Nuo tada, kai prieš penkerius metus prie valstybės vairo stojo dabartinis šalies lyderis Kim Jong Unas, įvairiuose Šiaurės Korėjos miestuose juntamas akivaizdus prekybos suklestėjimas begalėje naujų prekyviečių, rašo „The New York Times“.
Valdančiosios partijos narių globojamų prekeivių ir verslininkų gretas papildo vis daugiau piliečių. Šalies sostinėje Pchenjane dygsta nauji pastatai, o dar taip neseniai pustuštėse gatvėse gausėja automobilių, kuriuos plaudami kai kurie šalies gyventojai gali užsidirbti pragyvenimui.
Nors spęsti apie tikrąją Šiaurės Korėjos ekonomikos padėtį leidžiančių duomenų nėra daug, pastaruoju metu iš šalies pasprukę pabėgėliai, reguliariai čia besilankantys svečiai ir padėtį tiriantys ekonomistai teigia, kad besiformuojančios rinkos lemia tam tikrus Šiaurės Korėjos statuso pokyčius, o tai yra veiksnys, trikdantis pastangas pažaboti su branduolinio ginklavimosi užmačiomis susijusias Kim Jong Uno ambicijas.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas, siekiantis sutrukdyti Šiaurės Korėjai sukurti JAV pasiekti galinčias branduolines raketas, ragina įvesti dar griežtesnes sankcijas ir ypač viliasi, kad tai padarys Kinija, tačiau gerėjanti šalies ekonominė situacija leidžia lengviau atsilaikyti prieš daromą spaudimą ir užsitikrinti lėšas, būtinas numatytai branduolinei programai įgyvendinti.
Nors Šiaurės Korėja, kaip ir anksčiau, yra alinama skurdo, vis dėlto, valdant Kim Jong Unui, konstatuojamas nuo vieno iki penkių procentų siekiantis metinis šalies ekonomikos augimas. Būtina pabrėžti, kad tokie rodikliai ne retai būdingi sparčiai besivystančioms ir jokių sankcijų nevaržomoms ekonomikoms.
Nevalia pamiršti, kad į tam tikrų rinkos jėgų atgaivinimą klasėmis neskirstomoje Šiaurės Korėjos visuomenėje galima žiūrėti kaip į gudrų strateginį Kim Jong Uno žingsnį – juk 2013 metais ekonominę plėtrą jis pats paskelbė vienu iš pagrindinių savo politinių prioritetų, svarba nenusileidžiančiu branduolinių ginklų gamybai.
33-ejų metų Šiaurės Korėjos vadovas nepriteklių išvargintiems šalies gyventojams pažadėjo, kad tikrai neteks dar kartą susiveržti diržų.
Tikra tiesa, kad privačiam verslui buvo atverti tam tikri keliai, bet dar svarbiau, kad tokiais savo veiksmais Kim Jong Unas susilpnino pagrindinį vyriausybės skelbiamą argumentą apie socialistinės santvarkos pranašumą Pietų Korėjoje įsitvirtinusios kapitalistinės sistemos atžvilgiu.
Jau prabylama apie ženklus, rodančius, kad stiprėjant ekonominėms jėgoms norom nenorom atpalaiduojami visuomenės paklusnumo siekiančios vyriausybės gniaužtai. Į Šiaurės Korėją iš užsienio ilgainiui ėmė patekti ne tik daiktai, bet ir informacija, o jos sklaida menkina šalyje išvešėjusį Kim Jong Uno šeimą aukštinantį asmenybės kultą.
Autoritetų valdžią smukdo ir tai, kad patys prakusti ir apsirūpinti gebantys piliečiai tampa mažiau priklausomi nuo valdžios diktuojamų taisyklių bei demonstruojamų malonių.
