„Pieninė“ – toks pavadinimas šiandien puikuojasi ant G. Norkūnaitės mums išdalintų dar visai naujų vizitinių, tačiau kaip juokiasi pati, ne pienu ji čia užsiima, o kepa skanėstus.
Nors iš pirmo žvilgsnio net nepagalvotum, kad kepyklėlė įsikūrusi viename iš kaime esančių pastatų, ant kurio fasado kol kas dar nėra pakabinto jos kepyklos pavadinimo, viską išduoda pati jo šeimininkė, kuri mums tik atvykus vedasi į virtuvę ir pradeda pasakoti, kaip ji, tikra vilnietė, čia atsidūrė.
Krūminių kaimas – jos tėčio gimtinė, o čia mergina leisdavo visas savo vasaras.
„Bet gimiau ir užaugau Vilniuje. Ten ir mokiausi, ir Vilniaus universiteto kūrybos komunikacijos specialybę baigiau“, – sakė ji.
Tačiau esminis momentas, kuris lėmė, kad jauna mergina šiandien gyvena čia, buvo tėčio spendimas įsigyti pastatą, kuriame dabar ir yra įsikūrusi G. Norkūnaitės kepyklėlė.
„Kartą tėtis ėjo į parduotuvę , o savininkai pasakė, kad ketina parduoti pastatą, tai tėtis ėmė ir nusipirko.
Tėvai mano irgi gyveno Vilniuje, tai jie tada metė darbus ten, susikrovė daiktus ir atvyko čia“, – pasakojo mergina ir sakė, kad, kaip atsimena, pastatas tada buvęs tragiškos būklės: su išdaužytais langais, apaugęs samanomis ir kiauru stogu.
„Po truputį jie pradėjo tvarkytis ir po poros metų atsikrausčiau ir aš su savo tuometiniu draugu, o dabar ir vyru“, – sakė mergina.
Tortai ir desertai G. Norkūnaitės gyvenime atsirado jai supratus, kad Varėnos rajone vieninteliai konditerijos gaminiai, kuriuos galima nusipirkti, yra iš didžiųjų prekybos tinklų parduotuvių.
„Paskui pradėjau mokytis gaminti, lankyti kursus, pradėjome galvoti, kad kadangi jau pastate turime daug vietos, reikia mėginti gaminti pačiai“, – pasakojo ji.
Šiandien mergina sakė skanumynus gaminanti pagal individualius užsakymus.
„Šventėms kepu tortus, sausainius. O mano svajonė – kasdieninė prekyba, kad Varėnos rajonas turėtų savo šviežios duonos, bandelių“, – dalijosi ji.
Tiesa, G. Norkūnaitė neslėpė, kad užsakymų ji sulaukianti tiek rajone, tiek is sostinės.
„Mano tortai dažnai išvyksta ir į Vilnių pas klientus, o produktus gaminiams irgi vežuosi iš Vilniaus. Taip pat turiu nuolatinių klientų, būna, kad iš čia į Vilnių vežasi net tortus“, – pasakojo mergina.
Paklausus, kas jai buvo sunkiausia, ji pasakojo, kad įsirengti kepyklėlę prireikė nemažai investicijų, mat Maisto ir veterinarijos tarnyba kelia daug reikalaivimų.
„Turi būti ir stalviršiai atitinkami, ir net keletas šaldytuvų. Dabar jų turiu keturis. Atskirai reikia laikyti kai kuriuos gaminius ir net kiaušinių lūkštams reikalingas atskiras šaldytuvas“, – pasakojo ji ir aiškino, kad finansiškai jaunam žmogui tokį savo verslą pradėti labai sudėtinga.
„Jei ne vyras, turbūt man būtų neįmanoma“, – sakė ji.
Pavadinimas „Pieninė“ – tai merginos duoklė kaimui, nes čia ji dar būdama maža praleisdavo daug laiko.
Visgi šiandien kepyklėlė – kol kas labiau hobis nei pajamų šaltinis, sakė mergina, tačiau darbo ji teigė nebijanti, kaime su vyru jie augina tiek vištas, tiek bites.
Nors „Pieninė“ veikia dar tik metus, užsakymų G. Norkūnaitė sakė turinti, o labiausiai visus darbus nebespėjanti nudirbti prieš šventes.
„Per Velykas labiausiai pajutau tą išprotėjimą, kai dirbdavau nuo ryto iki vakaro, o kitą dieną atsikėlus vėl žingsniavau į virtuvę. Jau buvo minčių apie pagalbinį žmogų, bet dienai gi nepriimsi“, – pasakojo ji, tačiau sakė, kad jei pačiai šiandien reikėtų save išlaikyti, vargu, ar pavyktų.
