Azijoje, pasaulis į jį atėjo. Pats Lee Kuan Yew mano, kad esminis lūžis prasidėjo būtent 1968 m., kai „Texas Instruments“ įsteigė čia lustų gamyklą. Nuo tada prasidėjo Singapūro transformacija į modernių technologijų centrą. Valstybė, kurioje dominavo tamsi ir pigi darbo jėga, evoliucionavo į šalį su kvalifikuota ir gerai mokama darbo jėga.
Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ne tik orientavimasis į užsienio įnvesticijas tapo spurto priežastimi. Būtent gebėjimas įgyvendinti kompleksinius sprendimus, sutelkiančius visuomenę ir išlaisvinančius ekonominį potencialą, buvo raktas į sėkmę. Nes Lee Kuan Yew tuo pat metu stengėsi pritraukti užsienio korporacijų ir su ne ką mažesniu užsidegimu kūrė socialinį Singapūro valstybės modelį. Anot jo, tai turėjo užtikrinti valstybės ir visuomenės gerovę bei moraliai paruošti visuomenę suvokti save kaip valstybės dalį.
Londono ekonomikos mokyklos ir Kembridžo šaknys
Būsimas Singapūro ministras pirmininkas pagrindinį išsilavinimą gavo Telok Kurau anglų mokykloje, bet savo bendramokslius apibūdino kaip vargšus ir kvailus. Vėliau įstojo į Raffleso institutą, tačiau jame buvo sunku vytis 150 geriausių Singapūro studentų. Bet ilgainiui Lee skynė mokslo vaisius. Universitetinį išsilavinimą atidėjo Antrasis pasaulinis karas ir japonų okupacija. Po karo jis išvyko į Angliją. Svajojo studijuoti Kembridžo universitete, bet kadangi praleido stojimo terminus, trumpai studijavo Londono ekonomikos mokykloje. Galop Kembridže Fitzwilliamo koledže studijavo teisę ir baigė geriausiais rezultatais, už pažangumą gavo pagrindinį koledžo prizą. Savo memuaruose rašė, kad norėjo grįžti į Singapūrą ir dirbti teisininku. Iš pradžių dirbo teisininkų agentūroje „John Laycock“ už 500 JAV dolerių mėnesinę algą, o vėliau su broliu Dennisu, taip pat Kembridže baigusiu teisę, įkūrė nuosavą advokatų kontorą.
Jo pirmas susidūrimas su politika Singapūre įvyko dirbant rinkimų agentu Britų progresyviojoje partijoje 1951 metais. Bet jau po trejų metų su britišką išsilavinimą gavusiais vidurinės klasės atstovais, kuriuos apibūdino kaip alų maukančius buržua, sukūrė socialistinę LVP – tikslingai siekė aljanso su profsąjungų atstovais komunistais. Šią sąjungą Lee apibrėžė kaip santuoką iš išskaičiavimo, nes jo angliškai kalbančiai grupei reikėjo kiniškai kalbančios populiacijos paramos. Pirmuose nacionaliniuose rinkimuose 1959 m. LVP įstatymų leidybos asamblėjoje laimėjo 43 vietas iš 51. Tą akimirką Singapūras įgijo autonominę valdžią, ji tvarkė visus valstybės reikalus, išskyrus kariuomenės ir tarptautinių santykių klausimus. 1959 m. Lee tapo pirmuoju valstybės ministru pirmininku, o 1965 m., kai išėjo iš Malaizijos sąjungos, tapo viską kontroliuojančia jėga.