„Mūsų požiūris į vyriausybę grindžiamas logika, skelbiančia, kad jei negali mūsų išmaitinti, lai palieka ramybėje ir leidžia patiems užsidirbti iš prekybos“, – sakė 2014 metais Šiaurės Korėją palikusi Kim Jin Hee.
(Ji, kaip ir kiti rengiant šį straipsnį kalbinti asmenys, Pietų Korėjoje užsiregistravo kitu vardu, kad nesukeltų grėsmės tėvynėje likusiems giminaičiams.)
Kai 2009 metais vyriausybė pamėgino griežtai apriboti besikuriančių prekyviečių veiklą, Kim Jin Hee, kaip pati prisimena, neteko ir to lašo lojalumo, kurį iki tol, šiaip ar taip, jautė šalyje vyraujančiam režimui.
Neoficiali veikla
Pirmasis Kim Jin Hee lojalumo išbandymas įvyko paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje. Tuo metu Šiaurės Korėją ištiko potvynių, sausros ir nutrūkusios sovietų paramos nulemtas badas. Tais nepriteklių metais vyriausybė liovėsi teikusi maisto davinius.
Badmetis nusinešė ne mažiau kaip dviejų milijonų šalies gyventojų gyvybes.
Kim Jin Hee tuo metu pradėjo užsiimti tuo, kuo ir daugelis kitų kaip nors išgyventi besistengiančių piliečių. Ji nustojo dirbti valstybinį darbą Musano mieste veikiančioje gamykloje ir kasdien kuo tik galėjo prekiavo tuo metu susikūrusioje vietinėje prekyvietėje. Panašių prekyviečių pamažu ėmė rastis visoje šalyje.
Nors ilgainiui maisto trūkumas kiek apmalšo, Musano prekyvietė ir toliau plėtėsi. Tada, kai Kim Jin Hee pagaliau pavyko išvykti iš šalies, prekyvietėje, pasak moters, stovėjo per tūkstantis prekystalių. Vienas iš jų priklausė jai pačiai.
Pasak „The New York Times“, dabartinio Šiaurės Korėjos lyderio tėvas Kim Jong Ilas (Kim Čen Iras) iki pat savo mirties 2011 metais prekyviečių iškilimo fenomeną vertino prieštaringai.
Kartkartėmis į šį reiškinį jis žvelgdavo tolerantiškai, kadangi tik egzistuojant prekyvietėms buvo galima užtikrinti šalies aprūpinimą maisto produktais ir bent kiek sušvelninti Jungtinių Tautų griežtinamų sankcijų smogiamus smūgius. Vis dėlto neretai prekyviečių verslui iškildavo grėsmė.
Nuo 2010 metų prekyviečių, kurių veiklą vyriausybė yra sankcionavusi, skaičius išaugo dvigubai, kitaip sakant, iki 440-ies, o iš palydovo siunčiami vaizdai leidžia daryti išvadą apie daugelyje miestų besiplečiančias jų užimamas teritorijas.
Taigi, kaip skelbia Seule veikianti ekspertų grupė „Korea Institute for National Unification“, 25 mln. gyventojų turinčioje šalyje maždaug 1,1 mln. šiuo metu darbuojasi prekyvietėse kaip pardavėjai arba vadybininkai.
Neoficiali prekyba taip pat klesti: žmonės gamina ir namuose pardavinėja avalynę, drabužius, saldainius ir duonos gaminius; kaimo tipo gyvenvietėse kone kas 10 dienų kuriasi tradiciniai ūkininkų turgūs; kontrabandininkai su užmoju prekiauja juodojoje rinkoje cirkuliuojančiomis gėrybėmis, tokiomis kaip Holivudo filmai, Pietų Korėjos televizijos serialais ir netoli Kinijos sienos veikiančiais išmaniaisiais telefonais.
