Interviu DELFI ji pasakojo, kad net 68 tūkst. kainų kas mėnesį surenka vos 26 darbuotojai, kurie, be kita ko, dar laikosi specialių nurodymų, kad duomenis būtų galima palyginti laikui bėgant.

„Jeigu palyginsime nepalyginamų prekių kainas, pokytį apskaičiuosime, bet jis rodys ne tik gryną kainų pasikeitimą, bet ir kokybės pasikeitimą“, – sakė N. Alejeva.

Pašnekovė taip pat paskatinto gyventojus, manančius, kad viskas tik brangsta, patiems būti sąžiningesniems analizuojant pokyčius savo prekių krepšelyje.

Savo ruožtu Lietuvos bankas DELFI nurodė, kad Europos centrinio banko (ECB) vykdoma kiekybinio skatinimo politika, kurios metu į ekonomikas išpumpuota jau beveik trilijonas eurų, Lietuvoje infliaciją paveiks nedaug ir 2016–2018 metais ją padidins tik 0,1–0,3 proc. punkto.

– Gyventojai piktinasi, kad per pastaruosius metus viskas pabrango, o pamatę oficialią statistiką, sako, kad nežino, iš kur Statistikos departamentas tokius skaičius traukia. Ką galėtumėte jiems atsakyti?

– Mes duomenis renkame iš prekybos ir paslaugų įmonių. Kiekvieną mėnesį mūsų kainų registratoriai atlieka vartojimo prekių ir paslaugų kainų tyrimą. Yra atrinkta 18 miestų, tiek didelių, tiek vidutinio dydžio, tiek mažų ir dar yra 10 kaimo vietovių, kur stebime maisto produktų, nealkoholinių ir alkoholinių gėrimų bei tabako gaminių kainas. Kaimo vietovių parduotuvėse kainų lygis tikrai skiriasi nuo lygių kituose miestuose.

Visko aprėpti neįmanoma, bet kainų kitimo tendencijos gali būti pakankamai panašios, dėl to metodologiškai formuojamas 920 reprezentatyviųjų prekių ir paslaugų statistinis krepšelis. Taip pat yra atrinkta 4170 parduotuvių ir paslaugas teikiančios įmonių. Į atranką pakliūna ir dideli prekybos tinklai, jų vietos vienetai, ir specializuotos parduotuvės, tiek mažos tiek didelės, kioskai, turgavietės. Kas mėnesį surenkame apie 68 tūkst. kainų ir skaičiuojame vidutinį kainų pokytį šalyje.

Kalbant apie atskirą gyventoją, tai kiekvienas sprendžia pagal savo krepšelį, ką perką, į kokią parduotuvę eina. Jeigu jis jau taip sąžiningai žiūrėtų, pamatytų, kad šalia pabrangusių prekių galima pamatyti ir atpigusių.

– Koks skirtumas tarp kainų miestuose ir kaimuose?

– Tiksliai nepasakysiu, bet matome, kad dėl to, jog kaimo vietovėse nėra daug parduotuvių, transporto išlaidos didesnės, kainų lygis ten yra aukštesnis.

– Gal galite „nuo–iki“ papasakoti, kaip vyksta konkrečios prekės, pavyzdžiui, pomidorų, statistikos kaupimo procesas?

– Mūsų kainų registratoriai lankosi parduotuvėse. Mažuose miestuose būna atrinktos 4–6 parduotuvės, vidutinio dydžio – 6–8, dideliuose, kaip Vilnius ar Kaunas – 8–10 parduotuvių. Atėję į parduotuvę, jie užregistruoja pomidorų kainas.

Pas mus kiekvienas produktas yra aprašytas, lygiai taip pat aprašytas ir pomidoras – maždaug koks jis gali būti. Juk būna įvairių rūšių pomidorai: ir slyviniai, ir su šakelėmis. O pas mus yra tam tikras aprašymas, kokių pomidorų kainas turėtų registruoti mūsų registratorius.

Kadangi pomidorų kainos keičiasi dažnai, tai stengiamės registruoti tolygiai (nuo 1 iki 21 kalendorinės dienos, darbo dienomis), išeina dvi pilnos savaitės. Parduotuvės paskirstytos per visą šį laikotarpį ir taip siekiame surinkti daugiau kainų. Jeigu per mėnesį kaina keičiasi, taip stengiamės tuos pasikeitimus pagauti.