Atsisveikinimas su lyderiu, kurio tautai reikėjo
Valstybė, kurioje politikai milijoną uždirbą oficialiai
Modelis tobulai paprastas – pritrauk investicijų ir taupyk
Kai Lee galop atsistatydino iš ministro pirmininko pareigų 1990 m., Singapūras buvo blizgantis metropolis ir viena turtingiausių Azijos šalių. Jo politinė mašina, Liaudies veiksmų partija (LVP), ir toliau veikia pagal Lee metodiką. Ir taip jau 25 metus. Jai vadovauja jo sūnus Lee Hsien Yangas. LVP laimėjo visus nacionalinius rinkimus nuo pat nepriklausomybės ir šiandien turi veiksmingą monopolinę galią. Įdomu tai, kad net ir tokia galia neatbaidė gyventojų ir toliau balsuoti už valstybės kūrėjus. Nenuostabu, jog valdžia suformavo tokią socialine kultūrą, kad liberalūs ekonomistai gali tik pavydėti. Jie sugebėjo įtikinti visuomenę, kad valstybė nėra geroji krikštamotė, ilgainiui duodanti vis daugiau. Kad tai sistema, sudaranti prielaidas gyventi išmintingai, vadinasi, dažniausiai ir sėkmingai. Todėl jei sistema veikia, nes jos dalyviai supranta jos teikiamą naudą, anot Lee, tai užtikrina ne tik jos gyvybingumą, bet ir tai, kad jos siekiami tikslai, kuriuos galima vadinti ir pažadais, bus realizuoti.
Be jokios abejonės, dalis mokesčių skirta bendriesiems valstybės reikalams, tačiau didžiausia dalis iš tiesų sudėliota taip, kad žmogus suvoktų, jog jie skirti jo ir jo šeimos poreikiams tenkinti. Todėl net kai seniau Singapūro gyventojai taupydami turėdavo atsidėti 50 proc. savo pajamų, tai buvo daroma be didesnio pykčio. Ir šiandien visi darbuotojai, jaunesni nei 50 metų, privalo atsidėti 20 proc. savo atlyginimo, o darbdavys prisideda dar 16 procentų. Šios lėšos keliauja į sąskaitas, ten pinigai auga, kol jų prireikia. Pavyzdžiui, būstui įsigyti. Dėl to 90 proc. singapūriečių turi nuosavo nekilnojamojo turto ir tai didžiausias procentas pasaulyje. Dar 7 proc. iš šių 36 proc. skiriami sveikatos apsaugos sistemai, 1980 m. įgyvendintai „Medisave“: joje kiekvienas darbuotojas turi savo atskirą sąskaitą. Įdomu tai, kad kai „Medisave“ balansas pasiekia 32 tūkst. eurų (suma, lygi pusei vidutinės šeimos pajamų), perteklinės lėšos nukreipiamos į kitą sąskaitą ir gali būti naudojamos ne sveikatos priežiūros tikslais. Tačiau jei sutrikus sveikatai sąskaitoje suma sumažėja, kaupimas vėl atnaujinamas.
Singapūro modelio sėkmė visų pirma paremta investicijoms pritraukti palankios infrastruktūros kūrimu ir visuomenės skatinimu taupyti, tad Singapūro finansų centras įkurtas ne tik todėl, kad šioje šalyje apsimoka laikyti savo santaupas ar steigti korporacijų buveines, bet ir dėl pačios visuomenės investicinio potencialo, kuris yra milžiniškas. Taigi, paskatinusi visuomenę taupyti, valstybė paskatino ir finansų infrastruktūros su dešimtimis tūkstančių gerai mokamų darbo vietų atsiradimą.
Singapūro ekonomikos modelis puikiai demonstruoja, kaip turint aiškius tikslus ir pasirenkant optimalius sprendimus galima derinti laisvosios rinkos poreikius su socialiniais visuomenės interesais ir užtikrinti ilgalaikių valstybės tikslų realizavimą. Nes juk niekas negali pasakyti, kad iš socialistinės doktrinos išaugusi Singapūrui vadovaujanti partija nesugebėjo pasirūpinti šios šalies žmonėmis. Atvirkščiai – sugebėjo, tačiau tai padarė labiau skatindama visuomenę veikti sąmoningai siekiant ilgalaikės gerovės, o ne įprastu būdu – žadėdama po rinkimų į kalėjimą pasodinti vagis ir išdalyti sandėliuose laikomą partijos auksą. Iš esmės Singapūro socialinis mechanizmas paremtas visuomenės sąmoningumu, o tai skatina pasirūpinti savimi ir savo šeima bei neleidžia tinginiauti.