Ne mažiau kaip 40 proc. Šiaurės Korėjos gyventojų šiuo metu įsitraukę kokį nors privatų verslą. Pietų Korėjos žvalgybos tarnybos vadovas Lee Byung Ho, kalbėdamas su šalies politikais per vasario mėnesį vykusį uždarą susitikimą, tokią statistiką palygino su situacija Vengrijoje arba Lenkijoje netrukus po Komunistinio bloko žlugimo.
Padidėjusį šio tipo rinkos aktyvumą iš dalies būtų galima paaiškinti žmonių nepasitenkinimu ir nusivylimu, kylančiu matant kokia neefektyvi ir sustabarėjusi yra oficialiai patvirtinta planinė ekonomika. Kitados Šiaurės Korėjos gyventojai dirbo tik valstybiniuose ūkiuose ir gamyklose. Jiems buvo mokami atlyginimai ir išduodami kuponai, už kuriuos valstybinėse parduotuvėse buvo galima įsigyti maisto bei kitų būtiniausių prekių.
Tačiau dešimtajame praeito amžiaus dešimtmetyje ši nusistovėjusi tvarka pašlijo ir dabar daugelis valstybinių įstaigų darbuotojų uždirba vos dolerį per mėnesį.
Ekonomistai teigia, šiandien pragyvenimo išlaidos Šiaurės Korėjoje yra 60 JAV dolerių (kiek mažiau nei 55 eurai) per mėnesį.
„Jokia individualia veikla neužsiimantis eilinis Šiaurės Korėjos pilietis šiandien tikrai mirtų badu. Tokia, deja, tiesa“, – sako iš Herjongo atvykęs 46-erių metų Kim Nam Cholas.
Vyraujanti konkurencija
Iki 2014 metų, kai paliko gimtąją šalį, Kim Nam Cholas vertėsi kontrabanda. Jis apsirūpindavo tokiomis prekėmis kaip džiovinta žuvis, ženšenis, antikvarinės vertybės ir net metamfetaminas, perveždavo jas per Kinijos sieną ir parduodavo.
Kinijoje už gautus pinigus korėjietis įsigydavo grūdų, sacharino, kojinių ir plastiko maišų, parsigabendavo juos į Šiaurės Korėją ir parduodavo vietinėse prekyvietėse.
Kad galėtų išvykti iš šalies ir vėl į ją sugrįžti, tekdavo papirkti sienos apsaugos ir saugumo pareigūnus. Jiems kontrabanda besiverčiantis vyras dažnai pasiūlydavo 100 JAV dolerių nominacijos banknotų prigrūstų cigarečių pakelių.
„Galop įsitikinau, kad už kyšį Šiaurės Korėjoje įmanoma viskas, išskyrus, žinoma, kritiką Kim Jong Uno adresu“, – sako Kim Nam-cholas.
Kaip tvirtina Pietų Korėjoje veikiančio banko „Korea Development Bank“ Šiaurės Korėjos ekonomikos departamento vadovas Kim Young Hee, net 80 proc. Šiaurės Korėjoje parduodamų plataus vartojimo prekių yra pagamintos Kinijoje.
Tačiau Kim Jong Unas ragina šalį kuo daugiau daiktų pasigaminti patiems, nes taip sumažėtų priklausomybė nuo Kinijos. Jo paraginti gamintojai ėmė atsižvelgti į rinkos poreikius.
Dėl šių pokyčių, kaip tvirtina gimtąją šalį palikę pabėgėliai, tokios Šiaurės Korėjoje gaminamos prekės kaip batai, alkoholis, cigaretės, kojinės, saldainiai, aliejus, kosmetika ir makaronai jau perėmė rinkos dalį iš Kinijoje pagaminamos produkcijos.
Pasak „The New York Times“, reguliariai Pchenjane besilankantys žmonės ima kalbėti apie pirmuosius Šiaurės Korėjoje besikalančius vartojimo ekonomikos daigus.