Registratoriai, naudodami mobiliuosius įrenginius, surenka tuos duomenis, kurie yra sinchronizuojami ir tuoj pat pakliūna į mūsų duomenų bazes, o tada juos apdorojame – suskaičiuojame vidutinę kainą šalies mastu, išvedame kainų santykį ir matome kainų pokytį.

Įvairiose parduotuvėse tuo pačiu metu su pomidorais gali vykti labai įvairūs kainų pasikeitimai. Vienur jie gali pabrangti, kitur – atpigti. Pavyzdžiui, jei toks didelis prekybos tinklas kaip „Maxima“ pomidorams nustato nuolaidą, tai persvers kainas, kurios yra padidėjusios. Taip vidutinis rezultatas šalies mastu bus mažesnis.

– Jūsų darbuotojai patys eina į parduotuves, nėra taip kad parduotuvės siunčia savo informaciją?

– Taip, eina patys. Turime 26 kainų registratorius.

– Ar sutiktumėte, kad vidurkių skaičiavimas sukelia problemų? Nes jeigu taip skaičiuotume, pavyzdžiui, ligoninės pacientų temperatūras, kai vieni karščiuoja, o kiti jau atšalę, tai bendrai viskas atrodytų gerai.

– Nemanau, kad tai yra problema. Mūsų tikslas yra taikant statistinius metodus apskaičiuoti kokį nors vidurkį. Kiekvienas suskaičiuojamas rezultatas visada turi kokį nors tikslą. Priklausomai nuo tikslo yra metodologija, kaip tai daryti. Viskas yra korektiška, nes jei mes norime kalbėti apie visą šalį, tai turime kalbėti apie vidurkius.

– Galbūt esate svarstę, kad būtų geriau skaičiuoti medianą (skaičių aibės vidurinis (centrinis) skaičius – DELFI), o ne vidurkį?

– Negalime kažko galvoti. Yra Europos Sąjungos reglamentai, kuriuose išdėstyti reikalavimai ir standartai, tarptautiniu mastu suderintos metodologijos, todėl pagal jas ir skaičiuojame.

Beje, mūsų tikslas yra nustatyti ne kainų lygį, bet apskaičiuoti kainų kitimo tendenciją, pokyti, o tam yra tam tikri metodai. Jeigu siektume apskaičiuoti kainų lygį, galėtų būti taikomi kiti metodai.

– Ar prekybininkai žino, kurias kainas fiksuojate?

– Ne, mūsų krepšelis yra konfidencialus. Žinoma, galime pasakyti, kad tiriame duoną, pieną, mėsą, bet kiekvienas reprezentatyvus produktas turi savo aprašymą. Šių aprašymų niekam neduodame ir pilno sąrašo neskelbiame.

– Ar šis sąrašas būna keičiamas?


– Jis atnaujinamas kiekvienais metais. Pagrindas nelabai keičiasi, bet rinkoje atsiranda naujų prekių, paslaugų.

Galų gale keičiasi tų pačių prekių charakteristikos, atsiranda nauji ingredientai arba medžiagos. Tada dažniausiai įtraukiame papildomų prekių, nes matome, kad jos tapo populiarios. Nepopuliarius produktus iš sąrašo išimame, bet tokių yra gerokai mažiau. Taip pat keičiame charakteristikas. Pavyzdžiui, jeigu vienais metais dominuoja drabužiai iš viskozės, o kitais – iš šilko ar vilnos, tai sudėtis bus pakeista atitinkamai.

– Ar šie pokyčiai gali iškreipti statistiką? Ar po to galima tas kainas lyginti tam tikrame laikotarpyje?

– Visada yra du laikotarpiai: ataskaitinis ir bazinis. Be abejo, turi būtų išlaikytas prekių palyginamumas. Jeigu palyginsime nepalyginamų prekių kainas, pokytį apskaičiuosime, bet jis rodys ne tik gryną kainų pasikeitimą, bet ir kokybės pasikeitimą.

Yra tam tikri statistiniai metodai, kurie leidžia, atsižvelgiant į turimą informaciją apie kokybės pasikeitimus, perskaičiuoti praėjusio laikotarpio, su kuriuo lyginame, kainą.