Žodis „pašalpa“ valdžios koridoriuose ir šiandien išlieka keiksmažodžiu, susijusiu su tingumu ir švaistymu. Singapūras savo piliečiams gali būti patarėju ir gynėju, tačiau nesiruošia būti aukle ar šelpėju. Pavyzdžiui, iš darbo atleisti žmonės negauna jokių automatinių pašalpų. Jie turi lankyti socialinio aprūpinimo ir mokymo programas, kad ateityje uždirbtų daugiau. Valdžia labai atsargiai žiūri į pinigų dalijimą ir kaip rizikingą vertina modelį, kai dalijamos pašalpos ir taip skatinama tinginystė. Prioritetas aiškus – paskatinti žmones vėl dirbti. Todėl 2010 m. pašalpos buvo skirtos tik ypatingais atvejais ir tai buvo labai nedidelė suma, o nedarbui mažinti ir darbuotojų kvalifikacijai kelti buvo skirta 3,6 mlrd. JAV dolerių, įskaitant pagalbą įmonėms, kad jos išlaikytų savo darbuotojus.
Singapūras netoleruoja ne tik tinginių, bet ir apsileidėlių. Ūminio skurdo, kuris kaip grybelis infekuoja valstybę, galimybės apribotos – lūšnos yra uždraustos. Ir nors nemokamos sriubos virtuvės egzistuoja, dažniausiai į eiles stoja imigrantai, o ne vietiniai. Beje, net į imigrantus požiūris savotiškas. Nors jie – viena didžiausių singapūriečių nepasitenkinimo priežasčių (35 proc. iš 3 mln. darbo jėgos yra užsieniečiai), valdžia ir šiandien vadovaujasi Lee Kuan Yew nuomone, kad imigrantai sudarydami konkurenciją verčia piliečius išlikti budrius ir siekti būti konkurencingus. Taigi, imigrantai gali atimti tik žemesnės kvalifikacijos darbo vietas, o dauguma singapūriečių dirbs aukštą pridėtinę vertę ir gerus atlyginimus generuojančiose srityse.
Singapūro laukia nauji iššūkiai
Po Lee Kuan Yew mirties Singapūre vėl atsinaujino diskusijos apie didžiuosius namus, kuriuos jis pastatė, ir jų ateitį. Ar tvirti šio lyderio dėka išaugusio Azijos finansų centro pamatai ir ar valdymo modelis „Tėvas žino geriausiai“ tinka šiandien, kai ne tik Singapūras, bet ir daugybė kitų Azijos valstybių žengia sparčios modernizacijos keliu? Ar šis modelis bus pakankamai veiksmingas, jei reikės prisitaikyti prie naujų iššūkių? Šie klausimai kelia nerimą daliai visuomenės, todėl ji ragina parengti naują socialinę sutartį, sukurti konsultuojančią vyriausybę ir leisti visuomenei aktyviau dalyvauti priimant sprendimus.
Šias permainas visų pirma įkvepia jaunesnė karta, kuriai stabilumas, didžiausi atlyginimai pasaulyje, gera infrastruktūra ir švarus vanduo yra duotybė, tačiau to nebeužtenka. Naratyvas „Trečiasis pasaulis į pirmąjį pasaulį“ jauniems piliečiams neturi didelės traukos. Jie nori išgirsti ir daugiau balsų ir gauti galimybę būti išgirsti, nori mažesnių kainų ir mažiau imigrantų. Todėl gali būti, kad Singapūras šiandien iš tiesų pasiekė kulminacijos tašką ir ilgainiui vieno genijaus sukurta ekonominė struktūra gali patirti nuosmukį arba atvirkščiai – įgauti dar didesnį pagreitį. Akivaizdu viena – nuo šių metų lygindami Singapūro ir kitų Azijos valstybių rezultatus galėsime pradėti vertinti, ką reiškia naujoji era be didžiojo Singapūro ekonomikos architekto.