„Visur juntama konkurencija. Tai pasakytina ir apie kelionių agentūras, ir apie taksi kompanijas, ir apie viešojo maitinimo įstaigas“, – sako visiškai neseniai viename sostinės prekybos centre apsilankęs Šiaurės Korėjos ypatumus Vienos universitete studijuojantis Rudigeris Frankas.
2008 metais pradėjusi veikti mobiliųjų telefonų tarnyba jau turi daugiau nei tris milijonus abonentų. Šalis iki šiol patiria keblumų dėl elektros energijos gamybos, tačiau importuojami saulės energijos kolektoriai jau tapo vidurinės klasės atstovo statusą rodančiu simboliu.
Dėmesio verta ir tai, kad kai kuriose nuošaliose Pchenjano gatvėse veikiančiose bakalėjos parduotuvėse ir neformaliose prekyvietėse jau prekiaujama kokakola – propagandos skleidėjų „kapitalizmo pamazgomis“ vadintu gėrimu.
Žvilgsnis į privatųjį sektorių
Kai Kim Jong Unas iš balkono stebėjo balandžio mėnesį vykusį paradą, šalia jo stovėjo karinių pajėgų vadas Hwang Pyong So ir ekonomikos sektorių kuruojantis ministras pirmininkas Pak Pong Ju.
Draugija tarsi simbolizavo Kim Jong Uno vykdomą politinę strategiją ir du lygiaverčius tikslus, būtent – skatinti ekonomikos plėtrą ir branduolinių ginklų gamybą. Šalies lyderis įsitikinęs, kad tik gausus branduolinių ginklų arsenalas padės užkirsti kelią galimai JAV invazijai ir leis ramiai rūpintis ekonomikos augimu.
Valstybinėms gamykloms Kim Jong Unas suteikė didesnę autonomiją – leido savo nuožiūra apsispręsti, ką gaminti, ir savarankiškai pasirūpinti nuosavais tiekėjais bei produkcijos vartotojais.
Šios teisės buvo sutektos su sąlyga, kad pavyks užtikrinti numatytą pelną. O štai žemės ūkiu besiverčiančioms šeimoms buvo padalyti individualūs sklypai ir nurodyta, kad įvykdžiusios valstybės nustatytą kvotą su pertekline produkcija jos galės elgtis kaip išmano.
Priemonės, kurių imamasi, primena ankstyvaisiais Kinijos perėjimo prie kapitalizmo metais devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje taikytus metodus. Skirtumas tik tas, kad Šiaurės Korėjoje jie jokiu būdu nevadinami laisvosios rinkos kūrimą skatinančiomis reformomis. Pokyčiams apibūdinti vartojama frazė „unikalus ekonominių pertvarkų stilius“.
Tačiau valstybės cenzūruojamuose žurnaluose jau pasirodo ekonominių publikacijų, kuriose aiškinama, kas yra į vartotojus orientuota rinka, bendroji įmonė ir išskirtinė ekonominė zona.
Kokia Kim Jong Uno diegiamų strategijų įtaka pastaruoju metu užfiksuotam grūdų gamybos augimui, pasakyti sunku.
Pasak „The New York Times“, pabėgėliai tvirtina, kad gamyklų darbą ir toliau žlugdo stringantis elektros tiekimas ir naudojami pasenę agregatai, o daugeliui ūkininkų anaiptol ne lengva įgyvendinti valstybines kvotas, nes nuolat stinga trąšų ir modernios įrangos.
Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, galima pasakyti, kad ekonomiką ir toliau varžo ribojamos užsienio investicijos, taip pat privačias įmones ginančių įstatymų ir patvirtintų sutarčių sudarymo procedūrų nebuvimas.
Planai kurti išskirtines ekonomines zonas taip ir liko tik planais, nes investuotojai nepatikliai žiūri į prastą Šiaurės Korėjos infrastruktūrą, o viešumon iškilę faktai apie užsieniečių nuosavybės pasisavinimą, jau nekalbant apie jiems taikomas sankcijas, daro dar didesnį atgrasomąjį poveikį.