Kainų registratorių visada prašome, kad jie nurodytų prekės ženklą, nes būna įvairūs prekių ženklų segmentai – nuo aukšto, iki vidutinio, iki žemo lygio. Taip pat renkame informaciją apie importo šalį. Priklausomai nuo to, ar prekė pagaminta Kinijoje, ar Vokietijoje, kainų lygis bus skirtingas, o dėl to jos bus nevisai palyginamos.

Registratoriai taip pat nurodo sudėtį, pavyzdžiui, kiek drabužyje yra medvilnės, vilnos, sintetikos ir t.t. Ši informacija leidžia įvertinti kokybės pasikeitimą.

– Ar įvertinate ir, pavyzdžiui, informacinių technologijų pasikeitimus, kur tas pats telefonas praėjus metams gali būti labai atpigęs?

– Taip, telefonų ar kompiuterinės technikos sąrašas atnaujinamas net ne kasmet, o kas pusmetį, ar ketvirtį. Būtinai į tai atsižvelgiame ir jeigu mums kartais trūksta informacijos iš kainų registratorių, bandome susisiekti su operatoriais ir klausiame, kiek galėjo kažkurių charakteristikų atnaujinimas ar pasikeitimas turėti įtakos.

– Kovą bendras kainų pasikeitimas – infliacija – Lietuvoje pasiekė 1 proc. Lyginant su pastaraisiais metais tai pakankamai smarkus padidėjimas. Ar galite paaiškinti, kokios priežastys tai lėmė?

– Išties, 1 proc. infliacija yra pakankamai didelė. Iki kovo mėnesinė infliacija šiemet visą laiką buvo neigiama, o kovo mėnesį – toks šuolis. Tai labiausiai lėmė keleivių vežimo oro transportu, drabužių, alaus, spirituotų gėrimų, daržovių kainų padidėjimas.

Drabužiai pabrango, nes atsirado naujos kolekcijos. Alus ir spirituoti gėrimai iš dalies brango dėl didėjusio akcizo tarifo.

Tačiau buvo ir atpigusių prekių, kurios ir nuslopino infliaciją. Mažiau kainavo neelektriniai asmens priežiūros prietaisai, reikmenys ir priemonės, dujos, šilumos energija, duonos ir grūdų produktai, gaminiai ir medžiagos būsto priežiūrai bei remontui.

– Tą patį kovą infliacija euro zonoje buvo 0 proc., nors ECB vykdo kiekybinio skatinimo politiką. Ar tai turėjo poveikio kainoms Lietuvoje?

– Manau, tai pakomentuoti galėtų Lietuvos bankas.

Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Aurelijus Dabušinskas:

Siekdamas stabilių kainų, t.y. artimos 2 proc., bet ne didesnės, infliacijos euro zonoje, ECB kartu su kitais euro zonos centriniais bankais, taip pat ir Lietuvos banku, įgyvendina vadinamąjį kiekybinį skatinimą (angl. quantitative easing). Kiekybinis skatinimas yra ECB ir kitų pagrindinių centrinių bankų (JAV, Japonijos, Anglijos, Švedijos ir kt.) naudojama pinigų politikos strategija ekonomikos atsigavimui skatinti, papildanti įprastas pinigų politikos priemones.

Aurelijus Dabušinskas

Kiekybinio skatinimo programos metu iš bankų ir kitų rinkos dalyvių superkami jų turimi viešojo ir privataus sektorių skolos vertybiniai popieriai, taip į apyvartą įliejant papildomą kiekį pinigų. Kiekybinis skatinimas kainų lygį veikia ne tiesiogiai, bet paskatindamas ekonomikos atsigavimą.

Dėl kiekybinio skatinimo suaktyvėjus euro zonos šalių ekonomikoms, mūsų verslas ten parduos daugiau prekių ir paslaugų, atitinkamai spartės ir Lietuvos ūkio augimas. Lietuvos banko vertinimu, kiekybinis skatinimas šalies metinį BVP augimą 2016–2017 metais padidins atitinkamai 0,3 ir 0,2 proc. punkto.

Vykdomo kiekybinio skatinimo poveikis infliacijai 2016–2018 metais bus nežymus – 0,1–0,3 proc. punkto.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2878)