Visgi įrodymų, kad remdamasi į privatųjį sektorių valstybės ekonomika su pagreičiu kyla, tikrai pakanka.
Pietų Korėjos švietimo institute prie susivienijimo ministerijos dirbantis Cha Moon Seokas nustatė, kad per dieną iš sau pavaldžių prekyviečių vyriausybei pavyksta surinkti mokesčių, kurių vertė – ne mažiau kaip 222 tūkst. JAV dolerių (maždaug 183 tūkst. eurų). Kovo mėnesį namuose prekiaujantiems žmonėms, anot žiniasklaidos šaltinių, buvo nurodyta persikelti į oficialias prekyvietes, kad surinktų mokesčių sumą būtų dar didesnė.
„Politikams prekyviečių reikia ne ką mažiau nei eiliniams piliečiams“, – teigia pabėgėlė iš Šiaurės Korėjos Kim Jeong Ae, šiuo metu gyvenantis Seule ir dirbanti žurnaliste, o anksčiau prisidėjusi prie propagandos sklaidos gimtojoje šalyje.
Šiaurės Korėją Kim Jeong Ae paliko 2003 metais, bet iki šiol palaiko ryšį su jaunesniuoju broliu. Anot jos, brolis – tipinis neseniai iškilusios turčių – vadinamųjų donju – klasės atstovas.
Lojalumą įrodanti parama
Šiaurės Korėjoje žodžiu donju įvardijama pastaruoju metu iškilusi prekeivių ir verslininkų klasė.
Jai priklauso, pavyzdžiui, žurnalistės Kim Jeong Ae brolis. Kaip jis praturtėjo? Ogi bendradarbiavo su žvejybos įmone: aprūpindavo žvejybos laivus kuru, tiekdavo į juos maistą ir ieškodavo darbuotojų. Už tai įmonė pasidalydavo sužvejotu laimikiu.
„[Brolis] gyvena dideliame name, aptvertame aukštomis sienomis, kad pašaliniai nematytų jo nuosavybės“, – pasakoja Kim Jeong Ae.
Vienai praturtėti sugebėjusių žmonių grupei Pietų Korėjoje suteiktas raudonųjų kapitalistų pavadinimas. Jai priskiriami turčiai investuoja į statybos projektus, pasirašo partnerystės sutartis su išteklių stokojančiomis valstybinėmis gamyklomis ir finansuoja iš Kinijos importuojamų prekių srautus, kuriais, kaip tiekimo kanalais, naudojasi prekyvietėse dirbantys pardavėjai.
Šie asmenys užsitikrina tam tikrą apsaugą, vadinamąjį stogą, kurį teikia partijai priklausantys veikėjai. Su pastaraisiais raudonuosius kapitalistus neretai sieja ir giminystės ryšiai.
Kiti praturtėję piliečiai yra kinų kilmės žmonės.
Jiems leidžiama reguliariai lankytis Kinijoje, todėl jiems lengviau vykdyti tarpvalstybines finansines operacijas. Prie donju priskiriami ir tie, kurie gauna finansinę paramą iš gimtąją šalį palikusių ir Pietų Korėjoje įsikūrusių giminaičių.
Kaskart, kai pradedamas vykdyti valstybinio masto projektas, pavyzdžiui, naujo daugiaaukščių namų rajono – tokio, kokį pats Kim Jong Unas balandžio mėnesį didžiuodamasis aprodė užsienio žurnalistams, – statyba, iš donju tikimasi lojalumą įrodančios paramos. Kartais tokia parama suteikiama pinigais (užsienio valiuta), o kartais statybinėmis medžiagomis, kuru ar statybininkams tiekiamu maistu.
„Kim Jong Unas nėra kvailas, – sako Kang Mi Jin, kadaise didmenine prekyba besivertusi pabėgėlė. – Jis žino, kas turi pinigų.“
Už paramą donju klasės atstovams neretai teikiami medaliai ar sertifikatai. Jais, užsiimant neteisėta veikla, naudojamasi kaip valdžios apsaugą reikšiančiais ženklais.
Donju užsiima autobusų ir sunkvežimių importu bei patys teikia transportavimo paslaugas, pasinaudodami iš valstybinių institucijų gautais registracijos numeriais. Kai kurie donju net nuomojasi žemės sklypus arba kasyklas ir organizuoja jose darbą patys samdydami darbininkus ir įsigydami reikiamos įrangos. Yra ir tokių, kurie įkuria privačias farmacijos įmones.
„Donju slepiasi po socialistų įvaizdžiu ir apsimeta, kad bendradarbiauja su valstybei pavaldžiomis institucijomis, – sako Kang Mi Jin, – tačiau iš tiesų jie elgiasi kaip tikri kapitalistai.“
Kintantis požiūris
Prieš Kim Jong Unui ateinant į valdžią Šiaurės Korėjos vyriausybė paskutinį kartą pamėgino suvaržyti donju klasės laisves ir suvaldyti rinką lemiančius veiksnius. Piliečiai buvo raginami apsipirkti tik valstybinėse parduotuvėse, buvo uždrausta naudoti užsienio valiutą, šalyje buvo įvesti nauji banknotai, o senų, kuriuos galima išsikeisti, kiekis buvo gerokai apribotas.
Toks posūkis sunaikino nemažai privataus turto, sukurto ir išgelbėto tiek donju, tiek eilinių šalies piliečių. Rinkos plėtra beveik visiškai sustojo. Kainos neįtikėtinai pakilo, todėl miestuose pasipylė protestai.
Galop vyriausybė savo užmačių atsisakė ir, kaip spėjama, net atsiprašė. Tuo metu buvo paskirtas finansų departamento direktorius Pak Nam Gi.
Krizė dažnai siejama su tuo momentu, kai vyriausybė suprato nebegalinti stabdyti laisvosios rinkos plėtros. Po metų į valdžią grįžo Pak Pong Ju. Tai buvęs ministras pirmininkas, kitados nušalintas už pritarimą rinkai pirmenybę teikiančioms strategijoms. Šiuo metu jis atsakingas už ekonominius šalies reikalus.
Plečiantis rinkoms vis daugiau Šiaurės Korėjos gyventojų turės progos įsigyti daug kokybiškesnių svečiose šalyse pagamintų prekių, todėl, tikėtina, ims su didėjančiu įtarumu vertinti buvusį šalies statusą.
„Tik todėl, kad suklestėjo rinka, žmonės iš Šiaurės Korėjos bėga ne dėl maisto, kaip kad buvo paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje, – sako Kim Seung Eunas, dvasininkas, šimtams pabėgėlių padėjęs pasiekti Pietų Korėją. – Dabar į Pietų Korėją bėgama siekiant užsitikrinti geresnį gyvenimą – tokį, apie kurį sužinoma prekybiniais kanalais.“
Pasak Seule susibūrusiai pabėgėlių grupei „No Chain“ vadovaujančio Jung Gwang Ilo, vis daugiau Šiaurės Korėjos gyventojų įsitikina, kad jų poreikius gali patenkinti verslas, bet ne valstybė, todėl jų požiūris į Kim Jong Uną keičiasi.
„Šiaurės Korėjoje Kim Jong Uno senelis ir tėvas visada buvo vadinami Didžiuoju vadu ir Generolu, – sako Jung Gwang Ilas, – tačiau patį Kim Jong Uną privačiuose pokalbiuose Šiaurės Korėjos piliečiai neretai vadina Vaiku. Žmonės, aišku, jo bijo, bet jokios pagarbos jam nejunta. Jie vis dažniau klausia, ką gero šalies lyderis dėl jų padarė.“
